- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-19
- Bylos Nr.
- I-2247-162/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2015 m. lapkričio 2 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo . V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. V. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 9 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Kretingos policijos komisariato areštinėje 2009-2010 bei 2012 metais, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 5-6, 21).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atitinkamais periodais laikotarpiu nuo 2009-2010 metais buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) Kretingos rajono policijos komisariato (toliau – ir Kretingos rajono PK) areštinės kamerose Nr. 1, 3, 5 ir kt., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teigia, kad Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinėje buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo ventiliacijos, karšto vandens, trūko šviesos bei inventoriaus (spintelių, kriauklės), be to, kameros buvo drėgnos, jose buvo pelėsių, tarakonų bei žiurkių. Kamerose nebuvo tinkamai įrengtas tualetas. Teigia, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą tenkantį vienam asmeniui. Nerūkantys asmenys buvo laikomi vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis ir pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Netinkamai įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai (tik 7 kv. m.). Pabrėžia, jog vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.
Paaiškina, jog reguliariai nebuvo vedamas į dušą, todėl kartais nesiprausus tekdavo išbūti apie 15-30 parų. Taip tat nurodo, kad nepakako gaunamo maisto davinio, o maisto perduoti nebuvo leidžiama. Be to, kamerose buvo draudžiama turėti pledą, kompiuterį ir muzikos grotuvą. Akcentuoja, kad areštinė buvo avarinės būklės, jos konstrukcijose buvo asbesto.
Pažymi, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir dėl to, jog teismo salėje buvo laikomas su antrankiais.
Šalies argumentai
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas papildomu prašymu (teisme gautas 2015 m. spalio 14 d.) nurodė, jog Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinėje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo laikomas ir 2012 metais.
Mano, jog tokiu būdu su pareiškėju buvo žiauriai elgiamasi, pareiškėjas buvo kankinamas, žeminamas, pažeidžiamas jo orumas, dėl to jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertina 9 000 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad skundėsi prižiūrėtojams dėl prastų higienos sąlygų (nevalyto čiužinio), tačiau vietoj to, kad areštinės administracija ir pareigūnai pašalintų nurodytą pažeidimą, šie jam iškvietė medikus, kurie suleido raminamųjų.
Teismo posėdžio metu teismo prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, prašymą argumentuodamas tuo, jog nežinojo apie galimybę kreiptis į teismą dėl skunde nurodytų teisių pažeidimo, o apie tai sužinojo tik iš kitų suimtųjų, kuriems buvo priteistas žalos atlyginimas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. V. skundą palaikė ir prašė tenkinti jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimais (b. l. 9-10, 30-31) nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkantis.
Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2009-2010 metų taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti už areštinėje laikytą laiką po 2012 m. rugpjūčio 31 d. Taip pat nurodo, kad informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje, t. y. kokiose ar kokio dydžio kamerose buvo laikomas, kiek ir kurie asmenys laikomi kartu su pareiškėju iki 2010 metų pateikti negali, nes vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-959/V-98 bei Klaipėdos AVPK 2006-2013 metų dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais „Asmenų laikomų policijos areštinėje paskirstymo knygos“ saugomos tris metus ir yra sunaikintos.
Pažymi, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinėje 2012 m. spalio 29-31 dienomis buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 18). Atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) Kretingos rajono policijos komisariato (minėta, toliau – ir Kretingos rajono PK) areštinėje atitinkamais periodais nuo 2009 m. iki 2010 m. bei 2012 m., atlyginimo priteisimo.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl ieškinio senaties termino
Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti tik už jo Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinėje laikytą laiką po 2012 m. rugpjūčio 31 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas surašytas 2015 m. rugpjūčio 31 d. ir išsiųstas 2015 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 5-7), o teisme gautas 2015 m. rugsėjo 3 d., t. y. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjas teismo posėdžio metu prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, prašymą argumentuodamas tuo, kad neturi teisinių žinių ir apie savo teisių pažeidimus anksčiau nežinojo.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.
Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų teikęs žodžiu ar raštu kokius nors skundus kompetentingoms įstaigoms dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų, ar kad dėl objektyvių priežasčių (pvz., liga, kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos ir kt.) būtų negalėjęs tokių skundų teikti ar kreiptis į teismą. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje taip pat nenurodė, jog anksčiau būtų rašęs kokius nors skundus dėl jo netinkamų kalinimų sąlygų. Šiuo atveju teigti, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, apšvietimas buvo nepakankamas, buvo drėgna, šalta ir kt., vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Minėta, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik esant objektyvioms priežastims gali būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju pareiškėjo motyvai dėl teisinių žinių stokos suvokti galimą savo teisių pažeidimą yra subjektyvi priežastis, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujinamas.
Pabrėžtina ir tai, jog Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistės V. J. 2015 m. rugsėjo 21 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-24186 „Dėl V. V. skundo“ nurodyta, kad informacijos apie V. V. skunde išdėstytus nusiskundimus būnant areštinėje 2009-2010 metais, pateikti negali, nes vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-959/V-98 bei Klaipėdos miesto (apskrities) vyriausiojo policijos komisariato 2006-2013 metų dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais „Asmenų laikomų policijos areštinėje paskirstymo knygos“ saugomos tris metus ir yra sunaikintos (b. l. 14). Klaipėdos AVPK taip pat pateikė 2014 m. birželio 10 d. dokumentų naikinimo aktą Nr. 30-IL-510, kuris patvirtina, kad areštuotų asmenų bylos, apskaitos žurnalai, patalynės išdavimo-grąžinimo apskaitos žurnalai, registracijos žurnalai ir kiti rašytiniai įrodymai yra sunaikinti (b. l. 11-13). Vadinasi, net ir atnaujinus ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti, ar minėtu laikotarpiu kalint Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinėje buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nėra išlikę, todėl teismas dėl sunaikintų dokumentų negalėtų nustatyti objektyvios tiesos byloje ir šioje dalyje pareiškėjo skundo netenkintų. Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2010 m. atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistės V. J. 2015 m. spalio 26 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-27-139 „Dėl V. V. skundo“ pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2012 m. spalio 31 d. buvo laikomas kameroje Nr. 7, kurios bendras plotas 12,43 kv. m., o bendras plotas be sanitarinio mazgo – 11,17 kv. m. (b. l. 32-33). Areštinės kameroje laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2012 m. spalio 31 d. buvo laikomi 2 asmenys, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 5,58 kv. m.
Pagal minėtus duomenis, pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui plotas buvo didesnis nei 5 kv. m. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).
Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVPK Kretingos rajono policijos komisariato areštinės kamerose trūko šviesos, inventoriaus, kameros buvo drėgnos, jose buvo pelėsio, prasta kameros ventiliacija, netinkamai įrengtas tualetas, susidėvėję kamerų sienų ir grindų paviršiai.
Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal minėtos Higienos normos HN 37:2009 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s.
Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio specialistės V. J. 2015 m. spalio 26 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-27139 (toliau – ir 2015 m. spalio 26 d. tarnybinis pranešimas) nurodyta, kad per visą areštinėje buvimo laikotarpį pareiškėjas jokių nusiskundimų ar pageidavimų dėl laikymo sąlygų areštinės darbuotojams nepateikė. Nurodyta, kad areštinėje kameros natūralus ir dirbtinis apšvietimas yra pakankamas, yra natūralus ir dirbtinis vėdinimas, kamerų apšildymas centrinis, be to, kameroje esančius langus areštinėje laikomi asmenis gali atsidaryti patys. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. vasario 21 d. leidime nurodyta, kad areštinės patalpų apšveitimas natūralus ir dirbtinis (kaitrinėmis lempomis), vėdinimas natūralus ir mechaninis, areštinės patalpų techninė būklės gera (b. l. 40-41).
Šiame kontekste pažymėtina, kad Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik šie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas).
Remiantis aptartomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms, į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas areštinėje buvo laikomas vos tik tris dienas (laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2012 m. spalio 31 d.) bei nenustačius esminių kalinimo sąlygų pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti minėtus pažeidimus (dėl ventiliacijos, apšvietimo, areštinės sienų būklės ir kt.).
Pareiškėjas žalos atlyginimą kildina iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų neužtikrinimo. Pabrėžtina tai, jog pareiškėjas skunde net neteigia, kad jis yra nerūkantis asmuo, tačiau nurodo apie teisės būti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų neužtikrinimą.
Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Taisyklių 10.10 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
2015 m. spalio 26 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad patalpinant pareiškėją į areštinės kameras buvo pasidomėta ar jis rūko. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėją atvežus į Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinę, jis būtų žodžiu ar raštu išreiškęs norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs kažkokių nusiskundimų dėl to, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš pasivaikščiojimui skirto laiko trukmės. Pareiškėjas skunde teigia, kad pasivaikščiojimams lauke buvo skiriama tik 1 valanda, kas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, jog šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr.CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.
Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad netinkamai įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, kadangi pasivaikščiojimui skirtas plotas vienam asmeniui buvo apie 7 kv. m.
Higienos normos HN 37:2009 16-17.4 punktuose nustatyti reikalavimai policijos areštinių pastatams, teritorijai. Higienos normos HN 37:2009 17 punkte nurodyta, kad policijos areštinių teritorija turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama (17.1 punktas); teritorijoje turi būti įrengtas dirbtinis apšvietimas; tamsiuoju paros metu apšvietimo lygis žemės paviršiuje turi būti ne mažesnis kaip 20 lx (17.2 punktas); teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens (17.3 punktas); buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų iki policijos areštinės kamerų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais (17.4 punktas).
Aptartoje teisės normoje nėra reglamentuoti areštinių pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai, todėl pareiškėjo argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydžiai vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą argumentuoja ir asbesto buvimu pastato konstrukcijoje.
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. vasario 21 d. leidimu buvo leista eksploatuoti Klaipėdos AVPK Kretingos rajono policijos komisariato areštinę. Minėtame leidime nurodyta, kad areštinės sienos mūrinės-armuotos, lubos gelžbetoninės, grindys kamerose medinės ant armuoto betoninio pagrindo. Šie duomenys leidžia spręsti, kad Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinės pastato konstrukcijoje nėra asbesto.
Pareiškėjas teigia, jog nusiprausti po dušu buvo vedamas kas 15 ar 30 parų.
Higienos normos HN 37:2009 60 punkte nurodyta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
2015 m. spalio 26 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ši pareiškėjo teisė buvo užtikrinta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinėje 2012 metai buvo tik 3 dienas (spalio 29-31 dienomis), todėl akivaizdu, kad pareiškėjas teisėtai 3 dienas galėjo būti nevedamas į dušą.
Pareiškėjo teigimu, Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinės kamerose buvo žiurkių ir tarakonų.
Higienos normos HN 37:2009 53 punkte nustatyta, kad Policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama teritorinėse policijos įstaigose nustatyta tvarka.
Bylos medžiaga nustatyta, jog Klaipėdos AVPK su UAB „Dezderata“ 2011 m. balandžio 14 d. sudarė Kenkėjų kontrolės, naikinimo ir dezinfekcijos paslaugų vykdymo sutartį (ši sutartis pratęsta 2012 m. balandžio 16 d.), pagal kurią UAB „Dezderata“ įsipareigojo Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinės patalpose periodiškai atlikinėti profilaktinę inspekciją, monitoringą, identifikavimą graužikams, vabzdžiams ir kitiems kenkėjams nustatyti objekte; teikti deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugas (b. l. 42-43, 45).
Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinės patalpose yra užtikrinamas graužikų ar kitų parazitų naikinimas, todėl pareiškėjo argumentas, kad areštinės patalpose buvo kenkėjų ir kitų parazitų, laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas taip pat nurodo neturtinę žalą patyręs ir dėl jo laikymo su antrankiais teismo posėdžio salėse.
Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą. Taisyklių 3 punkte pateikta konvojaus sąvokos definicija, pagal kurią konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.
Vertinant minėtas nuostatas pažymėtina, jog konvojavimą į teismą atlieka konvojus (viešojo saugumo pajėgos), todėl pareiškėjas nurodydamas, kad konvojuojant buvo galimai pažeidžiamos jo teisės, neturtinę žalą turėtų kildinti būtent iš konvojaus (viešojo saugumo tarnybos) veiksmų, tačiau ne iš Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinės pareigūnų veiksmų, nes areštinės pareigūnų veiksmai nesusiję su pareiškėjo teisių užtikrinimu konvojavimo metu.
Pažymėtina ir tai, jog Konvojavimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d.) 195 punkte numatyta, kad <...> nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Pagal Konvojavimo taisyklių 195 punktą, pareiškėjas teismo posėdžio salėje galėjo būti laikomas su antrankiais.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad buvo draudžiama turėti pledą, kompiuterį, muzikos grotuvą.
Taisyklių 12.6 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje draudžiama turėti garso ir vaizdo grotuvus, kompiuterius (išskyrus kompiuterinių žaidimų aparatus), telefonus. Akcentuotina, jog Taisyklėse taip pat nėra numatyta, kad areštinėse būtų galima turėti savo patalynę ar pledą. Todėl pareiškėjo argumentas, kad neteisėtai buvo draudžiama turėti kompiuterį, muzikos grotuvą, pledą, laikytinas nepagrįstu.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat paaiškino, kad iškvietus medikus jam nepagrįstai buvo leidžiami raminamieji vaistai.
Taisyklių 72 punkte nustatyta, kad bendruomenės slaugytojas inter alia privalo kasdien apžiūrėti asmenis, kuriems paskirtas ambulatorinis gydymas, išduoti jiems vaistų. Pagal Taisyklių 75 punktą, prireikus policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) gali kviesti sveikatos priežiūros įstaigų medicinos specialistus įvertinti policijos areštinėje laikomo asmens sveikatos būklės ir suteikti jam pirmosios medicinos pagalbos.
Iš Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK Greitosios medicinos pagalbos iškvietimų registravimo žurnalo matyti, jog pareiškėjui dėl krečiamo drebulio 2012 m. spalio 29 d. buvo iškviesti medikai (b. l. 34-36).
Darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinės pareigūnai, matydami, kad pareiškėjas jaučiasi blogai, iškvietė jam medikus, t. y. elgėsi pagal teisės aktų reikalavimus. Aplinkybė, kad atvykę medikai pareiškėjui suleido vaistų, negali būti pripažinta kaip Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinės pareigūnų neteisėti veiksmai, kadangi būtent medikai įvertino pareiškėjo sveikatos būklę ir nusprendė suteikti atitinkamą medicininę pagalbą.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad areštinėje buvo nepakankamai maisto, o siuntinius su maistu buvo draudžiama perduoti.
Higienos normos HN 37:2009 8 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Taisyklių 7.14 punkte numatyta, kad vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais (šio punkto nuostata netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą).
Bylos medžiagoje nėra duomenų apie pareiškėjui išduodamo maisto davinį. Kartu pabrėžtina, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK administracijai neteikė skundų dėl nepakankamo maisto davinio. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas tik 3 dienas, darytina išvada, jog nebuvo padarytų esminių pažeidimų, susijusių su pareiškėjo maitinimu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles bei tuo, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas itin trumpą laiką, tik 3 dienas, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti skunde nurodytus pažeidimus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 9 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą teigdamas, kad su juo buvo žiauriai elgiamasi, jis buvo kankinamas, žeminamas, pažeidžiamas jo orumas.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtinė žala suprantama kaip ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Asmens laisvės apribojimas neabejotinai vertintinas kaip sukeliantis neigiamus išgyvenimus ir sukrėtimą veiksnys, tačiau neturtine žala gali būti pripažįstami tik neigiamo poveikio sukelti netrumpalaikiai ir nevienkartiniai išgyvenimai ar emocijos. Be to, pagal administracinių bylų teiseną reglamentuojančias teisės normas, pareiškėjas turi pareigą įrodyti, jog prašoma atlyginti žala buvo realiai patirta. Tokį įrodinėjimo pareigą nustatančių teisės normų aiškinimą teikia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad pateikti įrodymus dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas ir nenustačius teisės aktų pažeidimų pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2012 m. spalio 31 d., nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.