Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal K. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nutarimo, kuriuo K. I. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 126 str. 4 d. 580 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. I. nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d. už tai, kad jis 2016 m. sausio 19 d., apie 18 val., Vilniuje, Č. Sugiharos g. 4, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 14 p. reikalavimus, nes vairavo automobilį „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,96 prom.).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju, nėra galutinai nustatyta, ar 2016 m. sausio 19 d., apie 18.00 val., buvo automobilio „Audi“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavimo faktas Č. Sugiharos g. 4, Vilniuje. Vien aplinkybė, kad transporto priemonės variklis, atvykus policijos pareigūnams, buvo užvestas, nepagrindžia apeliantui inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo fakto. K. I. nuo pat pradžių neigė vairavęs automobilį, jo parodymai sutapo su liudytojo L. R. parodymais teisme, kuris patvirtino, kad 2016 m. sausio 19 d., nuo 15.00 val. automobilį vairavo tik jis, o K. I. buvo keleivis. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba nustatė, kad 2016 m. sausio 19 d., apie 15.15 val., minėtą automobilį vairavo būtent L. R., kuris dalyvavo eismo įvykyje Č. Sugiharos - Viršuliškių g. sankryžoje. Po eismo įvykio, apie 17.00 val., jis automobilį pastatė Č. Sugiharos g. 4 namo kieme. Policijos pareigūnas R. M., teigė, kad vairavimo fakto nematė, administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė remdamasis liudytojo R. S. parodymais.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad policijos pareigūnai nesiėmė visų būtinų veiksmų įrodymams surinkti, kadangi neapklausė tiesioginio įvykio liudininko, buvusio automobilyje „Audi“, nenustatė jo tapatybės. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi prielaidomis ir subjektyviais vieno liudytojo parodymais, kurie kelia abejonių, kadangi tarp jo ir apelianto kilo konfliktas dėl automobilio parkavimo vietos. Abejonių kelia ir R. S. pateikto vaizdo įrašo autentiškumas, kadangi pagal šio įrašo kokybę neįmanoma nustatyti, kas ir kada vairuoja automobilį. R. S. nurodė, kad paskui automobilį „Audi“ stovėjo dar vienas automobilis, kas reiškia, kad jo vairuotojas turėjo matyti šį įvykį ir galėjo būti liudytoju, paneigiant K. I. kaltę, tačiau jokių veiksmų, siekiant nustatyti šio asmens tapatybę, imtasi nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

K. I. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal ATPK 257 str., administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl K. I. kaltės buvimo, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, įvykio vietoje pažeidimą užfiksavusius policijos pareigūnus, liudytojus, ištyrė administracinio teisės pažeidimo byloje esantį vaizdo įrašą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl K. I. kaltės, padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, padarytos argumentuotai, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šalino neaiškumus ir tikslinosi įvykio aplinkybes.

ATPK 126 str. 4 d. numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimą, taip pat alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

Apeliaciniame skunde ginčijamas vairavimo faktas, t. y. K. I. teigia 2016 m. sausio 19 d., apie 18 val., Vilniuje, Č. Sugiharos g. 4, nevairavęs automobilio „Audi 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-osios kuopos 3-iojo būrio vyriausiojo patrulio 2016 m. sausio 19 d. tarnybinio pranešimo (b. l. 5) ir jo bei pareigūno R. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų (b. l. 31-32) matyti, kad atvykus minėtu adresu, pareigūnai pastebėjo kieme stovintį automobilį „Audi 80“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) su užvestu varikliu ir įjungtomis šviesomis, vairuotojo vietoje sėdėjo K. I.. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. S. nurodė, kad 2016 m. sausio 19 d. Vilniuje, Č. Sugiharos g. 4, dėl priekyje stovinčio automobilio „Audi 80“ nebuvo galimybės įvažiuoti į kiemą, automobilis buvo užgesintu varikliu, tačiau vairuotojo vietoje sėdėjęs žmogus užvedė automobilio variklį ir patraukė jį į parkavimosi vietą, važiavimo buvo 1-3 metrai. Liudytojas buvo tvirtai įsitikinęs, kad tuo metu vairuotojo vietoje sėdėjo ir automobilį vairavo K. I.. Šie liudytojo parodymai sutampa su jo paaiškinime (b. l. 6) nurodytomis aplinkybėmis. Pabrėžtina, kad tiek pareigūnų, tiek įvykį stebėjusio liudytojo parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Tokių duomenų nepateikia ir apeliantas. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad tarp pažeidėjo ir R. S. kilo konfliktas dėl parkavimosi vietos, nepagrindžiama jokiais objektyviais duomenimis. Svarbu pažymėti ir tai, kad aukščiau nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje esantis R. S. darytas vaizdo įrašas, iš kurio aiškiai matyti, kad automobilio „Audi 80“, valstybinis (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje sėdi K. I., kuris vaizdo įrašo darymo metu šiuo automobiliu pajuda į parkavimosi vietą. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vaizdo įrašo kokybė yra pakankama tam, kad nustatyti administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl vairavimo fakto nustatymo, teismų praktikoje remiamasi lingvistine žodžio „vairuoti“ prasme. Vairavimo veika nesiejama su nuvažiuotu atstumu, o normų taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-413/2007 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, yra neginčijamai nustatyta, kad automobilis „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) judėjo valdomas K. I., kuriam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,96 prom.) (b. l. 9).

Svarbu atkreipti dėmesį, kad faktas, jog aptariamas automobilis, vairuojamas L. R., 2016 m. sausio 19 d., apie 15.15 val., dalyvavo eismo įvykyje Č. Sugiharos - Viršuliškių g. sankryžoje, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad ir į kiemą, adresu Vilnius, Č. Sugiharos g. 4, šis automobilis atvažiavo vairuojamas L. R.. Šio asmens parodymai, kuriais jis tai pripažįsta, vertinami kritiškai, kaip siekis padėti K. I. išvengti administracinės atsakomybės, šie asmenys yra pažįstami, todėl L. R. suinteresuotumas yra logiškas. Be to, L. R., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad iš automobilio pasišalino, kai prie automobilio priėjo jaunuolis ir pradėjo šaukti, automobilyje liko K. I. ir V. (b. l. 34). Tuo tarpu, R. S. teigė, kad prie automobilio trečio asmens nebuvo (b. l. 33), vaizdo įrašė taip pat matyti tik du asmenys (L. R. nėra). Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, L. R. teismo posėdžio metu nurodė tą dieną automobilį „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavęs iki 15.00 val., po to nevairavęs (b. l. 34). Taip pat pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo protokole, rašydamas paaiškinimą, K. I. nurodė, kad jis automobilio nevairavo, vairavo asmuo, kurio vardas prasideda V raide, pavardė sunkiai įskaitoma (gali būti – S.) (b. l. 1a), tačiau akivaizdu jog nėra įrašyta pavardės L. R.. Teismo posėdžio metu pažeidėjas ėmė tvirtinti, kad automobilį vairavo L. R.. Akivaizdu, kad įvykio metu ir teismo posėdžio metu apeliantas nurodė skirtingus neva automobilį vairavusius asmenis, kas pagrindžia jo parodymų prieštaringumą ir leidžia šią versiją vertinti kritiškai.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad nebuvo nustatyta automobilio „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keleivio bei už jo stovėjusio automobilio vairuotojo tapatybė ir šie asmenys nebuvo apklausti, nepaneigia pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. K. I. kaltė yra neginčijamai nustatyta administracinio teisės pažeidimo byloje surinktais įrodymais, todėl papildomas įrodymų rinkimas nebūtų prasmingas. Be to, akivaizdu, kad K. I. pažįsta kartu su juo automobilyje važiavusį asmenį (V.), todėl galėjo teismo prašyti jį šaukti į teismo posėdį apklausai, pateikdamas jo asmens duomenis, jeigu manė, kad šis asmuo gali nurodyti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Iš liudytojo R. S. parodymų matyti, kad atvykus policijos pareigūnams, automobilio keleivis vaikščiojo aplink, o vėliau pasišalino. Šis liudytojas taip pat paaiškino, kad policijos pareigūnus iškvietė kaimynas, kuris turėjo išvažiuoti, todėl negalėjo sulaukti policijos pareigūnų (b. l. 33). Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu pažeidėjas taip pat nepateikė prašymo šaukti šį asmenį į teismo posėdį.

Įvertinus byloje esančią medžiagą spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nutarimas yra paliekamas nepakeistas, o K. I. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

K. I. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.