- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-26
- Bylos Nr.
- A-822-706-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. E., R. P., V. B., I. Š., M. V., V. P., E. V., S. S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. E., R. P., V. B. ir I. Š. ir atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. V., V. E., V. B., V. P., R. P., V. B., I. Š., E. V. ir S. S. prašymą atsakovams Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai M. V., V. E., V. B., V. P., R. P., V. B., I. Š., E. V. ir S. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: M. V. – 4 860,66 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio, V. E. – 1 130,53 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. rugsėjo mėnesio, V. B. – 2 600,97 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio, V. P. – 866,82 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio, R. P. – 256,13 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2007 m. rugsėjo mėnesio, V. B. – 1 123,29 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2008 m. lapkričio mėnesio, I. Š. – 431,40 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2007 m. lapkričio mėnesio, E. V. – 562,86 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio ir S. S. – 1 149,29 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio.
Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjai pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jie turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu gali būti trauktina ir Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjams priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Šalies argumentai
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai skundu į teismą kreipėsi jau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo. Teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Toks teisės aktas negalioja tik ateičiai. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti, nes KTĮ 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjų atžvilgiu darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nurodė, kad pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas.
Atsiliepimas
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu su skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjams neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Atkreipė dėmesį, kad nėra nustatytų atsakovų civilinės atsakomybės pagrindų. Taip pat pažymėjo, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato M. V. – 4 860,66 Lt, V. E. – 914,37 Lt, V. B. – 2 600,97 Lt, V. P. – 866,82 Lt, R. P. – 135,33 Lt, V. B. – 1 019,21 Lt, I. Š. – 38,18 Lt, E. V. – 562,86 Lt, S. S. – 1 149,29 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjams.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjai atliko savo kaip valstybės tarnautojų pareigas, tačiau jiems nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjams priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjai yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjai dėl reikalavimų dalies yra praleidę senaties terminą. Todėl, atsižvelgęs į taikytinus senaties terminus, teismas atitinkamai apskaičiavo pareiškėjams priteistinas sumas už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. balandžio 9 d.
III.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 154–155), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždamas, kad, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjams, atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjos V. E., R. P., V. B. ir I. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 157-160), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo dalį ir skundą jų atžvilgiu patenkinti pilna apimtimi. Pareiškėjos teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo priteistinų sumų dydžius. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjai sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjai atsiliepimu į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą (b. l. 164-166) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į V. E., R. P., V. B. ir I. Š. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 169-172) palaiko Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nesutinka su V. E., R. P., V. B. ir I. Š. apeliaciniu skundu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu taikyti senaties terminą, todėl teismas pagrįstai taikė DK 27 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Tokią pačią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą ir pagrįstai taikę senaties terminą.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), taip pat konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinius skundus nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjų V. E., R. P., V. B. ir I. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.