Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-54-425/2005 pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui A. Š. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė R. J. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo A. Š. 16 755,41 Lt žalos atlyginimo, 500 000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad 1999 m. spalio 31 d. įvyko autoavarija, kurioje buvo sugadinta ieškovės sutuoktinio transporto priemonė, sužalota ieškovės sveikata. Atsakovas dideliu greičiu išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį ir sudarė neišvengiamą susidūrimą su ieškove. Atsakovas nesilaikė KET, todėl yra kaltas dėl įvykusios avarijos, todėl privalo atlyginti turtinę žalą (CK 498 str., 1964 m. redakcija). Šalims susitaikius baudžiamoji byla buvo nutraukta. Ieškovė patyrė 16 755,41 Lt gydymo ir slaugymo išlaidų, kuriuos ir prašė priteisti. Patirtą neturtinę žalą įvertino 500 000 Lt, kurią ir prašė priteisti.

Dėl atsakovo kaltės ir turtinės žalos teismas sprendime nurodė, kad atsakovo kaltė pilnai įrodyta. Atsakovas dideliu greičiu išvažiavo iš šalutinio kelio, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusios ieškovės, sudarė jai neišvengiamą kliūtį, dėl ko įvyko autoavarija. Atsakovo veiksmai prieštaravo KET 2.3 ir 17.1 punktų reikalavimams. Teismas rėmėsi komisijinės ekspertizės išvadomis, nustačiusiomis atsakovo kaltę dėl įvykio. Atsakovo pateiktas SNEFT Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos „Komisines ekspertų išvadas Nr. 4“ teismas vertino kaip rašytinį įrodymą, nes ekspertizė atlikta ne teismo, o atsakovo iniciatyva. Be to teismas pažymėjo, kad šios ekspertizės pateikiami faktai prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai, pvz.: ekspertizės išvadose nurodoma, kad ieškovės transporto priemonės greitis buvo 127 km/h, kuomet transporto priemonės gamintojas nurodo, jog naujos tokios transporto priemonės maksimalus pasiekiamas greitis 103 km/val. Ieškovės transporto priemonė 1986 metų gamybos, todėl pasiekiamas maksimalus greitis turėtų būti dar mažesnis. Liudytojų parodymai artimi teismo skirtos ekspertizės išvadoms dėl ieškovės transporto priemonės greičio. Teismas nustatė, kad ieškovė važiavo tuo keliu įprastu greičiu - apie 80-90 km/h ir, nors greitis įvertinant sunkias meteorologines sąlygas nebuvo pakankamai saugus, tačiau tai nebuvo pagrindine avarijos priežastimi. Pagrindine avarijos priežastimi teismas laikė atsakovo veiksmus – dideliu greičiu išvažiuojant iš šalutinio kelio ir sudarant pagrindiniu keliu važiuojančiai ieškovei neišvengiamą kliūtį, tuo pažeidžiant KET 2.3 ir 17.1 punktus. Teismas, laikydamas atsakovą kaltu dėl avarijos, nustatė jam pareigą atlyginti ieškovei padarytus nuostolius (CK 6.245 str.) ir ieškinį tenkino iš dalies, priteisė - 7 650 Lt, atmesdamas dalį, kurią atsakovas jau buvo sumokėjęs pagal Susitaikymo protokolą.

Dėl neturtinės žalos teismas nurodė, kad avarija įvyko 1999 metų spalio 31 d., tuo metu galiojęs CK 498 straipsnis nenumatė neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiam, o 2001 metrų Civilinis kodeksas netaikytinas (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 str. 2 d.). Todėl ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą teismas atmetė.

Teismo rezoliucinė dalis yra nepilna, neatitinka CPK 270 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų, nes teismas nustatęs, kad dėl avarijos kaltas atsakovas, nenurodė to rezoliucinėje dalyje. Šis teismo sprendimas turės įtakos kitoms civilinėms byloms, todėl turi būti išsamus ir neužkirsti atsakovui galimybės ginti savo teises kitose bylose. Teismas nepagrįstai motyvuojamojoje dalyje sprendė atsakovo kaltės klausimą, nes ieškovė ieškinyje šio klausimo nekėlė. Teismas nesutinka su specialistų išvadomis, tačiau nepagrįstai remiasi liudytojų parodymais. Teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti ekspertus į teismo posėdį, jog šie paaiškintų skirtingas ekspertizės išvadas. Todėl apeliantas prašo iškviesti į teismo posėdį ekspertus. Be to teismas nepagrįstai atsisakė atlikti komisijinę ekspertizę užsienyje ir skyrė atlikti ekspertizę Teismo ekspertizės centrui. Atliktos ekspertizės remiasi neteisingomis hidrometeorologiniais duomenimis apie buvusias oro sąlygas. Todėl buvo pažeista CPK 12, 17 straipsniai ir 197 straipsnio 1 dalis apribojant atsakovo teisę į gynybą.Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos ekspertų išvada sutampa su Gedimino technikos specialistų išvada, tačiau teismas nepagrįstai rėmėsi visai kitokiomis Teismo ekspertizės centro išvadomis, todėl neteisingai nustatė, kad avarijos yra kaltas atsakovas. Ekspertai nustatė, kad nepakanka duomenų tiksliai atkurti įvykį, todėl sprendžiant bylą neturėjo būti remiamasi Teismo ekspertizės centro išvada. Ieškovė nepateikė ekspertams apžiūrėti daiktinio įrodymo automobilio, tačiau teismas neatsižvelgė į šį faktą. Atsakovas nežino, kam turėtų mokėti žalos atlyginimą, nes baudžiamojoje byloje yra nurodytos dvi R. J. su skirtingais asmens kodais, todėl atsakovas nežino kuri nukentėjusioji.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LAT CBS 2000 m. gegužės 10 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-522/2000, kategorija 40).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl kaltės nustatymo.

Pagal BK 53¹ straipsnio 1 dalį (1961 m. redakcija su vėlesniais pakeitimais, galiojusi veikos padarymo metu) asmuo padaręs nusikalstamą veiką gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: pirma, prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Antra, savanoriškai atlygina žalą. Trečia, susitaikė su nukentėjusiuoju. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo ne baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų verčiamas, o pats savanoriškai prisipažįsta, jog yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką bei pripažįsta savo kaltę.

Iš baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-2054-99 esančio 2000 m. sausio 13 d. susitaikymo protokolo (b/b; b.l. 24) matyti, kad A. Š. prisipažįsta kaltu dėl įvykusio autoįvykio. Iš Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo patvirtinto 2000 m. vasario 8 d. nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą (b/b; b.l. 25) matyti, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog A. Š. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.4.17.1. punktų reikalavimus ir atsiradus minėtoms pasekmėms padarė nusikaltimą numatytą BK 246 straipsnio 2 dalyje. Ten pat nurodyta, kad A. Š. prisipažino kaltu dėl įvykusio įvykio, žalą nukentėjusiajai atlyginio, todėl yra pagrindas taikyti BK 53¹ straipsnį ir BK 9¹ straipsnį ir nutraukti baudžiamąją bylą kaltam asmeniui susitaikius su nukentėjusiąja. Šiuo atveju, kaltės klausimas buvo išspręstas baudžiamojoje byloje. Apeliantas, nesutikdamas su baudžiamojoje byloje nustatyta kalte, turėjo teisę skųsti nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą, tačiau, pripažindamas savo kaltę, šia savo teise nesinaudojo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtos aplinkybės: kad apeliantas savanoriškai prisipažino kaltu, kad neskundė minėto nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą, kuriame jis pripažintas kaltu dėl autoįvykio, pilnutinai patvirtina apelianto kaltę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Apeliantui ginčijant jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, kyla atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo klausimas.

Be to, atsakovo kaltė yra nustatyta įsiteisėjusiais Utenos rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-39-05/03 (civilinė byla Nr. 2-39-05/03, b.l. 101-102) ir Utenos rajono apylinkės teismo 2004 m. sausio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-127-03/04 (civilinė byla Nr. 2-127-03/04, b.l. 165-169). Pažymėtina ir tai, kad ginčydamas minėtą sprendimą apeliacine tvarka, atsakovas savo kaltės neginčijo (civilinė byla Nr. 2-39-05/03, b.l. 154-156). Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu neįrodinėjami, jie turi prejudicinę galią (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).

Todėl apeliacinio skundo dalis dėl neteisingai nustatytos kaltės atmestina.

Dėl procesinių teisės normų taikymo.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka CPK 270 straipsnio 4 ir dalių reikalavimų. Visų pirma, reikalavimus teismo sprendimo rezoliuciniai daliai reglamentuoja tik CPK 270 straipsnio 5 dalis. Pagal CPK 270 straipsnio 5 dalį teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti teismo išvada apie ieškinio ir (ar) priešieškinio patenkinimą, išdėstant patenkinto ieškinio turinį, ar nepatenkinimą, priteistų palūkanų dydis ir mokėjimo laikotarpis, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kitos išvados dėl sprendimu išspręstų klausimų bei apskundimo tvarka. Teismas neprivalo išdėstyti civilinės atsakomybės sąlygų rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje, todėl apelianto argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Apelianto argumentai, kad skiriant ir atliekant ekspertizes buvo pažeisto įstatymų nuostatos, nepagrįsti. Teismo ekspertizės išvada yra savarankiška įrodinėjimo priemonė. Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį išaiškinti klausimus reikalaujančius specialių žinių teismas gali paskirti ekspertizę. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Pagal CPK 219 straipsnį teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę. Ekspertizę atlikti gali pavesti tik teismas. Eksperto kvalifikacija ir išvada turi atitikti įstatymo keliamus reikalavimus (CPK 212 str. 2 d., CPK 216 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo atlikta ekspertizė (c/b Nr.2-39-05/03, b.l. 49-51), po to buvo paskirta pakartotinė ekspertizė (I t., b.l. 143-180). Kadangi šių ekspertizių duomenys buvo prieštaringi, teismas 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (I t., b.l. 190-191), paskyrė komisijinę teismo autotechninę ekspertizę autoįvykio aplinkybėms nustatyti. Iš komisijinės ekspertizės, atliktos Lietuvos teismo ekspertizės centre, 2005 m. kovo 8 d. ekspertizės akto Nr. 11-3035-(04) (I t., b.l. 199-209) matyti, kad ekspertai turi reikiamą autoįvykio teismo eksperto kvalifikaciją, daugiau nei 9 metų darbo ekspertinio darbo stažą, nėra duomenų, jog paskirtieji ekspertai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo abejoti jų išvadų pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto pateiktą Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos išvadą vertino kaip rašytinį įrodymą, nes ekspertizė nebuvo paskirta teismo, o buvo atlikta sutarties tarp apelianto atstovo ir Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos pagrindu. Kaip minėta teismas eksperto išvadą vertina pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, objektyviu ir išsamiu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog apelianto pateikta išvada prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai, todėl pagrįstai šioje išvadoje esančiais duomenimis nesirėmė. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę skirti ekspertizę ar neskirti jos, o apelianto prašymas skirti ekspertizę atlikti užsienio valstybėje, teismo neįpareigoja, todėl teismas, skirdamas ekspertizę ir įvertindamas jos išvadas, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Apeliantas nurodo, kad nežino kuri yra nukentėjusioji ir kam turi mokėti žalos atlyginimą, nes Utenoje yra dvi R. J. , todėl prašo išreikalauti ieškovės genealoginį medį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas dalyvavo autoįvykyje, kuriame buvo sužalota nukentėjusioji, kad baudžiamojoje byloje pasirašė susitaikymo protokolą kartu su nukentėjusiąja, kad pats yra pateikęs priešieškinį nukentėjusiajai, kad buvo pateikęs ieškinį nukentėjusiajai dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu kitoje byloje, todėl minėti apelianto argumentai gali būti įvertinti kaip nesąžiningas piktnaudžiavimas teise.

Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą ir naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.