Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-15 · Administracinė byla Nr. I-4954-561/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-15
Bylos Nr.
I-4954-561/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05681-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4954-561/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05681-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 15 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. Š. pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), priteisti 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad nuo 2008 metų buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Anot pareiškėjo, konvojavimui naudojamuose automobiliuose būdavo itin mažai vietos, kai kuriems konvojuojamiems asmenims tekdavo stovėti. Automobiliuose nebuvo vietos asmenų daiktams, nebuvo įrengtų saugos diržų bei ventiliacijos. Žiemos metu būdavo itin šalta, o vasarą karšta, trūkdavo oro. Konvojaus metu pareigūnai neišleisdavo į tualetą, demonstruodavo kovinius ginklus. Dėl šių konvojavimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, pasireiškusius miego sutrikimais, depresija, sveikatos pablogėjimu. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, jį aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 ir 6.272 straipsniais, prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad asmenys konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose yra pagal higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas. Jų eksploatacija grindžiama šiais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, patikrinusi transporto priemones, nenustatė, kad kamerų aplinka būtų netinkama vykdyti konvojavimui. Tarnyba užtikrina, kad specialiuoju transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Esant didesniam asmenų skaičiui, skiriamos papildomos transporto priemonės. Konvojuojami asmenys į tualetą vedami pasikeitimo punktuose, patiems prašant. Apie tai daromas įrašas konvojaus žiniaraštyje. Dėl saugos diržų Tarnyba paaiškino, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), kuriose nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti saugos diržus specialiose transporto priemonėse. Automobiliuose atliekami šviesos bei ventiliacijos veikimo matavimai, siekiant užtikrinti jų atitiktį Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Tyrimų metu nebuvo nustatyta, kad automobiliai nebūtų tinkami konvojuoti asmenis. Nurodė, kad, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 3 punktu, konvojaus pareigūnai turi būti ginkluoti. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės pažeidžiamos, galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus dėl konvojavimo sąlygų žodžiu ar raštu, tačiau Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu.

Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo turi susitaikyti su jo teisių ribojimais ir atsiradusiais nepatogumais. Tik nustačius asmens kankinimą, nežmonišką, žeminantį elgesį, galima spręsti dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų išraišką. Šioje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo neigiamos pasekmės.

Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas jausdamas, kad jo teisės pažeidžiamos, galėjo operatyviai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, todėl vadovaudamasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašė taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams iki 2012-12-02.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų konvojavimo sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) suformulavo taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju byloje sprendžiamas ne kalinimo, o konvojavimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams, klausimas. Tačiau minėta taisyklė buvo suformuluota atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietose laikomų pareiškėjų ribotas galimybes rinkti įrodymus.

LVAT taip pat laikosi pozicijos, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas teigė, kad galimi pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo 2008 metais. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų (netinkamas konvojaus automobilių įrengimas), t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios, aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015-11-30 (1 t., b. l. 4), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą daliai reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovė prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Taigi, nagrinėjamu atveju, teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2012-08-17 pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą, spręs tik dėl atlyginimo už neturtinę žalą, atsiradusią nuo 2012-11-30, priteisimo.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojaus automobiliuose nuolat trūkdavo vietos. Šiam klausimui svarbus Konvojavimo taisyklių 109 punktas, kuriame nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Byloje pateikti kelionės žiniaraščių išrašai, iš kurių matyti, su keliais asmenimis, kokiais maršrutais ir kokiais automobiliais pareiškėjas buvo konvojuojamas (1 t., b. l. 11-199, 2 t., b. l. 1-108). Taip pat pateiktos atitinkamų automobilių schemos (2 t., b. l. 110, 117, 122, 125, 126, 142, 145, 148, 151, 154, 157, 160, 163, 166, 169), kuriose nurodytas sėdimų vietų kiekis. Iš minėtų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais, kuriuose yra 14, 23 arba 24 sėdimos vietos. Taip pat automobiliais, kuriuose įrengtos trys kameros, o kiekvienoje kameroje įrengiamas 3,4 m, 3,5 m arba 4,6 m ilgio suolas. Įvertinus minėtus rašytinius įrodymus, nenustatyta, kad pareiškėjas buvo vežamas automobilyje, kuriame būtų daugiau asmenų, nei yra įrengta sėdimų vietų. Esant didesniam asmenų kiekiui, būdavo skiriami papildomi automobiliai. Taip pat nesant galimybės užtikrinti atskirą vietą kiekvienam konvojuojamam asmeniui, netilpusius buvo atsisakoma vežti (2014-12-23 konvojaus viršininko tarnybinis pranešimas (2 t., b. l. 4)). Todėl negalima konstatuoti pažeidimo, susijusio su vietos trūkumu konvojavimo metu, galinčio būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojavimui skirtose transporto priemonėse nėra įrengtų tualetų, o konvojaus pareigūnai atsisakydavo stabdyti automobilius, kad konvojuojami asmenys galėtų pasinaudoti tualetu. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas. Iš byloje pateiktų konvojaus žiniaraščių matyti, kad konvojuojami asmenys būdavo išvedami į tualetą (1 t., b. l. 28, 32, 36, 40, 44, 48, 155, 175). Taip pat Konvojavimo taisyklėse nėra nustatyto reikalavimo įrengti tualetus konvojavimui skirtuose automobiliuose. Todėl pareiškėjo teiginiai, dėl galimybės pasinaudoti tualetu konvojaus metu nesudarymo atmestini.

Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas taip pat nurodė saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikėsi ir LVAT 2015-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A2817-502/2015. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis. Todėl nustačius, kad Tarnyba, konvojuodama pareiškėją transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų saugos diržų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, pripažintina, kad tai negali būti pagrindu priteisti neturtinei žalai.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš nepatogumų, patirtų dėl temperatūros konvojavimui skirtuose automobiliuose. Nurodė, kad šaltuoju metų laiku automobiliuose būdavo itin šalta, o vasara per karšta. Konvojavimo taisyklių 146.4. papunktyje įtvirtinta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui.

Iš byloje pateiktų konvojavimui skirtų automobilių kėbulo kamerų schemų nustatyta, kad visuose automobiliuose, kuriais buvo vežamas pareiškėjas, įrengtos šildymo bei ventiliavimo sistemos (2 t., b. l. 110, 117, 122, 125, 126, 142, 145, 148, 151, 154, 157, 160, 163, 166, 169). Byloje taip pat pateikti ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai Nr. F-M-175 (2 t., b. l. 179) ir Nr. F-M-283 (2 t., b. l. 181), kuriuose nėra užfiksuota jokių pažeidimų, susijusių su ventiliacijos efektyvumu pareiškėjo konvojavimui naudotuose automobiliuose. Be to, iš Tarnybos pateiktų kelionės žiniaraščių matyti, kad juose nėra užfiksuota pareiškėjo skundų dėl temperatūros, medicinos pagalbos nesuteikimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad konvojavimui skirtuose automobiliuose įrengtos ventiliacijos ir šildymo sistemos turėjo užtikrinti pakankamą oro kiekį bei temperatūrą automobilio kamerose, kad asmenys nebūtų kankinami oro trūkumu, karščiu bei šalčiu.

Pareiškėjas nurodė, kad specialiajame autotransporte nebuvo įrengto bagažo skyriaus. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 146 punktu, specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti bagažo skyrių. Be to, iš byloje pateiktų specialių automobilių schemų matyti, kad bagažo skyrius įrengtas visuose „VW Crafter 50“ (2 t., b. l. 142, 145,, 148, 151, 154, 157, 160, 163, 166, 169) bei „Mercedes-benz“ (2 t., b. l. 125) automobiliuose. Bagažo skyrius nėra įrengtas tik „MAZ“ markės automobiliuose (2 t., b. l. 122, 117).

Be to, pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad didžiojoje daugumoje automobilių, naudotų pareiškėjo konvojavimui, buvo įrengti atskiri bagažo skyriai. Todėl pareiškėjo patirti nepatogumai, dėl bagažo skyriaus nebuvimo nelaikytini pakankamai intensyviais, galinčiais būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taip pat konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad konvojaus metu pareigūnai privalo būti ginkluoti. Pareiškėjas nenurodė, kad jam būtų grasinama ar kitaip siekta sukelti baimę. Todėl atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad pareigūnai, nešiodami su savimi ginklus, siekė sukelti konvojuojamiems asmenims baimę.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Tarnyba, vykdydama pareiškėjo konvojavimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Todėl, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir priteisti neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo D. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas