Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudž. byla Nr. 1A-323-245-2014

2014 m. birželio 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistajam M. J., jo gynėjui advokatui M. Z., nuteistiesiems V. A., B. A., jų gynėjui advokatui Kęstučiui Gudynui, nukentėjusiųjų atstovui advokatui Vytautui Jazbučiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J., V. A. ir B. A. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 284 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 1 metai laisvės atėmimo; pagal BK 138 str. 2 d. 5 p., 8 p. ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė – 2 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo;

B. A. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 1 metai laisvės atėmimo; pagal BK 138 str. 2 d. 5 p., 8 p. ir jam paskirta bausmė – 2 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė – 2 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant B. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; taikytas BK 67 str. ir jis įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose;

V. A. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 1 metai laisvės atėmimo; pagal BK 138 str. 2 d. 5 p., 8 p. ir jam paskirta bausmė – 2 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė – 2 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant V. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; taikytas BK 67 str. ir jis įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose;

pilnai tenkinti civiliniai ieškiniai ir priteista solidariai iš M. J., V. A. ir B. A.: Kauno teritorinės ligonių kasos naudai – 7251,96 Lt; VSDF valdybos Marijampolės skyriaus naudai – 531,30 Lt;

pilnai tenkinti civiliniai ieškiniai ir priteista solidariai iš M. J., V. A. ir B. A. turtinės žalos atlyginimo: T. Ž. – 500 Lt, E. Č. – 500 Lt, V. B. – 500 Lt;

iš dalies tenkinus nukentėjusiojo T. Ž. civilinį ieškinį dėl 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo E. Č. civilinį ieškinį dėl 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiojo V. B. civilinį ieškinį dėl 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteista solidariai iš M. J., V. A. ir B. A.: T. Ž. – 10000 Lt, E. Č. 8000 Lt ir V. B. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J., V. A. ir B. A. nuteisti pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad jie 2012 m. rugpjūčio 19 d., apie 05.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), esančiame Kauno gatvėje, Marijampolės mieste, veikdami bendrai, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliu elgesiu, t. y. M. J. ranka sudavė vieną kartą V. B. į kaktos sritį, po to sudavė V. B. ranka vieną smūgį į kairę plaštaką, B. A. sudavė vieną smūgį V. B. į veido sritį, tuo padarė V. B. muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujosruvas apatinėje lūpoje ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos II piršto srityje, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, E. Č. bei T. Ž. priėjus prie parkritusio V. B., M. J. T. Ž. sudavė ne mažiau kaip tris kartus į veido sritį, o V. A. nukentėjusiajam E. Č. nenustatyta kūno vieta sudavė vieną kartą į kairį skruostą, o nukentėjusiajam T. Ž. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį, B. A. T. Ž. bei E. Č. sudavė eilę smūgių į įvairias kūno vietas, bendrais veiksmais nukentėjusiems E. Č. bei T. Ž. padarė įvairius kūno sužalojimus, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, M. J., V. A. ir B. A. nuteisti pagal BK 138 str. 2 d. 5 p., 8 p. už tai, kad jie, veikdami bendrai, nesunkiai sutrikdė sveikatą dviem žmonėms dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2012 m. rugpjūčio 19 d., apie 05.00 val., (duomenys neskelbtini), esančiame Kauno gatvėje, Marijampolės mieste, veikdami bendrai, dėl chuliganiškų paskatų M. J. ranka sudavė vieną kartą V. B. į kaktos sritį, po to sudavė V. B. ranka vieną smūgį į kairę plaštaką, B. A. sudavė vieną smūgį V. B. į veido sritį, tuo padarė V. B. muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujosruvas apatinėje lūpoje ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos II piršto srityje, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, E. Č. bei T. Ž. priėjus prie parkritusio V. B., M. J. T. Ž. sudavė ne mažiau kaip tris kartus į veido sritį, o V. A. nukentėjusiajam E. Č. nenustatyta kūno vieta sudavė vieną kartą į kairį skruostą, o nukentėjusiajam T. Ž. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį, B. A. T. Ž. bei E. Č. sudavė eilę smūgių į įvairias kūno vietas, tokiais bendrais veiksmais E. Č. padarė apatinio žandikaulio lūžimą kairio kampo srityje ir kairėje pusėje tarp III-IV dantų, o taip pat kraujosruvas kairio žando bei kaklo srityse, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, T. Ž. padarė kairio skruostikaulio-viršutinio žandikaulio komplekso lūžimą, apatinio žandikaulio lūžimą kairio kampo srityje bei dešinėje ketvirtojo danties srityje, kairio poakiduobio nervo trauminį uždegimą, o taip pat kraujosruvą kairės akies obuolio išoriniame krašte, nubrozdinimus dešinio kelio srityje, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Nuteistasis M. J. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, atmesti civilinius ieškinius arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., panaikinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 1 p., ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba taikyti BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, o civilinius ieškinius sumažinti. Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi apylinkės teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, neteisingai išaiškintos materialiosios teisės normos. Neteisingas įrodymų vertinimas lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Apylinkės teismas M. J. nuteisė pagal BK 284 str. 1 d. vien pagal faktą, visiškai nesigilindamas, kad viešoji tvarka pažeista ir nukentėjusiųjų sveikata nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta dėl jų pačių kaltės, kadangi jie buvo konflikto iniciatoriai ir provokatoriai, pirmieji pradėjo naudoti smurtą, o apeliantas ir kiti nuteistieji tik gynėsi. Teismas nepagrįstai įvertino vien tik nukentėjusiųjų parodymus, visiškai nevertindamas kitų byloje esančių liudytojų parodymų, patvirtinančių, kad muštynes pradėjo būtent nukentėjusieji, kad jie viešoje vietoje vartojo alkoholį, o jis ir kiti nuteistieji dėl įvykio metu patirtų sužalojimų kreipėsi į gydymo įstaigą. BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka, kurią pažeisti gali abi konfliktuojančios pusės. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tiek apeliantas, tiek kiti nuteistieji davė nuoseklius parodymus, neneigė buvus konfliktą, kurį pradėjo nukentėjusiaisiais įvardinti asmenys. 2012-08-18 vakare apeliantas kartu su draugais Vaidu ir B. A., S. N. vaikščiojo po miestą, paryčiais ėjo namo, kuomet ties Rygiškių Jono gimnazijos stadionu keturi nepažįstami vaikinai pasiūlė išgerti degtinėlės. Jiems atsisakius, benueinant, vienas jų pribėgo ir supykę, kad šie atsisakė gerti degtinę, ėmė reikšti priekaištus dėl dingusios rankinės. Vaidui pasakius, kad jokia rankinė nebuvo paimta, aukščiausio ūgio nepažįstamas vaikinas davė smūgį jam į galvą, nuo ko šis pargriuvo. Kitas vaikinas jam gulinčiam spyrė į galvos sritį. Įvyko grumtynės, apeliantas matė tuos keturis vaikinus, puolančius B. ir S., tuomet jis, gindamas draugus, sudavė žemo ūgio vaikinui. Dėl jam pačiam padarytų sužalojimų į medikus nesikreipė, tačiau ligoninėje kartu su V. A., kuriam buvo prakirsta galva, buvo. Analogiškai apeliantui parodė ir kiti nuteistieji, šie parodymai, kuriuos iš dalies patvirtino liudytojai A. A. ir V. A., liko nenuneigti. Nuteistieji iš esmės gynėsi dėl menkavertės dingsties girtų nukentėjusiųjų, kurių parodymų niekas nepatvirtino, naudojamo smurto. Specialisto išvados reikšmingos tik kvalifikacijai pagal BK 284 str. 1 d., tačiau šioje byloje neturi įrodomosios galios. Kad sužaloti buvo ir nuteistieji, patvirtino ligoninėje buvusi ir nuteistuosius mačiusi liudytoja A. A. Vienintelis spėjęs ištrūkti nuo užpuolikų buvo S. N., kurio parodymus teismas nepagrįstai atmetė vien dėl to, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir jis gali būti suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nors jo parodymai sutampa su liudytojų V. A., A. A. parodymais, be to, jis teisme prisiekė sakyti tiesą. Apeliantui susidaro įspūdis, kad byloje visi meluoja, išskyrus nukentėjusiuosius. Liudytojai V. ir A. A. parodė, kas ką užpuolė, taigi, yra akivaizdu, kas pradėjo muštynes, todėl dėl BK 135 str. 2 d. 8 p. baudžiamoji atsakomybė negalima, esant būtinosios ginties situacijai. Atmestini nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, kadangi jų pačių veiksmai sąlygojo pasekmių atsiradimą, tačiau pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė žalos dydžius, nedetalizuodamas, kodėl būtent tokio dydžio priteisiamos sumos nukentėjusiesiems, neatsižvelgė į apelianto turtinę padėtį. Be to, neadekvati jo padarytai nusikalstamai veikai yra apylinkės teismo paskirta bausmė, neįvertinant, kad pačių nukentėjusiųjų veiksmai sąlygojo pasekmių atsiradimą, esant būtinajai ginčiai. Jeigu nėra būtinosios ginties situacijos, tai turėtų būti pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 str. 1 d. 6 p. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę apeliantui, nenurodė, kodėl nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, nes nuteistųjų veiksmuose nėra bendrininkavimo požymių, kadangi kiekvienas jų savo sveikatą gynė atsietai ir nepasidalinę veiksmais, o siekdami apginti vienas kitą. Susitarimo padaryti tyčinę nusikalstamą veiką šioje byloje nebuvo. Apeliantui inkriminuojami nesunkus ir apysunkis nusikaltimai sudaro idealiąją sutaptį, todėl galimas bausmės vykdymo atidėjimas BK 75 str. pagrindu, kurio taikyti įstatymas nedraudžia asmeniui net ir tada, jeigu šis asmuo buvo teistas. Apelianto nuomone, laisvės atėmimo bausmė yra neadekvati ir neproporcinga nuteistojo kaltei pagal reiškiamus kaltinimus.

Teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nukentėjusiųjų atstovas bei prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistųjų M. J., B. A. ir V. A. apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendis, kuriuo M. J., B. A. ir V. A. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus bei 284 straipsnio 1 dalį, yra priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl nenaikintinas.

Nagrinėjamu atveju nuteistieji neneigia kilusių muštynių fakto, tačiau nesutinka, kad jie pirmieji pradėjo naudoti smurtą, aiškina, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis. Ši gynybinė pozicija yra atmetama. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi atitikti tris kriterijus: būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad veikos pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai erdvėje, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai kėsinimasis yra jau pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms (kasacinė nutartis Nr. 2K-15/2013). Byloje nenustatyta, kad nukentėjusieji – E. Č., V. B. ir T. Ž. – būtų atlikę tokius pavojingus veiksmus, nuo kurių nuteistieji būtų turėję teisę ginti savo interesus, nesant galimybės išvengti būsimo konflikto. Apeliantai nepateikė teismui jokių konkrečių, nenuginčijamų įrodymų, kad jie pirmi buvo užpulti (T. Ž. neva pirmasis sudavė smūgį V. A. į galvą) ir kad jiems dėl to reikėjo gintis, duomenų apie jų patirtus sužalojimus taip pat nėra. Apeliantų versijos apie tariamo užpuolimo priežastis taip pat miglotos ir nenuoseklios: teigta, kad nukentėjusieji juos nepagrįstai kaltino bei užsipuolė dėl rankinės vagystės, kita teismui bandyta įteigti versija, kad nukentėjusieji jiems siūlė kartu gerti degtinę, o pastarieji atsisakė, taip neva supykdydami nukentėjusiuosius, tačiau nė viena šių versijų nepatvirtinta jokiais įrodymais. Liudytojos A. A. parodymai, kad ji mačiusi nuteistuosius ligoninėje, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad šie patyrė konkrečius sužalojimus. Be to, jei iš tiesų į ligoninę buvo atvykta su akivaizdžiai kraujuojančiu veidu, būtų skubiai suteikta greitoji medicinos pagalba, tačiau tokių duomenų nėra. Nors nukentėjusieji yra vyresni, tačiau akivaizdu, kad nuteistieji buvo fiziškai stipresni. Tai įrodo specialistų išvadose Nr. G 753/12 (09), Nr. G 732/12 (09), Nr. G 750/12 (09) nukentėjusiesiems konstatuoti kūno sužalojimai (t. 1, b. l. 34; 93-94; t. 2, b. l. 72). Be to, nelygią jėgų pusiausvyrą rodo ir tai, kad nuteistieji teigia buvę blaivūs, o nukentėjusieji pripažino gimnazijos stadione vartoję alkoholį. Taigi naudoti fizinę jėgą prieš apgirtusius asmenis buvo gerokai lengviau, o šiems - nepalyginti sunkiau susiorientuoti neaiškioje, be dingsties kilusioje konfliktinėje situacijoje. Nukentėjusiųjų parodymai yra pakankamai nuoseklūs, esminių prieštaravimų juose nėra, parodymus patvirtina minėtos teismo medicinos specialistų išvados, jais netikėti nėra pagrindo. Todėl teismas atmeta apeliantų teiginius apie nenuoseklius nukentėjusiųjų parodymus. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusieji buvo lengvai apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, incidentas kilo netikėtai, todėl suprantama, kad visų detalių nukentėjusieji galėjo neprisiminti, tačiau esmines konflikto aplinkybes jie nurodo vieningai ir nesipainiodami.

Dėl liudytojo S. N. parodymų vertinimo pirmos instancijos teismas pasisakė pagrįstai. Logiška daryti išvadą, kad asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta ir kuris palaiko draugiškus santykius su nuteistaisiais, nėra visiškai objektyvus ir nešališkas. Asmens atžvilgiu nutraukta byla, toliau visapusiškai aiškinantis įvykio aplinkybes, bet kuriuo momentu gali būti atnaujinama, juolab kad S. N. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai jo kaltę pagrindžiančių duomenų, o ne konstatavus, kad jo veikoje iš viso nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių. Taigi šis asmuo neabejotinai turi interesą dėl bylos baigties, tad apylinkės teismas teisingai nesivadovavo minėto asmens parodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų V. ir B. A. teiginiu, kad tiesioginių įvykio liudytojų V. ir A. A. parodymai liko visiškai neįvertinti. Pirmos instancijos teismas analizavo šių asmenų parodymus, tačiau neteikė jiems įrodomosios reikšmės, kadangi jie negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kas buvo muštynių iniciatorius, nes buvo per toli nuo įvykio vietos. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme numatytų parodymų patikrinimo veiksmų (parodymas atpažinti, parodymų patikrinimas vietoje, eksperimentas) atlikimas nėra privalomas. Atliktų apklausų informacija tikrinama tuomet, kai nusprendžiama, kad toks patikrinimas yra reikalingas, t. y. padės liudytojui, nukentėjusiajam ar įtariamajam detaliau atgaminti įvykio aplinkybes arba abejojama dėl asmens sugebėjimo atlikti vieną ar kitą veiksmą (pvz. pakelti sunkų daiktą ir pan.). Kadangi V. ir A. A. nieko konkretaus nematė, t. y. tik tiek, kad kažkas mušasi, todėl atlikti eksperimentą dėl matomumo ar parodymų patikrinimą vietoje yra visiškai netikslinga.

Duomenų, kad T. Ž. buvo konflikto iniciatorius (kaip nurodo apeliantai), byloje nėra. Nuteistieji kalba apie neva pribėgusį aukštą vaikiną, nuo kurio reikėję gintis. Pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė, šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis (kasacinė nutartis Nr. 2K-173/2011). Nesant būtinosios ginties situacijos negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas, taigi tokiu atveju negali būti taikomos ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo.

Nuteistųjų veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. numatytų nusikaltimų požymiai. Pagal apeliacinio skundo argumentus, apylinkės teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai ar padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl M. J. paskirtos bausmės, pažymėtina, kad ji adekvati bei proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai. Jo teisinę padėtį lengvinančių aplinkybių nėra, o sunkinanti aplinkybė ta, kad jis veikė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). M. J. ginčija šią sunkinančią aplinkybę teigdamas, kad bendrininkavimo požymių nėra, nes kiekvienas jų gynėsi atsietai, nepasidalinę veiksmais. Šis argumentas atmetamas, nes bendrininkų grupės požymiui konstatuoti pakanka, kad bent du iš susitarusių asmenų būtų vykdytojai. Šiuo atveju visi trys nuteistieji buvo bendravykdytojai. Visai nesvarbu, kiek kuris smūgių sudavė ir į kurias kūno vietas buvo suduota, visi veikė bendrais veiksmais, vieninga tyčia. M. J. suvokė, kad veikia ne vienas, suvokė veikos bendrumą, siekiamą vieną, bendrą rezultatą, ir norėjo taip elgtis. Susitarimas nebūtinai turi būti žodinis, galima susitarti ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. tam tikru gestu, pavyzdžiui, rankos mostu, atitinkama veido mimika ir pan. Susitarimo išraiškos forma veikos kvalifikacijai įtakos neturi. Be to, M. J. buvo teistas už analogišką nusikaltimą, jo teistumas nuosprendžio priėmimo dieną nebuvo išnykęs. Nors BK 75 straipsnyje nėra tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau sisteminis baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų aiškinimas suponuoja, kad asmeniui, turinčiam teistumą, naujai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik išimtiniais atvejais, t. y. atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (pavyzdžiui, labai teigiamai apibūdinama nuteistojo asmenybė, nusikalstama veika padaryta ypač nepalankiai susiklosčius situacijai) bei kitus bylos duomenis (kasacinė nutartis Nr. 2K–382/2010). Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu, nuteistojo asmenybe šioje byloje nenustatyta. Šiuo atveju M. J. pakartotinai padarė tyčinius, nors ir nesunkius nusikaltimus, neišnykus teistumui, kas rodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti visuotinai priimtų elgesio normų. Nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės paskyrimas M. J. yra netikslingas, kadangi nebus pasiekti bausmės tikslai.

Nukentėjusiųjų T. Ž., E. Č. ir V. B. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos (gydymo išlaidų) atlyginimo yra pareikšti ir priteisti pagrįstai, esant įrodytiems sužalojimams dėl nusikalstamų veikų, kurias padarė būtent nuteistieji, todėl atmesti šiuos ieškinius nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų M. J., V. A. ir B. A. apeliacinius skundus atmesti.