Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-177-483/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-05-10
Bylos Nr.: 1A-177-483/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-48386-2016-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdimaras Bavėjanas, Viktoras Kažys (pran.), Regina Pocienė
Nuteistasis: A. D.

Kategorijos

1.2.22.1.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 1 d.)
1.2.23.1.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str. 1 d.)
1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-177-483/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48386-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.22.1.1; 1.2.23.1.1; 1.2.23.2.2.2; 2.4.6.4.2. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teisėjų Reginos Pocienės, Valdimaro Bavėjano,sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo ir nubaustas:

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams;

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimo bausme dvylikai metų ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir iš dalies jas sudedant bei paskirta galutinė trylikos metų laisvės atėmimo bausmė, kurią paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai iki 2016 m. spalio 19 d. disponavo, t.y. laikė 2222,456 g. miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 543,948 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kai 2016 m. spalio 13 d., apie 12.55 val., apžiūros metu policijos pareigūnai slėptuvėje, esančioje po (duomenys neskelbtini) ežero užtvankos konstrukcijos, šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė dalį – 201,85 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino, po ko 2016 m. spalio 13 d., apie 16.32 val., apžiūros metu policijos pareigūnai pašto dėžutėje, priskirtoje prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė kitą dalį – 22,518 g. minėtos psichotropinės medžiagos, o 2016 m. spalio 19 d., apie 10.25 val., atliktos kratos metu slėptuvėje, esančioje jam priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai rado ir paėmė likusią dalį – 319,58 g. psichotropinės medžiagos metamfetamino.

Be to, A. D. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis iki 2016 m. spalio 13 d., 15.13 val., atliktos kratos bute adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti laikė 1,188 g. miltelių, kurių sudėtyje yra 0,379 g. narkotinės medžiagos – kokaino.

A. D. taip pat nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis iki 2016 m. spalio 13 d., 15.13 val., atliktos kratos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė tinkamus šaudyti šaudmenis – 7 vnt. pramoninės gamybos .22 (5.6 mm) kalibro šovinius, kurie skirti šaudyti iš B ir C kategorijos šaunamųjų ginklų.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas atleisti A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Nuteistasis taip pat prašo panaikinti nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. D. pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis nuoširdžiai prisipažino, jog jam priklauso psichotropinės medžiagos, kratos metu rastos jo nuomojamo buto pašto dėžutėje, tačiau dėl psichotropinių medžiagų, rastų prie užtvankos, esančios netoli namo, adresu (duomenys neskelbtini), bei prie minėtos užtvankos esančiame žemės sklype, savo kaltės nepripažino. Nuteistasis teisme paaiškino, kad jis nutarė patikrinti jo pažįstamų aplinkoje pasklidusius gandus apie kitų asmenų prie jam ir jo seseriai priklausančio žemės sklypo esančios užtvankos galimai slepiamas narkotines ir/ar psichotropines medžiagas. Sulaikymo dieną nuvykęs pas savo seserį, nuteistasis apžiūrėjo ir minėtą užtvanką, o nusileidęs po ja pamatė suvyniotą paketą, kuris jam pasirodė įtartinas, todėl nutarė netikrinti jo turinio. Pasak nuteistojo, jis ketino tą pačią dieną viską išsiaiškinti, tačiau nespėjo, nes buvo sulaikytas. Nuteistojo teigimu, nors jis ir yra netiesiogiai susijęs su skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta užtvankos vieta, t. y. jam ir jo seseriai priklausantis žemės sklypas yra netoli minėtos užtvankos, tačiau pati užtvanka (taigi, ir vieta, kurioje policijos pareigūnai rado paketą su psichotropinėmis medžiagomis) yra vieša vieta, prie kurios priėjimas yra laisvas, ten dažnai lankosi pašaliniai asmenys (būriuojasi, žvejoja ir t.t.). Be to, nuo užtvankos pusės yra laisvas priėjimas ir prie žemės sklypo dalies, kurioje pareigūnai vėliau rado paslėptas jam taip pat inkriminuotas psichotropines medžiagas, o po namo gaisro nei nuteistasis, nei jo sesuo šioje vietoje nuolat negyvena. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino ir besąlygiškai viso psichotropinių medžiagų kiekio neteisėtą laikymą preziumavo iš nuteistojo netiesioginių sąsajų su jų radimo vieta ir aplinkybės, kad psichotropinės medžiagos buvo rastos jo gyvenamosios vietos kratos metu, nors bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad jam inkriminuotas psichotropines medžiagas nuteistasis šiose vietose (t. y. prie užtvankos bei žemės sklype) paslėpė ir/ar žinojo, kad jos šiose vietose yra paslėptos kitų asmenų.

Nuteistojo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas policijos pareigūnas S. V. apie įvykius prie užtvankos parodė, kad nuteistasis ne visą laiką buvo jo stebėjimo lauke ir jis nematė, kas vyko prie užtvankos, tačiau jis matė, kad nuteistasis neva vaikščiojo po sklypą ir „kažką darė”. Be to, jis tik vėliau iš kolegų sužinojo, kad ten, kur jie neva matė nuteistąjį kažką dedantį, buvo rastas paketas su psichotropine medžiaga. 2017 m. birželio 26 d. teisiamojo posėdžio metu šis policijos pareigūnas patvirtino, kad nuteistojo prie užtvankos nematė, taip pat nematė, kaip jis išvažiavo, ir nurodė, kad sulaikomas nuteistasis viską neigė. Nuteistojo vertinimu, tokie liudytojo S. V. paaiškinimai objektyviai rodo, kad nuteistojo pozicija dėl šios kaltinimo dalies (užtvankos epizodo) viso proceso metu buvo nuosekliai tokia pati; jei pareigūnas, vykdęs tiesioginį nuteistojo sekimą ir betarpišką jo stebėjimą, nurodė, kad nuteistasis vaikščiojo po sklypą ir kažką darė, tai reiškia, kad šis pareigūnas nematė, ką jis tuo metu darė, o tokie pareigūno parodymai objektyviai negali sudaryti pagrindo išvadai, kad nuteistasis vaikščiojo po sklypą, siekdamas išsikasti psichotropines medžiagas, ir, juo labiau, kad šis jas išsikasė; pareigūnui nėra tiksliai žinomos įvykio aplinkybės, apie kurias jis davė parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu gauti objektyvūs duomenys apie tai, kurioje Vilniaus rajono vietoje yra gatvė, kurioje liudytojas nuteistojo atžvilgiu neva vykdė slapto sekimo veiksmus, apskritai paneigė jo dalyvavimą atliekant šiuos veiksmus. Nuteistasis pažymi, kad per visą jo sekimo laikotarpį jokiomis procesinėmis priemonėmis nebuvo gauti ir užfiksuoti duomenys apie tai, kad jis būtų nuvykęs į šį žemės sklypą, jame kasinėtų, ką nors slėptų ar tokius veiksmus atliktų prie užtvankos, ko pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytas 2017 m. kovo 17 d. liudytojo S. P. apklausos protokolas yra identiškas liudytojo S. V. apklausos protokolui. Protokolai skiriasi tik duomenimis apie konkrečias liudytojų tarnybines pareigas bei iš 2017 m. sausio 3 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo perrašytais kiekvienam pareigūnui priskirtais 2016 m. spalio 13 d. įvykio vietoje stebėtais tikrais bei preziumuojamais nuteistojo veiksmais. Nuteistojo teigimu, liudytojas S. P. 2017 m. liepos 11 d. teisiamajame posėdyje parodė, jog jis matė tik tai, kad įvykio dieną nuteistasis priėjo prie užtvankos, apsižvalgė, pritūpė, po to atsistojo ir išėjo, tačiau, kad kažką trauktų iš kuprinės pareigūnas nematė. Savo prielaidas, kad būdamas prie užtvankos nuteistasis paslėpė pareigūnų rastą paketą su psichotropine medžiaga – metamfetaminu, liudytojas grindė savo subjektyviais pastebėjimais, kad einant prie užtvankos neva matėsi, kad nuteistasis kažką nešė kuprinės viduje, o atgal ėjo daug laisviau. Anot nuteistojo, šios liudytojo išvados yra akivaizdžiai nelogiškos, nes tokio nedidelio svorio (1 kg 200 g.) paketo pernešimas iš vienos vietos į kitą objektyviai negalėtų sudaryti įspūdžio, kad asmuo neša reikšmingą svorį, o to svorio atsikratęs iškart pradeda žymiai laisviau judėti. 2017 m. rugsėjo 25 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad 1 kg svoris jam nėra toks reikšmingas, jog keistų jo eiseną ir/ar kuprinės nešimo būdą.

Nuteistojo nuomone, nurodyti policijos pareigūnų apklausų esminiai trūkumai, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, pagrįstai leidžia abejoti šių apklausų savarankiškumu bei teisingumu ir daryti išvadą, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai šiuo atveju ne objektyviai ir preciziškai tiksliai perteikė jų betarpiškai matytas aplinkybes, bet išdėstė bendrai tarpusavyje suderintą ir iš anksto parengtą rašytinę stebėtų veiksmų interpretaciją. Todėl liudytojų S. V. bei S. P. parodymai apie įvykius prie užtvankos ir žemės sklype, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisingumą jie patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu, negali būti pripažinti leistina nuteistojo kaltės įrodinėjimo priemone, nes jie akivaizdžiai neatitinka teisėtumo reikalavimo, o tokia analogiško pobūdžio duomenų vertinimo taisyklė yra įtvirtinta teismų praktikoje, paskelbtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Nr. 27 (P. 348).

Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymų nevertino ir tuo aspektu, kad policijos pareigūnai, apklausiami kaip liudytojai, žino ir naudojasi visa ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga. Kaltės įrodymu gali būti tik objektyvių duomenų visuma, o ne bylą tiriančio pareigūno pateikiami tiriamų aplinkybių komentarai ir nuomonė. Pasak nuteistojo, dėl tų pačių esminių bylos aplinkybių liudytojas S. P. teisme davė skirtingus parodymus, vieno teisiamojo posėdžio metu pripažindamas, kad jis nematė, jog nuteistasis kažką po užtvanka padėjo, o kito teisiamojo posėdžio metu jau teigdamas, kad vis dėlto matė, kaip nuteistasis iš kuprinės prie užtvankos ištraukė kažką tamsaus. Be to, liudytojas teismui paaiškino, kad sekimo protokolą, kuriuo teismas grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, surašė ne betarpiškai iš sekimo ataskaitų ar kitų sekimo metu ar nedelsiant po sekimo surašytų dokumentų, kuriuose būtų tiksliai ir objektyviai užfiksuota nuteistajam inkriminuojamų veiksmų chronologija, bet iš savo prisiminimų (asmeninių bei iš pokalbių su kolegomis) apie prieš beveik tris mėnesius savo paties ir kolegų vykdytus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, neįvertindamas akivaizdaus liudytojo, kuris dėl savo užimamų pareigų, atliekamų funkcijų bei šioje byloje nuteistojo atžvilgiu atliktų veiksmų pobūdžio yra specifinėmis savybėmis pasižymintis liudytojas, parodymų nenuoseklumo ne dėl kokių nors nereikšmingų bylos aplinkybių, bet dėl tokių aplinkybių, kurios turi esminę reikšmę tinkamam nuteistojo veiksmų kvalifikavimui, grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią visus bylos duomenis, įskaitant ir policijos pareigūnų parodymus, išnagrinėti išsamiai ir nešališkai.

Teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodo, kad po užtvankos tilteliu, pašto dėžutėje ir sklype rastuose paketuose buvo surasta ta pati psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, o dėl jos neteisėto laikymo pašto dėžutėje nuteistasis A. D. savo kaltę pripažino visiškai, tačiau bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad pagal psichotropinės medžiagos koncentraciją bei kokias nors konkrečias chemines savybes skirtingose vietose rastos psichotropinės medžiagos yra vieno psichotropinės medžiagos – metamfetamino kiekio dalys, todėl ši teismo išvada yra nepagrįsta. Be to, nuteistojo teigimu, ant jo striukės bei svarstyklių rasti vienos psichotropinės medžiagos –amfetamino, pėdsakai neįrodo, kad jis turėjo sąlytį su žemės sklype bei prie užtvankos rasta kita psichotropine medžiaga, t. y. metamfetaminu. Nuteistojo sąsajų su neteisėtu disponavimu šiomis psichotropinėmis medžiagomis nepatvirtina ant mėlynos striukės bei kuprinės rasti psichotropinės medžiagos pėdsakai, nes iš specialisto išvados tiriamosios dalies neaišku, ar nuo išorinių, ar nuo vidinių šių daiktų paviršių buvo nusiurbtos mikrodalelės, o tai negrįžtamai užkerta kelią nustatyti, kokios šių daiktų dalys ir kokiu būdu kontaktavo ir ar galėjo kontaktuoti su minėtos psichotropinės medžiagos šaltiniu. Pasak nuteistojo, labiausiai tikėtina, kad psichotropinės medžiagos mikrodalelės ant jo kuprinės bei striukės atsirado būtent nuo šių daiktų sąlyčio su kuprinėje rastomis svarstyklėmis, kurias, jau šiam tikslui naudotas, nuteistajam pardavė tas pats asmuo, kuris jam pardavė ir psichotropines medžiagas. Ant šių svarstyklių, kaip nustatė specialistai, buvo šios psichotropinės medžiagos pėdsakų, labiausiai tikėtina, likusių nuo kitų asmenų ankstesnio šių svarstyklių naudojimo, nes nuteistasis pats tomis svarstyklėmis nei karto nepasinaudojo.

Nuteistojo nuomone, jo paaiškinimus, kad jis yra visiškai nesusijęs su minėtomis psichotropinėmis medžiagomis, objektyviai patvirtina ir 2017 m. sausio 12 d. specialisto išvada, iš kurios matyti, kad ant jokių daiktų, kurie buvo rasti ir paimti iš nuteistojo gyvenamosios vietos bei jo asmens kratos metu (džinsinės kelnės ir megztinis), nebuvo rasta nei narkotinių, nei psichotropinių medžiagų pėdsakų. Šių medžiagų pėdsakų taip pat nebuvo rasta ir nuteistojo rankų nuoplovose, taip pat – ant minėtų darbinių pirštinių, tačiau teismas šių bylos duomenų visiškai nevertino.

Šalies argumentai

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 30 d. specialisto išvada Nr. 11-2282 (16), kurioje nurodyta, kad dirvožemis, nuimtas nuo pirštinių, yra vienodas su dirvožemiu, paimtu iš slėptuvės vietos, kur buvo atkastas paketas su psichotropine medžiaga, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo kaltę dėl disponavimo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu ne patvirtina, bet paneigia, nes dirvožemis, nuimtas nuo nuteistojo batų nesutampa su dirvožemiu, paimtu iš šių psichotropinių medžiagų slėptuvės. Tuo tarpu dirvožemis, nuimtas nuo pirštinių, kurios buvo naudojamos darže ir kurias nuteistasis jo sulaikymo dieną pasiėmė iš (duomenys neskelbtini), norėdamas nusivežti jas į savo gyvenamąją vietą, neturi jokių individualių požymių, kurie leistų padaryti kategorišką išvadą, kad šis dirvožemis yra iš tos pačios vietos, kurioje buvo paslėptos psichotropinės medžiagos. Ir nors dėl individualių dirvožemio požymių nebuvimo specialistas ir negalėjo kategoriškai pasisakyti dėl dirvožemių tapatumo, tačiau šiuo atveju elementari logika leidžia teigti, kad jeigu ant įvykio dieną nuteistojo mūvėtų batų esantis dirvožemis nesutampa su psichotropinių medžiagų slėptuvės dirvožemiu, tai ir ant pirštinių yra ne tas pats dirvožemis, nes nuteistajam neatėjus iki slėptuvės, neatkasus ten paslėptų psichotropinių medžiagų ir jų nepasiėmus siekiant pernešti į kitą vietą, ant pirštinių negali atsirasti slėptuvės dirvožemio pėdsakų. Ir atvirkščiai: jeigu nuteistasis būtų buvęs prie psichotropinių medžiagų slėptuvės, tai ant tą pačią dieną iš jo paimtų jo mūvėtų batų būtų likęs būtent tai vietovei būdingas dirvožemis, tas pats dirvožemis būtų likęs ir ant specialisto tirtų pirštinių. Vilniaus apygardos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl nepagrįstai ir neteisingai nuteistąjį pripažino kaltu padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

Skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė nuteistajam neinkriminuota aplinkybe, kad jis kitiems asmenims neva išplatino dalį psichotropinių medžiagų. Pasak nuteistojo, šia aplinkybe pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas dėl didesnio jo asmenybės pavojingumo, ko pasekoje jam skyrė itin griežtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo teigimu, nei šioje baudžiamojoje byloje užbaigus ikiteisminį tyrimą, nei prokurorui keičiant kaltinimą teisme, jam nebuvo pareikštas kaltinimas dėl konkretaus kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, vėliau dalį šių medžiagų kiekio išplatinant, o kitą dalį laikant kaltinamajame akte nurodytose vietose. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo remtis nuteistajam neinkriminuota aplinkybe, kad jis kitiems asmenims išplatino dalį psichotropinių medžiagų, ir apkaltinamąjį nuosprendį grįsti išvada, kad nuteistasis savo veika neva sukėlė pavojingesnių padarinių. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas išėjo iš nuteistajam pareikšto kaltinimo ribų, ko pasekoje buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas, ar nuteistajam inkriminuoto BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymas iš savanaudiškų paskatų gali būti pripažintas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, privalėjo įvertinti, ar savanaudiškos paskatos neišreiškia šio nusikaltimo esmės. Disponavimas psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, taip pat ir disponavimas labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu savo esme yra savanaudiškas nusikaltimas, nes jį vykdant visada yra siekiama neteisėtai praturtėti, todėl nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe negalėjo būti pripažintos savanaudiškos paskatos.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, jog nuteistasis laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Jis nebuvo kaltinamas tuo, jog psichotropines medžiagas išplatino kitiems asmenims, jam neinkriminuotas ir nenustatytas veikimas kokia nors bendrininkavimo forma. Pasak nuteistojo, jo asmenybė ir veikos aplinkybės nėra išskirtinės ir sudarančios pagrindą skirti tokią griežtą, siekiančią arba viršijančią BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos bausmės vidurkį laisvės atėmimo bausmę. O ir teismų praktikoje skiriant bausmes už analogiškas nusikalstamas veikas vyrauja akivaizdi tendencija už veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, net ir nenustačius byloje jokių išimtinių ar lengvinančių aplinkybių, skirti švelnesnes laisvės atėmimo bausmes nei skundžiamu teismo nuosprendžiu yra paskirta nuteistajam.

Šalies argumentai

Remdamasis skunde cituojama kasacinio teismo praktika nuteistasis nurodo, jog tais atvejais, kuomet disponuojama tokiais narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų kiekiais, kurie nors ir viršija rekomendacijoje numatytą labai didelį konkrečios draudžiamos medžiagos kiekį, tačiau viršijimas nėra labai ženklus, skiriama BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali arba artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė, kuri, net ir būdama minimali, savo esme yra labai griežta laisvės atėmimo bausmė. Tad atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką skiriant bausmes už analogiškas nusikalstamas veikas, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis yra panašios į nuteistajam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes, bei vadovaujantis teisingumo principu, kurio esmei prieštarautų tokio paties dydžio bausmės nuteistajam skyrimas kaip ir asmenims, kurie disponuoja kilogramais ir tonomis skaičiuojamais narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiais, akivaizdu, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta dvylikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta bausmė, neatitinkanti ne tik bausmių skyrimo praktikos už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, bet ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat ginčija jo nuteisimą pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir nurodo, kad šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymas civilinėje apyvartoje nėra draudžiamas, disponavimas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis savaime nelaikomas pavojinga veika – tam tiesiog reikia leidimo, kurio jis neturėjo. Savo namuose jis laikė mažo galingumo šaudmenis. Šie šaudmenys savaime be šaunamojo ginklo nėra pavojingi, jų kitoks panaudojimas dėl sprogstamos medžiagos (parako) nedidelio užtaiso yra neįmanomas ir nekelia pavojaus. Pasak nuteistojo, byloje nėra duomenų, kad jis būtų siekęs įsigyti ginklą, kuris būtų tinkamas šaudyti minėtais šoviniais, arba bet kokį kitą ginklą. Patys šoviniai, kaip daiktai, nėra pavojingi, jais negalima sužeisti arba pagrasinti. Nuteistojo teigimu, šaudmenimis jis disponavo atsitiktinai, nesiekdamas jų panaudoti nusikalstamais tikslais. Nagrinėjamu atveju veikos pavojingumas nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga nuteistąjį už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, nors jo veiksmai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl nuo baudžiamosios atsakomybės nuteistasis atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismas, subendrindamas jam paskirtas bausmes, netinkamai taikė teisės normoje (BK 63 straipsnis), reglamentuojančioje bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas, įtvirtintas taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo nustatytos šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismui netinkamai subendrinus nuteistajam paskirtas bausmes jam buvo paskirta iš esmės neteisinga galutinė bausmė. Pasak nuteistojo, teismas netaikė bausmių bendrinimo apėmimo būdu taisyklės, kurią šiuo atveju taikyti privalėjo, nes septynių šovinių ir nedidelio kiekio kokaino laikymas tikrai nerodo didesnio nuteistojo asmenybės pavojingumo, o jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (nesunkus bei apysunkis nusikaltimai ir labai sunkus nusikaltimas) labai skiriasi pagal pavojingumą, be to, yra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika ir BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šiuo atveju bausmė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, turėjo apimti kitas dvi bausmes, paskirtas už BK 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Bausmes subendrinus tik apėmimo būdu, nuteistajam turėjo būti paskirta galutinė 12 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, su kuria, kaip jau pažymėta aukščiau išdėstytuose skundo motyvuose, nuteistasis taip pat nesutinka kaip su pernelyg griežta laisvės atėmimo bausme.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo A. D. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad A. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas šaudmenimis), 259 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti) ir 260 straipsnio 3 dalyje (neteisėtas disponavimas labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje, todėl nuo baudžiamosios atsakomybės jis atleistinas dėl šio nusikaltimo mažareikšmiškumo. Be to, nuteistasis prašo perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad neteisėtai disponavo ne visu kaltinime nurodytu 543,948 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino kiekiu, o tik dalimi šios psichotropinės medžiagos –22,518 g. metamfetamino, kurį 2016 m. spalio 13 d., apie 16.32 val., apžiūros metu policijos pareigūnai pašto dėžutėje, priskirtoje prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę ir skirdamas galutinę subendrintą bausmę nepagrįstai paskirtas bausmes subendrino ne tik apėmimo, bet ir dalinio sudėjimo būdu.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl A. D. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, rėmėsi iš dalies paties nuteistojo parodymais; slaptą A. D. sekimą atlikusių liudytojų policijos pareigūnų S. P. ir S. V. parodymais; kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, kratų ir apžiūrų protokoluose bei specialistų išvadose nurodytais duomenimis ir kita byloje esančia medžiaga.

Teisiamajame posėdyje A. D. parodė, kad kaltinime nurodytu metu, t. y. 2016 m. spalio 13 d., jis lankėsi (duomenys neskelbtini), kur yra jam ir jo seseriai A. R. priklausantis žemės sklypas su namu, ir norėdamas patikrinti sklindančias kalbas, kad netoli namo slepiami narkotikai, nuėjo prie (duomenys neskelbtini) ežero užtvankos, po kurios konstrukcija rado juodą maišą. Pasak A. D., jis suprato, kad rastame maiše yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, tačiau nutarė maišo neliesti, o grįžo į jo laukusio V. I. automobilį. Nuteistasis ketino išsiaiškinti visas šių medžiagų paslėpimo aplinkybes, tačiau nespėjo, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. A. D. teigimu, jis nieko nežinojo apie greta minėtos užtvankos esančiame jam priklausančiame žemės sklype paslėptas psichotropines medžiagas. Nuteistojo versiją apie tai, jog po užtvankos konstrukcija ir šalia esančiame žemės sklype užkastas psichotropines medžiagas laikė ne jis, paneigia kitų bylos medžiagoje esančių duomenų visuma.

Liudytojas policijos pareigūnas S. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis dalyvavo kriminalinės žvalgybos tyrime, kurio metu buvo siekiama gauti duomenų apie A. D. ir kitų asmenų galimai vykdomą psichotropinių medžiagų platinimą. 2016 m. spalio 13 d. liudytojas su kolegomis vykdė slaptą A. D. sekimą. Liudytojo teigimu, A. D. susitiko su V. I. ir automobiliu nuvyko į (duomenys neskelbtini). Išlipęs iš automobilio A. D. nuėjo link (duomenys neskelbtini) esančio pastato, o V. I. liko automobilyje. Po kurio laiko A. D. nešdamas sportinį krepšį-kuprinę nuėjo link netoliese esančios užtvankos, apsižvalgė, pritūpė, o po to atsistojo ir nuėjo. Pasak S. P., jis matė, kad krepšyje A. D. kažką nešėsi, o priėjęs prie užtvankos ištraukė iš jo tamsios spalvos daiktą ir padėjo jį po užtvankos konstrukcija. Praėjus kelioms minutėms po to, kai A. D. su V. I. išvažiavo, policijos pareigūnai patikrino užtvankos konstrukciją ir toje pat vietoje, kurioje buvo pasilenkęs ir kažką padėjo A. D., rado maišelį su psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu. Vėliau, kratos, atliktos A. D. priklausančiame sklype, metu buvo rastas dar vienas užkastas maišelis su psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu.

Kitas liudytojas policijos pareigūnas S. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis kaip ir S. P. dalyvavo 2016 m. spalio 13 d. vykusiame A. D. slaptame sekime. Liudytojo teigimu, jis matė, kaip A. D. su kuprine vaikščiojo po (duomenys neskelbtini) esančią teritoriją, kelias minutes buvo užėjęs už teritorijoje esančio vagonėlio, o vėliau ėjo link užtvankos ir iš liudytojo matymo lauko dingo. Pasak S. V., kolegos jam nurodė, kad priėjęs prie užtvankos A. D. po jos konstrukcija kažką padėjo ir išvažiavo, o toje vietoje buvo rastas maišelis su psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu. Atlikdami kratą A. D. priklausančiame sklype policijos pareigūnai rado dar vieną paslėptą maišelį su psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu.

Šioje byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių savo tiesiogines pareigas vykdę liudytojai policijos pareigūnai S. P. ir S. V. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš nuteistąjį A. D., norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti. Šie pareigūnai nepažeidžiant rungimosi principo buvo apklausti viešame teisiamajame posėdyje. Nuteistojo A. D. gynybos teisės nebuvo pažeistos, teisė užduoti liudytojams klausimus nebuvo atimta ar kaip nors kitaip suvaržyta. Taigi vien ta aplinkybė, kad liudytojai S. P. ir S. V. yra policijos pareigūnai, atlikę kriminalinės žvalgybos tyrimo ir ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra pagrindas vertinant jų parodymų patikimumą laikyti šiuos parodymus turinčiais menkesnę įrodomąją reikšmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino liudytojų S. P. ir S. V. nuoseklius, išsamius ir vieni kitiems neprieštaraujančius parodymus tinkamais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Iš liudytojų S. P. ir S. V. parodymų matyti, kad 2016 m. spalio 13 d. A. D. su kuprine vaikščiojo po jam priklausantį žemės sklypą, kuriame kratos metu buvo rastos psichotropinės medžiagos – metamfetaminas, ir kelias minutes šiame sklype atliko tam tikrus liudytojų nenustatytus veiksmus, o po to su ta pačia kuprine nuėjo iki užtvankos, po kurios konstrukcija padėjo iš kuprinės ištrauktą maišelį su psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu.

Liudytojų S. P. ir S. V. teisiamajame posėdyje nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina ir 2017 m. sausio 3 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys. Protokole nurodoma, kad 2016 m. spalio 13 d. apie 12.15 val. A. D. ir V. I. pastarojo vairuojamu automobiliu nuvyko į (duomenys neskelbtini). Išlipęs iš automobilio, A. D. nuėjo link (duomenys neskelbtini) esančio namo. Maždaug po 17 minučių, dešinėje rankoje laikydamas sportinę kuprinę, iš kurios formos buvo matyti, kad joje kažkas yra, A. D. nuėjo prie šalia esančios (duomenys neskelbtini) ežero užtvankos. Priėjęs prie užtvankos A. D. apsižvalgė, pritūpė prie užtvankos konstrukcijos pradžios, iš kuprinės ištraukė tamsios spalvos daiktą ir kažką su juo darė, rankas pakišęs po konstrukcija, o po to atsistojo ir nuėjo link V. I. automobilio, kuriuo išvažiavo. Iš A. D. eisenos ir kuprinės formos buvo matyti, kad kuprinė yra tuštesnė, nei buvo prieš A. D. ateinant prie užtvankos (t. 1, b. l. 176-177).

Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 30 d. specialisto išvados Nr. 11-2282(16) matyti, kad dirvožemis, nuimtas nuo pirštinių, rastų 2016 m. spalio 13 d. atliekant kratą automobilyje „Peugeot 406“, kuriuo į (duomenys neskelbtini) buvo atvykę A. D. ir V. I., yra vienodas su dirvožemiu, paimtu iš slėptuvės A. D. priklausančiame žemės sklype, kurioje buvo paslėptas paketas su psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu (t. 1, b. l. 92-95). Teisiamajame posėdyje A. D. pripažino, kad šios pirštinės priklausė jam. Nors minėtoje specialisto išvadoje taip pat nurodoma, jog dirvožemis, nuimtas nuo 2016 m. spalio 13 d. A. D. dėvėtų batų, skiriasi nuo dirvožemio, paimto iš slėptuvės A. D. priklausančiame žemės sklype, tokia išvada nepaneigia anksčiau nurodytos aplinkybės, kad dirvožemis, nuimtas nuo A. D. pirštinių yra identiškas slėptuvėje (iškastoje nedidelėje duobėje) paimtam dirvožemiui. Kaip matyti iš 2016 m. spalio 19 d. kratos protokolo priedo (t. 1, b. l. 84-85), visas sklypas, kuriame buvo slėptuvė, yra apaugęs žole, vaikštant sklypu per žolę batų padai gali betarpiškai su dirvožemiu ir nesiliesti, be to, A. D. buvo sulaikytas tik po kurio laiko visai kitoje vietoje, todėl ant jo batų objektyviai galėjo nepatekti dirvožemio iš slėptuvės vietos arba šis dirvožemis galėjo nubyrėti nuteistajam vaikštant. Taigi aplinkybė, kad nuo nuteistojo batų nuimtas dirvožemis nesutampa su slėptuvėje paimtu dirvožemiu, nei kategoriškai paneigia, nei patvirtina jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas savo išvadose pagrįstai nesirėmė šia aplinkybe. O ta aplinkybė, kad dirvožemis, nuimtas nuo A. D. priklausančių pirštinių, yra vienodas su dirvožemiu, paimtu iš slėptuvės, leidžia daryti išvadą, kad šiomis pirštinėmis apmautomis rankomis buvo kasama ar kitaip liečiama žemė, kurioje buvo paslėptas paketas su psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2017 m. sausio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(5245)-IS1-241 nurodyta, kad ant mėlynos spalvos striukės „Blend“, kurią 2016 m. spalio 13 d. dėvėjo A. D., ir kuprinės „Puma“, kurią jis tą dieną nešėsi su savimi eidamas prie užtvankos, paviršių rasti psichotropinės medžiagos – metamfetamino pėdsakai (t. 1, b. l. 131-136). 2017 m. gegužės 9 d. apžiūros protokole nurodyta, kad polietileninis neperšviečiamas maišas, į kurį buvo įvyniota po (duomenys neskelbtini) ežero užtvankos konstrukcija rasta psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, yra identiškas naujiems maišams, rastiems 2016 m. spalio 13 d. kratos metu teritorijoje, esančioje A. D. priklausančiame sklype (namelyje šalia gyvenamojo namo) (t. 1, b. l. 86-87).

Aptartų duomenų (nuoseklių, išsamių, esminėse detalėse sutampančių ir vieni kitus papildančių liudytojų S. P. ir S. V. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų; 2017 m. sausio 3 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir 2017 m. gegužės 9 d. apžiūros protokoluose užfiksuotų duomenų; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2282(16) ir Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2017 m. sausio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(5245)-IS1-241 nurodytų duomenų bei kt.) visuma leidžia daryti išvadą, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis A. D. neteisėtai iki 2016 m. spalio 19 d. disponavo, t. y. laikė, 2222,456 g. miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 543,948 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis įstatymų normomis tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir A. D. pagrįstai pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. D. taip pat prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne.

A. D. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo laikė tinkamus šaudyti šaudmenis – 7 vnt. pramoninės gamybos .22 (5.6 mm) kalibro šovinius, kurie skirti šaudyti iš B ir C kategorijos šaunamųjų ginklų. Iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2016 m. lapkričio 3 d. specialisto išvados Nr. 140-(5270)-IS1-5940 matyti, kad A. D. gyvenamojoje vietoje rasti šoviniai susideda iš tūtelės su žiedinio įskėlimo kapsule, kulkos ir parako užtaiso (t. 1, b. l. 118-120). Šių šovinių tiesioginė paskirtis – kovinė, jie skirti asmens žalojimui ir yra pavojingesni, nei, pavyzdžiui, dujiniai ar garsiniai šoviniai. Taigi, A. D. padaryta veika yra pakankamai pavojinga, ja kėsinamasi į visuomenės saugumą, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto disponavimo tokiais šaudmenimis. Bylos duomenimis, šią nusikalstamą veiką A. D. padarė po to, kai kartą jau buvo teistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimą, nešiojimą ir laikymą, o tai rodo, jog jis, neteisėtai laikydamas minėtus šovinius, neabejotinai suprato, kad daro nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia. A. D. anksčiau taip pat buvo teistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį už tai, jog panaudodamas šaunamąjį ginklą asmenims padarė nežymų ir nesunkų sveikatos sutrikdymus. Apeliacinio skundo argumentai, kad A. D. neteisėtai laikyti šaudmenys savaime be šaunamojo ginklo yra nepavojingi, nėra pagrindas konstatuoti, jog nuteistojo padaryta veika laikytina mažareikšme. Nagrinėjamu atveju, nei pagal objektyviuosius, nei pagal subjektyviuosius kriterijus taikyti nuteistajam A. D. V. V. BK 37 straipsnio nuostatas, t. y. atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę ir iš naujo apėmimo būdu subendrinti šią bausmę su nuteistajam pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad A. D. baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, jis padarė iš savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau BK 60 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme nustatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Savanaudiškos paskatos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstamos tuo atveju, kai nustatoma, kad kaltininkas veiką padarė siekdamas turėti iš to kokios nors turtinės naudos sau ar kitiems asmenims. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Visos šios veikos baudžiamajame įstatyme nurodytos kaip alternatyvios, todėl BK 260 straipsnio 3 dalis taikoma padarius bent vieną iš šių veikų. Parduodant ar kitaip platinant narkotines ar psichotropines medžiagas savanaudiškos paskatos išreiškia nusikaltimo esmę, todėl skiriant bausmę už šį nusikaltimą savanaudiškos paskatos neturėtų būti vertinamos kaip baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Šioje baudžiamojoje byloje A. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už alternatyvios labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimui ar kitokiam platinimui veikos padarymą, t. y. už tai, jog neteisėtai laikė 2222,456 g. miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 543,948 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Taigi, skiriant A. D. bausmę už šį nusikaltimą savanaudiškos paskatos kaip ir labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimo ar kitokio platinimo atveju neturėtų būti vertinamos kaip jo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Įvertinus aptartas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, jis padarė iš savanaudiškų paskatų. Ši nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalintina iš skundžiamo nuosprendžio, atitinkamai švelninant jam paskirtą bausmę.

Nuteistasis A. D. padarė tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, kurios atitinkamai priskiriamos nesunkių, apysunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. D. neteisėtai laikytas metamfetamino kiekis daugiau nei penkis kartus viršijo nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodytą labai didelį šios psichotropinės medžiagos kiekį. A. D. anksčiau buvo du kartus teistas (teistumas išnykęs), daug kartų baustas administracine tvarka, nevedęs, nedirba, registruotas darbo biržoje. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė bausmę, kurios dydis lygus minėto įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Skirdamas A. D. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, tačiau ji švelnintina atsižvelgiant į tai, kad iš skundžiamo nuosprendžio šalinama nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, jis padarė iš savanaudiškų paskatų.

BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius, teismas taiko bausmių apėmimą. A. D. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje (nesunkus nusikaltimas), 253 straipsnio 1 dalyje (apysunkis nusikaltimas) ir 260 straipsnio 3 dalyje (labai sunkus nusikaltimas), labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, todėl pirmosios instancijos teismas, bendrindamas už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirtas bausmes ir skirdamas galutinę subendrintą bausmę, turėjo taikyti bausmių apėmimą ir griežčiausia pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausme apimti švelnesnes bausmes, paskirtas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, tačiau kartu su bausmių apėmimo būdu pirmosios instancijos nepagrįstai taikė ir dalinį jų sudėjimo būdą, taip nesilaikydamas BK numatytų bausmių bendrinimo taisyklių. Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas ir A. D. paskirtos bausmės bendrintinos iš naujo, paskiriant galutinę subendrintą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio A. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

A. D., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti iki 12 (dvylikos) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, A. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasViktoras KažysRegina Pocienė