Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-09-03 · Civilinė byla Nr. 2S-1888-619/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-03
Bylos Nr.
2S-1888-619/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
„Litectus“
Atsakovas
UAB „Inovus“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1888-619/2014Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 122.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS2014 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Andrutė Kalinauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės „Litectus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Litectus“ ieškinį atsakovui UAB „Inovus“ dėl iškeldinimo iš patalpų, 9 103,11 Lt skolos, 103,19 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo UAB „Litectus“ ieškinį atsakovui UAB „Inovus“ dėl iškeldinimo iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), 9 103,11 Lt skolos, 103,19 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti pinigų sumą, lygią nuomos mokesčio dydžiui už vienerius metus, t.y. 35 304,84 Lt, kaip galimų ieškovo nuostolių atlyginimą dėl uždelsimo grąžinti patalpas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi ieškovo prašymą atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo (CPK 144 str.). Nurodė, kad prašymą ieškovas grindžia tuo, kad atsakovas savavališkai naudojasi nuomojamomis patalpomis, neketina jų atlaisvinti, todėl tikėtina, kad bylinėjimosi trukmė dėl atsakovo iškeldinimo sieks vienerius metus ir ilgiau, ieškovas negaus pajamų už patalpas, kuriomis naudojasi atsakovas. Atsižvelgiant į tai, ieškovas prašė įpareigoti atsakovą į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti pinigų sumą, lygią nuomos mokesčio dydžiui už vienerius metus, t.y. 35 304,84 Lt. Teismo nuomone, toks ieškovo prašymas nėra pagrįstas, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti galimai pagrįsto ieškovo reikalavimo įvykdymą, tačiau šiuo atveju ieškovas formuluoja prevencinį reikalavimą į ateitį, t.y. siekia, jog teismas įpareigotų atsakovą sumokėti nuomos mokestį už vienerius metus, nors ieškiniu reikalauja priteisti 9 206,30 Lt sumą. Ieškovo argumento dėl galimai ilgo bylos nagrinėjimo teismas nelaikė pagrįstu, pagrindžiančiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „Litectus“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Skundžiamą nutartį prašo naikinti šiais motyvais.

1. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra tas, kad atsakovo status quo, iki bus išspręsti bylos klausimai, liktų nepakitusi, siekiant apsaugoti ieškovo interesus. Tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė (pavojus uždelsime), kad dėl kokių nors skolininko veiksmų ar neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vadovaujantis LR CPK 145 str. 1 d. teismas gali įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, taip pat gali taikyti kitas priemones. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrų ribojimų taikymu, tačiau šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės, kurių prašo ieškovė, iki ginčo išsprendimo užtikrintų kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą. Ieškovė nurodė visą visumą aplinkybių, patvirtinančių ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo poreikį – ji prašė taikyti atsakovui įstatyme numatytus apribojimus atsižvelgiant į tai, kad atsakovė šiuo metu savavališkai naudojasi nuomojamomis patalpomis ir neketina jų atlaisvinti, taip pat į tai, kad tikėtina bylinėjimosi trukmė dėl atsakovės iškeldinimo sieks 1 metus ar ilgiau, į tai, kad per visą bylinėjimosi laiką ieškovė gali negauti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių už patalpas, kuriomis naudojasi atsakovė.

2. Ieškovė nurodė, kad kol nėra pritaikytos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje, yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas dalyje dėl nuostolių už uždelstą grąžinti patalpas laiką išieškojimo gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė Vilniaus apygardos teisme mėgino inicijuoti restruktūrizavimo procesą, tačiau Vilniaus apygardos teismas tokį prašymą atmetė. Tikėtina, kad atsakovė šį atsisakymą apskundė aukštesnės instancijos teismui. Jei restruktūrizavimo byla atsakovei būtų iškelta, ieškovei skolos atgavimo ir atsakovės iškeldinimo procesas dar labiau pasunkėtų ir užsitęstų, dėl ko ieškovės nuostoliai dar labiau išaugtų. Atsakovė, nors dar tik kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau jau dabar ignoruoja įstatymo reikalavimus mokėti einamuosius mokėjimus, būtinus įmonės veiklai ir jos tęstinumui restruktūrizavimo proceso metu, kaip šiuo atveju – mokėti nuomos mokestį ir išlaidas už komunalines paslaugas. Iš nurodyto matyti, kad atsakovei niekas netrukdo ir toliau neteisėtai naudotis išsinuomotomis patalpomis net ir nutraukus nuomos sutartį, nes ieškovui kreipusis į teismą, siekiant užkirsti kelią tokių nuostolių didinimui, teismas priemonių sustabdyti atsakovo neteisėtus veiksmus nesiėmė.

3. Jei teismas manė, kad ieškovės prašymas įpareigoti atsakovą į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti pinigų sumą, lygią nuomos mokesčio dydžiui už vienerius metus, t.y. 35.304,84 Lt (2942,07 Lt * 12), kaip galimų ieškovės nuostolių atlyginimą dėl uždelsimo grąžinti patalpas, yra neproporcingas, teismas privalėjo parinkti kitą, tačiau ieškovės prašymo esmę atitinkančią laikinąją apsaugos priemonę, tačiau to nepadarė, o ieškovės prašymą tiesiog atmetė.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Inovus“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad skundas yra nepagrįstas, o teismo priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Ieškovas iš esmės jokiais įrodymais nepagrindė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra nustatyta reali grėsmė esant realių aplinkybių apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones –įpareigoti atsakovą įnešti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, lygią nuomos mokesčio dydžiui už vienerius metus, t.y. 35 304,84 Lt, kaip galimų ieškovo nuostolių užtikrinimą dėl uždelsimo grąžinti patalpas, pagrįstumo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Rungimosi esmė – kiekviena proceso šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja ne tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet ir sprendžiant atskirus procesinius klausimus byloje, taigi ir klausimus dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Tai reiškia, kad proceso šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nuostolių užtikrinimą, turi įrodyti tokių nuostolių atsiradimo galimybę ir preliminarų dydį (CPK 146 str.), be to, kad yra pagrįstų abejonių dėl to, jog atsakovas bus (ne)pajėgus atlyginti galimus nuostolius, o teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, turi užtikrinti šių tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimą (CPK 12, 17, 146 str.).

Paprastai teismas nustato tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo ieškovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, atsakovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius), ieškovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-402/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-695/2008).

Bylos duomenimis, ieškovas nurodė, kad atsakovas savavališkai naudojasi patalpomis, yra skolingas, tikėtina bylinėjimosi trukmė dėl atsakovo iškeldinimo sieks daugiau nei 1 metus, per tą laiką ieškovas negaus nuomos mokesčio bei komunalinių mokesčių.

Apeliacinės instancijos nuomone, ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė prašymą taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl uždelsimo grąžinti patalpas (CPK 12 str., 178 str.), ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokį ieškovo prašymą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad dėl atsakovo finansinės padėties gali būti apsunkintas jo galimų nuostolių atlyginimas (CPK185 str.). Tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str., 338 str.). Pažymėtina ir tai, kad remiantis viešais Liteko sistemos duomenimis, atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2014-06-12 d. nutartimi buvo atsisakyta iškelti restruktūrizavimo, o 2014-08-04 d. teismo nutartimi bankroto bylą. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo finansinį negalimumą įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Nesutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą privalėjo parinkti kitą ieškovo prašymo esmę atitinkančią priemonę, ir to nepadarė. Pažymėtina, kad teismas nagrinėja byla pareikštų reikalavimų (prašymų) ribose, kurių peržengti pagal bendrąją taisyklę neturi teisinio pagrindo, priešingu atveju būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, kartu išaiškindamas, jog ši nutartis neužkerta galimybės ieškovui esant įstatyme nustatytam pagrindui reikšti pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Andrutė Kalinauskienė