Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO finance“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui T. L. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

9. Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovės teismas priteisė rašytiniais įrodymais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas, proporcingas patenkintų ieškinio reikalavimų daliai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

10. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „NEO Finance“ (toliau – ir apeliantė) prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą: dalyje dėl negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, ir priteisti apeliantei iš atsakovo T. L. 20,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 366,66 Eur nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024-12-29); dalyje dėl tarpininkavimo mokesčio ir priteisti apeliantei iš atsakovo T. L. 249,60 Eur tarpininkavimo mokesčio; dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovo T. L. 215,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Priteisti apeliantei iš atsakovo T. L. 15,00 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, ir 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas sprendimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukurtu precedentu, tačiau nepagrįstai nurodė, jog ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo. Apeliantė nurodo, jog be suteikto vartojimo kredito sumos atsakovas įsipareigojo sumokėti apeliantei Sutarties 1.7. punkte apibrėžtą vartojimo kredito mokestį: mokėjimo (pelno) palūkanas, tarpininkavimo mokestį ir bet kuriuos su Vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (Sutarties 2.1., 5.2., 5.4. punktai). Apeliantė pažymi, kad Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose yra aiškiai nurodyta paskolos gavėjo mokama visa palūkanų suma – 236,00 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo.

10.2. Apeliantė yra juridinis asmuo, tarpusavio skolinimo platformos operatorė, teikianti finansines paslaugas asmenims (investuotojams), siekiantiems gauti pelno, taigi kredito gavėjui pažeidus vartojimo kredito išdavimo sutarties sąlygas ir laiku nesumokėjus grąžintinos sumos, vartojimo kredito davėja (taip pat ir investuotojai) patiria nuostolius. Pagal formuojamą vienodą teismų praktiką apeliantė, atsakovui nevykdant sutartyje numatytų įsipareigojimų, nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį, todėl turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias pagrįstai tikėjosi gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai.

10.3. Naujausioje teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nurodoma, kad yra aišku iki kada suteiktas kreditas turėjo būti grąžintas. Atsižvelgiant į tai, ieškovė tikėjosi gauti pajamas iki sutarties įvykdymo termino pabaigos.

10.4. Nagrinėjamu atveju apeliantė reikalavo priteisti 20,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 366,66 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024-12-29). Apeliantė, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, bei Lietuvos Respublikos teismų vieningai formuojama praktika dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai, t. y. turi teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė negautų pajamų (nuostolių) realumo. Apeliantė pažymi, kad vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose yra aiškiai nurodyta paskolos gavėjo mokama visa palūkanų suma, kurią atsakovas turi sumokėti iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos. Apeliantė pažymi, jog, atsakovui sutartį vykdant tinkamai, apeliantė pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas sumokės visą grąžinamą palūkanų sumą bei pagrįstai tikėjosi gauti šias mokėjimo (pelno) palūkanas. Priešingas aiškinimas sukurtų ydingą situaciją, kai tinkamo skolininko prievolių vykdymo atveju apeliantė, kaip kredito davėja, gautų mokėjimo palūkanas, o dėl skolininko kaltės nutraukus kredito sutartį anksčiau termino apeliantės teisė į nuostolių atlyginimą būtų ribojama. Šalys Sutartimi vartojimo kredito grąžinimo terminą numatė iki 2024 m. gruodžio 29 d., todėl akivaizdu, kad apeliantė mokėjimo (pelno) palūkanas gauti tikėjosi iki vartojimo kredito sutarties įvykdymo termino pabaigos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 29 d.

10.5. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime už akių, konstatuodamas tai, jog tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis yra prilygintina netesyboms, net tik kad tarpininkavimo mokesčio sudedamąją dalį prilygino netesyboms nepagrįstai, tačiau ir netinkamai apskaičiavo tokiu atveju priteistiną tarpininkavimo mokesčio sumą, jei tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis būtų pagrįstai prilyginta netesyboms ir sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio sudedamosios dalies apibrėžimo ir apskaičiavimo būtų pripažintos negaliojančiomis, kadangi tokiu atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 8 dalimi, toliau vykdyti sutartį būtų galima panaikinus tokias nesąžiningas sąlygas, kadangi Sutarties specialiosios dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma, gali ir turi likti galioti. Tokiu atveju, liekant galioti sąlygai dėl konkrečios tarpininkavimo mokesčio sumos su nuolaida, turėtų būti priteista Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta tarpininkavimo mokesčio su nuolaida tvirta suma, kuri yra 62,97 Eur, kadangi tarpininkavimo mokestis su nuolaida yra mokamas nepriklausomai nuo to, ar atsakovas įsipareigojimus pagal sutartį vykdys tinkamai. Apeliantė pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto 32,99 Eur tarpininkavimo mokesčio sprendime pateiktas paskaičiavimas yra neaiškus, netikslus bei nėra suprantama, kuo vadovaujantis pirmosios instancijos teismas paskaičiavo bei priteisė apeliantei būtent tokio dydžio tarpininkavimo mokestį (32,99 Eur).

10.6. Vartojimo kredito gavėjui buvo aiškiai, išsamiai ir suprantamai nurodyta tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarka, buvo aiškiai nurodyta tarpininkavimo mokesčio suma be nuolaidos, buvo aiškiai nurodyta, kokio dydžio yra tarpininkavimo mokesčio nuolaida bei buvo aiškiai nurodyta tarpininkavimo mokesčio su nuolaida tvirta suma, taip pat, buvo aiškiai nurodyta, iš ko susideda tarpininkavimo mokestis. Šios sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio mokėjimo buvo pasirašytos laisva valia, atsakovas nebuvo klaidinamas, jam buvo pateikta informacija apie visus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, taip pat ir apie tarpininkavimo mokestį bei jo apskaičiavimą.

10.7. Teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo. Nustačius, kad apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

11. Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo numatyta tvarka negautas.

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. Nagrinėjamu atveju apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą, nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, tarpininkavimo mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

13. Byloje apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dali, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti negautas pajamas (nuostolius), apskaičiuotas už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos; dalį dėl tarpininkavimo mokesčio.

Faktinės bylos aplinkybės

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su atsakovu 2019 m. gruodžio 29 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 400,00 Eur vartojimo kreditą 60 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 236,00 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 20 procentų) bei 62,97 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2024 m. gruodžio 29 d. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, tarpininkavimo mokestis ieškovei turėjo būti grąžintas per 60 mėnesinių įmokų. Pasak ieškovės atsakovas nevykdė sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl 2021 m. sausio 27 d. ieškovė nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį. Nutraukus sutartį, atsakovas liko skolingas ieškovei 366,66 Eur vartojimo kredito dalies. Duomenų byloje, kad atsakovas po sutarties nutraukimo būtų gera valia atsiskaitęs su ieškove, nėra.

Dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo

15. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinyje reikalaujamų priteisti negautų pajamų (nuostolių) nevertino kaip pagrįstų ir tikėtinų, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo ir šį ieškovės reikalavimą atmetė. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškinta, kokius padarinius sukelia sutarties nutraukimas ir kokios sutarties sąlygos gali likti galioti po sutarties nutraukimo, nurodant, jog sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

17. Pareiga mokėti pelno palūkanas (pinigų skolinimo kainą) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis, todėl šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

18. Esant paskolos (kreditavimo) teisiniams santykiams, tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti ir tais atvejais, kai paskolos sutartis yra pasibaigusi, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

19. Nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių), kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2021 m. sausio 27 d. vienašališkai nutraukė sutartį su atsakovu, todėl, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Sutiktina su apeliante, kad aptartas kasacinio teismo išaiškinimas neužkerta ieškovei kelio reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi, įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

22. Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

23. Apeliantė prašo priteisti iš atsakovo 20,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 366,66 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos – 2024 m. gruodžio 29 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantė iš esmės prašo 20,00 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų, kurios buvo nustatytos sutartyje, jas įvardindama kaip negautas pajamas (nuostolius). t. y. apeliantė negautoms pajamoms prilygino sutartyje numatytas atsakovo mokėtinas 20,00 procento metines mokėjimo (pelno) palūkanas. Pažymėtina, kad sutartyje šalių sulygtas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis savaime netampa nuostolių dydžiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuostolių dydį nagrinėjamu atveju reikia įrodyti.

24. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė jokių paskaičiavimų, kiek negautų pajamų ji tikėjosi gauti konkrečiais mėnesiais. Apeliantė remiasi tuo, kad sutarties specialiosiose sąlygose yra aiškiai nurodyta paskolos gavėjo mokama visa palūkanų suma – 236,00 Eur, taip pat sutartyje šalys susitarė dėl 20,00 proc. metinių palūkanų normos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu sutarties tinkamo įvykdymo atveju kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, kas mėnesį atitinkamai mažėtų. Dėl to yra pagrindas teigti, kad apeliantei iš atsakovo priteisiant negautas pajamas (nuostolius) procentine išraiška už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, būtų sudarytos sąlygos apeliantei nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Tą teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vartojimo kredito sutarties 3.6.2 ir 8.9 punktų nuostatos, suteikiančios vartojimo kredito gavėjui teisę grąžinti dalį ar visą vartojimo kreditą anksčiau numatyto termino ir pasinaudoti teise į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, leidžia teismui spręsti, kad apeliantė, sudarydama sutartį, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad 20,00 proc. dydžio mokėjimo pelno palūkanos jai bus mokamos iki sutarties termino pabaigos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 29 d. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliantė šioje byloje neįrodė negautų pajamų realios gavimo galimybės. Apeliantė kitokių įrodymų, kurie pagrįstų prašomas priteisti negautas pajamas, nepateikė, todėl vertintina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinyje reikalaujamas negautų pajamų (nuostolių) dydis nevertintinas kaip pagrįstas ir tikėtinas bei padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo ir pagrįstai šioje dalyje ieškinio netenkino.

Dėl tarpininkavimo mokesčio

26. Apeliantė byloje prašė priteisti 249,60 Eur tarpininkavimo mokesčio. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė - 32,99 Eur tarpininkavimo mokesčio. Teismas darė išvadą, jog šiuo atveju sutartyje numatytas tarpininkavimo mokestis, kuriam taikyta nuolaida, vertintinas kaip civilinės atsakomybės forma, kurios tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, todėl, remiantis aukštesnės instancijos teismų formuojama praktika analogiško pobūdžio byloje, ieškovės parengtos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytas tarpininkavimo mokestis, kuriam taikyta nuolaida, laikytinas netesybomis.

27. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas tai, jog tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis yra prilygintina netesyboms, net tik tarpininkavimo mokesčio sudedamąją dalį prilygino netesyboms nepagrįstai, tačiau ir netinkamai apskaičiavo tokiu atveju priteistiną tarpininkavimo mokesčio sumą, jei tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis būtų pagrįstai prilyginta netesyboms ir sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio sudedamosios dalies apibrėžimo ir apskaičiavimo būtų pripažintos negaliojančiomis, kadangi tokiu atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 8 dalimi, toliau vykdyti sutartį būtų galima panaikinus tokias nesąžiningas sąlygas, kadangi sutarties specialiosios dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma, gali ir turi likti galioti.

28. Pagal sutarties 5.4 ir 5.11 punktus, sutartyje nustatyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas sutarties nuostatas ir sutartyje numatyto tarpininkavimo mokesčio pobūdį, jo mokėjimo atvejus ir apskaičiavimo būdą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju savo esme tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis. Kaip matyti iš sutarties 5.4 ir 5.11 punktų, sutartyje nustatyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susietas su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal Civilinio kodekso 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Tokia tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis, kuri taikoma tik vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, savo esme vertintina kaip užslėptos netesybos. Dėl to pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju sutartyje numatytas tarpininkavimo mokestis, kuriam taikyta nuolaida, vertintinas kaip civilinės atsakomybės forma ir laikytinas netesybomis. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo ir šioje dalyje tenkinti apeliacinio skundo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Apeliantė taip pat skundžia sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau ji skundžiama tik tuo aspektu, jog, jei būtų patenkintas apeliacinis skundas ir ieškovės ieškinys būtų patenkintas visiškai, ieškovei priklausytų visos bylinėjimosi išlaidų sumos atlyginimas. Konstatavus, jog ieškovės apeliacinis skundas nepagrįstas, o skundžiama teismo sprendimo dalis dėl negautų pajamų priteisimo teisėta ir pagrįsta, nėra jokio pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas proceso pirmosios instancijos teisme metu.

30. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

31. Įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

32. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.