- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-14
- Bylos Nr.
- I-1673-644/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00686-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. N. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2014-04-20 iki 2015-10-30 buvo laikomas Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas ankštose kamerų tipo patalpose, kur jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad kamerų tipo patalpose Nr. 1, 2, 3, 10, 11, 14 buvo laikoma po 3-4 asmenis, o kamerose Nr. 42, 35, 30, 39, 37, 28 – iki 12 asmenų. Teigė, kad dalį kameros ploto užėmė baldai, taigi pareiškėjui teko apie 1,2 kv. m. laisvo ploto. Dėl vietos trūkumo patalpoje nebuvo galimybės judėti, teko nuolat sėdėti. Paaiškino, kad kamerose buvo įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių. Kameros langą atidaryti nebuvo galimybės dėl iš išorės ir viduje įrengtų grotų. Kameros langai nešvarūs ir nebuvo galimybės jų išvalyti. Patalpose nuolat degė dieninis ir naktinis apšvietimas. Kameros švarai palaikyti išduodami šepečiai be kotų, indams plauti neišduotas specialus skystis. Asmeniui skiriamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonėlis, šis popierius nekokybiškas. Dušu leidžiama naudotis tik kartą per savaitę. Dušo patalpose įrengti 4 purkštuvai, o vienu metu dušu naudojosi 4-8 nuteistieji. Pažymėjo, kad patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl kameroje buvo drėgna. Minkštas inventorius ir patalpos dezinfekuojamas retai, dėl ko plinta blakės, blusos, kiti parazitai. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų - neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, pablogėjo regėjimas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 8-13) pažymėjo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Akcentavo, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigoje skaičiavimo su baldais ar be jų. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pažymėjo, kad nuteistiesiems sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Kartą per mėnesį nuteistiesiems taip pat išduodama 100 g. tualetinio muilo, 200 g. skalbiamojo muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Alytaus pataisos namai yra sudarę sutartį su V. M. IĮ, įstaigoje pagal poreikį atliekančia dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Šios įmonės paslaugomis Alytaus pataisos namai naudojasi pastoviai, pagal poreikį, todėl pareiškėjo teiginys apie nedezinfekuotas patalpas yra nepagrįstas. Uždarosios zonos kameros yra vėdinamos per atveriamus langus. Mano, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis konkrečiai neįvardijo atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas nenurodė, kuo yra grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2014-04-20 iki 2015-10-30.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo kalinimo Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą nuo 2014-04-20 iki 2015-10-30.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014-04-20 iki 2015-10-30) buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2014-04-20 iki 2014-04-22, nuo 2014-05-06 iki 2014-07-01 - kamerų tipo patalpoje Nr. 35, kurios plotas 12,87 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,29 kv. m. (12,87/3); nuo 2014-07-15 iki 2014-07-24 - kamerų tipo patalpoje Nr. 42, kurios plotas 13,03 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,34 kv. m. (4,34/3) ploto; nuo 2014-07-24 iki 2014-09-08 - kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas 11,07 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. (11,07/3) ploto; nuo 2015-03-23 iki 2015-04-03 - kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kurios plotas 11,61 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,87 kv. m. (11,61/3) ploto; nuo 2015-04-22 iki 2015-04-23 - kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurios plotas 29,36 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,67 kv. m. (29,36/8) ploto; nuo 2015-04-23 iki 2015-05-05, nuo 2015-05-13 iki 2015-05-27, nuo 2015-05-28 iki 2015- 06-11, nuo 2015-06-12 iki 2015-06-23, nuo 2015-06-26 iki 2015-07-09, nuo 2015-07-13 iki 2015-07- 24, nuo 2015-07-28 iki 2015-08-07, nuo 2015-08-10 iki 2015-08-11, nuo 2015-08-26 iki 2015-09-09, nuo 2015-09-10 iki 2015-09-22 - kamerų tipo patalpoje Nr. 2, kurios plotas 29,51 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,68 kv. m. (29,51/8) ploto; nuo 2015-10-08 iki 2015-10-20 - kamerų tipo patalpoje Nr. 39, kurios plotas 11,85 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,95 kv. m. (11,85/3) ploto; nuo 2015-10-20 iki 2015-10-30 - kamerų tipo patalpoje Nr. 37, kurios plotas 12,34 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,11 kv. m. (12,34/3) ploto (b. l. 24-25, 26, 27).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas kamerose Nr. 1, 11, 14. Tvirtino, kad kamerų tipo patalpose Nr. 1, 2, 3, 10, 11, 14 buvo laikoma po 3-4 asmenis, o kamerose Nr. 42, 35, 30, 39, 37, 28 – iki 12 asmenų. Tačiau skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas įrodymų nepateikė. Remiantis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo perkėlimus (b. l. 24-25) K. N. ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose Nr. 1, 11, 14 nebuvo laikomas. Byloje nenustatyta, kad kamerų tipo patalpose būtų buvę laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie kamerų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius, į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičiaus ar plotų laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Daroma išvada, kad pareiškėjui kalint Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad kamerose buvo nepakankamas vėdinimas, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo dėl mažų ir purvinų langų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (toliau - Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Alytaus pataisos namų neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerų langai buvo nešvarūs, tačiau pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi pareiškėjo teiginys, kad kameros langai buvo nešvarūs, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tinkamai neatliko pareigos tvarkyti kamerą. Atsakovo atstovo veiksmuose nenustačius pažeidimų, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nuolat degė apšvietimas (dieninis bei naktinis). Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7. punktą, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Daroma išvada, kad dieninio ir naktinio apšvietimo įrengimas gyvenamosiose patalpose neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Be to, teismo vertinimu, naktinis apšvietimas reikalingas kamerose laikomų asmenų kontrolei.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punktą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą (jog turėjo sunkumų atveriant langą, ar, kad dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją), tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, jog pataisos namuose jam išduodavo tik po vieną ruloną tualetinio popieriaus, o indų plovimo skysčio neišdavė. Pažymėjo, kad šluotos dalinamos be kotų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui). Valymo inventoriaus komplektą sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras. Atsakovo atsatovas atsiliepime nurodė, kad šios asmeninės higienos ir valymo priemonės pareiškėjui buvo išduotos. Iš Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-14 patikrinimo akto Nr. PA-436 (b. l. 79-81) matyti, kad patalpoms valyti nuteistiesiems skiriamas šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras ir valikliai. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam asmeninės higienos ir valymo priemonių. Be to, esant didesniam poreikiui, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl valymui netinkamo grindų šepečio ar tualetinio popieriaus skyrimo papildomai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas neturi pagrindo netikėti Alytaus pataisos namų paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, pareiškėjo argumentai dėl neišduodamų higienos ir valymo priemonių atmestini kaip nepagrįsti.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitiko atsakovo atstovo nustatytos maudymosi trukmės, ar, kad buvo nepakankamas, todėl konkrečiu atveju galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl to nenustatyti.
Pareiškėjas nurodė, kad minkštas inventorius ir patalpos dezinfekuojamas retai, dėl ko plinta blakės, blusos, kiti parazitai.
Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl parazitų veisimosi paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-14 patikrinimo aktas Nr. PA-436, iš kurio matyti, kad pataisos namuose atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekami naikinimo darbai. Minėtais duomenimis nustatyta, kad Alytaus pataisos namai yra sudarę kenkėjų naikinimo paslaugų teikimo sutartį su V. M. įmone (b. l. 79-81, 14-18). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Atsakovo atstovas taip pat į bylą pateikė Dezinfekuojamo minkšto inventoriaus apskaitos žurnalo kopiją, iš kurio sprendžiama, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės bei kitas inventorius pataisos namuose yra dezinfekuojami reguliariai (b. l. 30-78). Teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis, siejamomis su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo.
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje buvo įrengta dviaukštė lova be kopėtėlių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis (akto redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu), vienam asmeniui kamerų tipo patalpose skiriama viena metalinė lova. Teismas pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų lovos būtų vieno ar dviejų aukštų, ar, kad dviejų aukštų lovos būtų su kopėčiomis. Nenustačius, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus įrengiant miegamąją vietą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją ir pan. Tačiau į bylą pateikti medicinos dokumentų išrašai patvirtina, kad pareiškėjas vartojo narkotines medžiagas (b. l. 28-29), todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti negalavimai, sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Pareiškėjas nurodo, kad kamerų tipo patalpose jam pablogėjo regėjimas, tačiau minėtais duomenimis nustatyta, kad akiniai pareiškėjui buvo išrašyti 2014-04-16, t.y. iki paskyrimo į kamerų tipo patalpas.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. N. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.