Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 10 kv. m. Vienu metu vieną valandą per dieną šiuo kiemeliu naudojosi trys – keturi asmenys. Teigė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Turi būti suteikta teisė nuteistajam ne mažiau kaip 8 valandas per dieną.

Kameroje esantis tualetas nuo bendro kameros ploto buvo atskirtas sienele, bet naudojantis tualetu vis tiek viskas girdėjosi, bei jausdavosi nemalonus kvapas.

Dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę 15 minučių. Dušo kambaryje buvo po tris purkštus ir vienu metu jais naudojosi trys asmenys, o būnant 158 kameroje – 4 asmenys. Dušo kambario plotas apie 8 kv. m. Nurodė, kad skundėsi dėl netinkamų sąlygų, tačiau iš pareiškėjo skundai būdavo nepaimami, pareiškėjas būdavo gąsdinamas, kad bus nubaustas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam periodiškai kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. gegužės 30 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jam kalint Kauno TI, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 6-7) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Kauno TI periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 156, 158. Visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,64 iki 5,22 kv. m. gyvenamojo ploto. Konstatuotina, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje, pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose. Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Todėl nėra jokio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog sanitarinis mazgas buvo nevisiškai atskirtas nuo bendros gyvenamosios erdvės, todėl iš jo sklido garsai ir blogas kvapas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d įsakymu Nr. V-176 patvirtintų tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 19, 20, 21) duomenų nustatyta, kad ginčo kameros sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas pakankamai aukšta siena (2,10 m), jis uždaras (yra durys, sienos), sanitariniame mazge įrengta atskira oro šalinimo sistema (b. l. 19), sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis - lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Tai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. punkto reikalavimus. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, blogo kvapo kameroje, netinkamai veikiančios ventiliacijos ar negalėjimo išvėdinti kameros, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl sanitarinio mazgo įrengimo atmestinos.

Savo reikalavimą pareiškėjas taip pat grindžia tuo, jog būdamas nerūkantis, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl vėliau pats pradėjo rūkyti, be to, buvo kenkiama jo sveikatai.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,.Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 7 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotą praktiką, šiuo atveju turi būti vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui kalinimo metu neteikus skundų ar prašymų tardymo izoliatoriaus administracijai nebūti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis, paprastai vertinama, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista, o tardymo izoliatoriaus veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog jis buvimo Kauno TI metu buvo nerūkantis. Tokių duomenų nėra pareiškėjo asmens įskaitos kortelėje (b. l. 17-18). Iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo 2018 m. vasario 23 d. pažymos Nr. 29-558 (b. l. 9) matyti, kad pareiškėjas yra rūkantis, kadangi turimas lėšas naudoja tabako gaminiams įsigyti. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl jo perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, o toks prašymas būtų netenkintas. Pats pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodo, kad pareigūnų prašė patalpinti jį su nerūkančiaisiais, tačiau nenurodė tikslių datų bei konkrečių pareigūnų, kuriems, kaip teigia, reiškė minėtus prašymus, nepateikė jokių objektyvių įrodymų bei nenurodė jų buvimo vietos. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis yra verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą per parą, pasivaikščiojimo kiemeliai maži. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas, taip pat teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nereglamentuoja maudymosi duše trukmės ir dušo patalpų ploto. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl to, jog Kauno TI pareigūnai nepriėmė jo skundų, gąsdino, jog bus skiriamos nuobaudos, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada konkrečiai ir su kokiais skundais kreipėsi į Kauno TI pareigūnus, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.