Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „RAR kompanija“ ir Č. A. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas pilnumoje.

Pirkimo-pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal dispozityviąją CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų. Ji reglamentuota CK 6.317 straipsnyje. Po tinkamo šios prievolės įvykdymo pirkėjui pereina nuosavybės teisė. Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Tai reiškia, kad pirkėjas įgyja galimybę valdyti daiktą nuosavybės teise, t. y. elgtis su juo kaip su savo, nepriklausomai nuo pardavėjo valios.

Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu turi būti sudaromi paprasta rašytine forma. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje aptariami padariniai, kai nesilaikoma paprastos rašytinės sandorio formos. Tokiu atveju, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ir jo įvykdymo fakto, negalima remtis vien liudytojų parodymais. Šiuos faktus galima įrodyti rašytiniais įrodymais (kvitais, sąskaitomis ir kitais rašytiniais įrodymais). Sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą galima įrodyti ir faktinėmis aplinkybėmis, tokiomis kaip daiktų perdavimu ir pan.

Byloje ginčo tarp šalių dėl to, kad ieškovas pardavė medieną, nėra. Ginčas šioje byloje tarp šalių kilo dėl to, su kuo ieškovas susitarė dėl medienos pardavimo sąlygų, kainos, atsiskaitymo. Ieškovas tvirtina, kad medienos pirkimo-pradavimo sandoris buvo sudarytas tarp jo ir juridinio asmens – atsakovės UAB „RAR kompanija“, atsakovai nurodo, kad toks sandoris buvo sudarytas tarp fizinių asmenų – ieškovo B. K. ir atsakovo Č. A.. Ieškovas nurodė, kad medieną jis perdavęs pirkėjui įmonei - UAB „RAR kompanija“, o ne Č. A. asmeniškai. Įrodinėdamas šias aplinkybes rėmėsi krovinių važtaraščiais, medienos gabenimo lapu, kurių pagrindu 2011 m. sausio 14, 15 d. ir vasario 17 d. iš jam nuosavybės teisėmis priklausančio miško (duomenys neskelbtini) buvo išgabenta mediena, sąskaitomis-faktūromis, patvirtinančiomis tą faktą, kad iš jo įsigytą medieną UAB „RAR kompanija“ pardavė kitai įmonei - UAB „Sakuona“. Atsakovas Č. A. nurodė, kad jis medieną iš ieškovo įsigijo už D. T. nurodytą kainą, savo kaip fizinio asmens medienos pirkimą įrodinėjo tuo, kad jis asmeniškai iš savo sąskaitos sumokėjo už medieną ieškovui ir pagal 2011 m. sausio 14 d. rašytinę sutartį iš ieškovo įsigytą beržo medieną pardavė UAB „RAR kompanija“, kuri 2011 m. birželio pavedimu sumokėjo jam už parduotą medieną. Šalys pripažino, kad rašytinė medienos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo, o pagal CPK 12, 178 straipsnių taisykles, bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kai kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo nei, kad jo nebuvo (2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-609/2008).

Bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymai nėra reikšmingi, nes jie nepatvirtino reikšmingų šiai bylai aplinkybių - pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo fakto, šalių susitarimo dėl kainos ir apmokėjimo sąlygų. Liudytojas M. K., ieškovo sūnus, nurodė, kad jis tik iš savo tėvo žino apie tai, kad medieną jis pardavė uždarajai akcinei bendrovei, tačiau pas asmeniškai susitarimuose dėl esminių sandorio sąlygų jis nedalyvavo. Liudytojas D. T. nurodė tik tą aplinkybę, kad jis supažindinęs Č. A. su B. K., tačiau jų susitarimuose dėl medienos pirkimo-pardavimo sąlygų nedalyvavęs, jam jos nėra žinomos. Iš rašytinių įrodymų (b.l. 115-124), kuriuos teismo pareikalavimu pateikė nesuinteresuota šios bylos baigtimi įmonė UAB „Sakuona“, darytina išvada, kad tarp ieškovo B. K. ir UAB „ RAR kompanija“ faktiškai susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai. Iš 2011 m. sausio 14 d. (b.l. 117), 2011 m. sausio 15 d. (b.l. 118) krovinių važtaraščių, 2011 m. vasario 17 d. medienos gabenimo lapo (b.l. 121), PVM sąskaitų faktūrų (b.l. 116, 120) matyti, kad medieną (duomenys neskelbtini) medienos gavėjui UAB „Sakuona“, esančiai (duomenys neskelbtini), gabeno UAB „RAR kompanija“. Krovinio važtaraščiuose ir medienos gabenimo lape nurodyta, kad medieną gabenti perdavė šios įmonės direktorius Č. A.. Prie krovinio – medienos – gabenimo dokumentų pridėtas leidimas kirsti mišką, kuris išduotas miško savininkui B. K. (b.l. 119, 122). Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b.l. 50) matyti, kad ieškovas nuosavybės teisėmis turi miško sklypą, esantį Šilutės rajone. Iš šių įrodymų visumos darytina išvada, kad ieškovas medieną iš savo nuosavybės teisėmis valdomo miško perdavė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RAR kompanija“, kuri turėjo galimybę savo nuožiūra laisvai disponuoti jai perduotu turtu. Atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė tuo pat metu toje pačioje vietoje būtų pirkusi ar kitokiu būdu įsigijusi iš kito teisėto savininko medieną nepateikė. Aplinkybių, kad ieškovas būtų turėjęs pareigą perduoti medieną neatlygintinai, nenustatyta. Tokiu būdu, darytina išvada, kad esminę pirkimo-pardavimo sutarties sąlygą – daikto perdavimą pirkėjui, daiktą pardavęs asmuo, t.y. ieškovas, įvykdė, daiktą įsigijusi šalis turėjo galimybę be jokių apribojimų, savo nuožiūra laisvai disponuoti įsigytu turtu – mediena, ką ji ir padarė parduodama UAB „Sakuona“. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad medienos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir juridinio asmens – UAB „RAR kompanija“. Atsakovas nors ir tvirtino, kad jis kaip fizinis asmuo, o ne kaip juridinio asmens atstovas pirko medienos rąstus iš B. K., tačiau tokį sandorį patvirtinančių įrodymų, rašytinių įrodymų, kad jis savo žinion buvo gavęs iš B. K. medieną, ją sandėliavęs miške, kaip teigė teismo posėdžio metu, nepateikė. Pirkimo-pardavimo sutartis (b.l. 32), sudaryta tarp UAB „RAR kompanija“ ir Č. A. dėl apvalios medienos pardavimo, ir mokėjimo pavedimas (b.l. 30), kuriuo iš įmonės sumokėta Č. A. 6800 Lt, neįrodo tos aplinkybės, jog bendrovei parduotą medieną jis nuosavybėn buvo įgijęs būtent iš B. K.. Č. A. iš savo asmeninės sąskaitos sumokėti 6000 Lt taip pat nėra pakankamas pirkimo-pardavimo sandorio įrodymas, nes jam kaip įmonės vadovui buvo žinomi ieškovo asmens duomenys, sąskaitos rekvizitai, mažos kainos sumokėjimas leidžia manyti, kad Č. A. veikė nesąžiningai. Be to, kaip jau minėta, medienos perdavimo faktas juridiniam asmeniui įrodytas rašytiniais įrodymais, kurie teisme nenuginčyti.

Lietuvos Respublikos CK 6.313 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta tvarka jai nustatyti ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kuri sutarties sudarymo metu buvo įprastai toje prekybos srityje mokama už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, - protingumo kriterijus atitinkanti kaina. Ginčas dėl parduoto medienos kiekio tarp šalių nekilo. Iš krovinio važtaraščių (b.l. 117, 118), medienos gabenimo lapo (b.l. 121), PVM sąskaitų faktūrų (b.l. 116, 120) matyti, kad ieškovas perdavė atsakovės UAB „RAR kompanija“ nuosavybėn 98,68 m³ medienos, kurią atsakovė už 27498,22 Lt pardavė UAB „Sakuona“. Iš ieškovo asmeninės sąskaitos išrašo (b.l. 11-12) matyti, kad atsakovas Č. A. pervedė ieškovui 6000 Lt. Šalys pripažįsta, kad tai pinigai už ieškovo parduotą medieną. Atsakovo Č. A. teigimu 6000 litų yra reali suma už ieškovo parduotus medžių rąstus. Ieškovas reikalauja prie šios sumos priteisti dar 11000 litų, parduotos medienos kainą skaičiuoja po 172 Lt už kietmetrį, kadangi tokia ir dar didesnė beržo medienos supirkimo kaina buvo rinkoje Klaipėdos krašte, kur jis ir realizavo medieną, jos pardavimo metu. Iš medienos gabenimo dokumentų (b.l. 117, 118, 121), PVM sąskaitų faktūrų (b.l. 116, 120) matyti, kad didžiąją ieškovo parduodamos medienos dalį sudarė beržo rąstai. Iš ieškovo pateiktų pažymų, išduotų UAB „Timberlita“ (b.l. 81), VĮ Kretingos miškų urėdijos (b.l. 82), VĮ Telšių miškų urėdijos (b.l. 100) matyti, kad beržo rąstų kaina 2011 m. sausio – vasario mėnesiais buvo nuo 190 iki 255 Lt, be PVM, priklausomai nuo medienos kokybės. Iš PVM sąskaitų faktūrų (b.l. 116, 120) matyti, kad uždarajai akcinei bendrovei „RAR kompanija“ UAB „Sakuona“ už rąstus, kuriuos „RAR kompanija“ įsigijo iš ieškovo, sumokėjo vidutiniškai po 278 Lt, įskaitant PVM, už 1 m³. Tokiu būdu, darytina išvada, kad ieškovo reikalaujama kaina 172 Lt už 1 m³ parduotos medienos rąstų, laikytina realia, atitinkančia medienos pardavimo rinkos kainą, buvusią tame regione, kuriame pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas, tuo metu, kada faktiškai buvo įvykdytos šio sandorio esminės sąlygos. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie turėtas medienos gabenimo išlaidas, sumokėtus mokesčius nuo pinigų sumos, kurią gavo pardavę iš ieškovo įsigytą medieną, todėl realių išlaidų ir realaus pelno teismas apskaičiuoti neturi galimybės. Tačiau akivaizdu, kad UAB „RAR kompanija“, pardavusi medieną už ženkliai didesnę kainą nei ieškovas prašo priteisti, nuostolių nepatyrė. Esant tokioms aplinkybėms, pardavėjui – ieškovui - iš pirkėjo - atsakovės UAB „RAR kompanija“, kuri nesumokėjo visos įsigyto daikto pardavimo kainos, - priteistina likusi kainos suma - 11000 litų.

Lietuvos Respublikos CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatos numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovo B. K. reikalavimas priteisti nurodyto dydžio procesines palūkanas iš atsakovės UAB „RAR kompanija“ taip pat yra pagristas ir tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, tačiau šios išlaidos taip pat turi būti pagrįstos ir realios. Kadangi ieškinys patenkintas, todėl iš atsakovės ieškovui priteistinas žyminis mokestis, kuris skaičiuojamas nuo patenkinto reikalavimo dydžio ir sudaro 330 Lt (11000x3%=330) (CPK 88 str. 1 d. 1 p.). Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, sumokėjo 383 Lt žyminį mokestį, vėliau ieškinį patikslino, jį sumažindamas, todėl žyminis mokestis taip pat sumažėjo. Permokėtą žyminį mokestį teismas grąžina CPK 87 str. 4 d. nustatyta tvarka, tačiau ieškovas raštu pareiškimo dėl žyminio mokesčio grąžinimo nepateikė, todėl teismas tokio klausimo nesprendžia.

Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultaciją. Iš teismui pateiktos 2011 m. gegužės 10 d. PVM sąskaitos faktūros ir pinigų priėmimo kvito (b.l. 8) matyti, kad ieškovas B. K. už teisines konsultacijas ir dokumentų rengimą teismui UAB Klaipėdos teisininkų biurui sumokėjo 300 Lt. Iš 2012 m. sausio 16 d. PVM sąskaitos-faktūros (b.l. 98), pinigų priėmimo kvito (b.l. 99) matyti, kad ieškovas už jo atstovavimą teisme advokatui T. J. sumokėjo 2499,99 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 2 d. šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip nustatyta Teisingumo ministro (kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku) 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Nors pagal šių Rekomendacijų 8.2. punktą maksimalus advokato užmokesčio dydis už ieškinį yra 3 MMA, t. y. 2400 Lt, tačiau remiantis Rekomendacijų 2 punkto nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Tokiu būdu, advokato atstovavimo išlaidos turi būti ne tik pagrįstos, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijus atitinkančios išlaidos. Ši byla nesudėtinga, advokatas T. J. dalyvavo dvejuose teismo posėdžiuose, kurių trukmė buvo 2 val. 10 min., jokių papildomų dokumentų teismui nepateikė, ginčas nesusijęs su specialių žinių reikalingumu, teisinių klausimų naujumu, todėl teismas vertina, jog prašomas priteisti 2499,99 Lt dydžio advokato atlyginimas, yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis teisingumo bei protingumo kriterijų. Įvertinus bylos sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas šioje byloje, tą aplinkybę, kad advokato kontora yra kitoje vietoje nei teismas, todėl tikslinga atsižvelgti ir į sugaištą laiką kelionėje (atstumas nuo Kelmės iki Klaipėdos 131 km), teismas laiko tikslingu priteisti ieškovui pusė reikalaujamos sumos, t.y. 1250 Lt. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (Lietuvos Respublikos CPK 7 str. 2 d.), tame tarpe ir sudarant sutartį su advokatu, reikalaujant išlaidų atlyginimo. Tokiu būdu, bet kuris proceso dalyvis negali reikalauti akivaizdžiai per didelių proceso išlaidų atlyginimo sau net ir jo reikalavimų patenkinimo atveju, o privalo prisiimti atsakomybę dėl susidariusių išlaidų, atsiradusių jo susitarimo su advokatu pagrindu.

Ieškovas prašė priteisti ir keliones išlaidas, kurias jis patyrė vykdamas iš savo gyvenamosios vietos Klaipėdoje į Kelmės rajono apylinkės teismą, ir pateikė tokias išlaidas patvirtinančius degalų įsigijimo kvitus (b.l. 83, 126), iš kurių matyti, kad degalų įsigijimui ieškovas išleido 513,10 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 88 str. 1 d. 9 p. nuostatas prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, gali būti priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Keliones išlaidas, kai byla nagrinėjama kitoje vietoje nei ieškovo gyvenamoji vieta, tikslinga pripažinti išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu. Tačiau ieškovas, pateikdamas degalų įsigijimo kvitus, nepateikė automobilio, kuriuo jis vyko į teismo posėdžius, techninių charakteristikų, kurios būtinos apskaičiuojant kuro sąnaudas, savo paskaičiavimų neatliko, todėl teismas neturi galimybės tiksliai apskaičiuoti ieškovo kelionės išlaidų. Kompensuojant kelionės išlaidas ieškovui atsižvelgtina į tai, kad dalis posėdžių buvo atidėta dėl ieškovo kaltės – ieškovas ruošėsi sudaryti sutartį su advokatu, savo iniciatyva nepateikė reikiamų įrodymų ir jų laiku neprašė išreikalauti iš kitų asmenų, tikslino ieškinį, todėl priteistina pusė sumos, kurią ieškovas nurodė išleidęs kuro įsigijimui, t.y. 256,55 Lt.

Ieškinį patenkinus, iš atsakovės UAB „RAR kompanijos“ priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios šioje byloje yra 44,20 Lt (b. l. 1) (Lietuvos Respublikos CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.313 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., CPK 178 str., 185 str. 1 d., 259 str., 263-270 str. str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti pilnumoje. Priteisti B. K. iš uždarosios akcinės bendrovės „RAR kompanija“ 11000 (vienuolika tūkstančių) litų skolos už parduotą medieną, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (11000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2011 m. birželio 29 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „RAR kompanija“ bylinėjimosi išlaidas : B. K. 2136,55 Lt (du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt šešis litus 55 ct.), valstybei 44,20 Lt (keturiasdešimt keturis litus 20 ct.).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.