Alytaus apylinkės teismo įsakymas

Kaltinamasis J. Č. 2024 m. lapkričio 4 d. apie 7.50 val. (duomenys neskelbtini) esančioje (duomenys neskelbtini) I aukšto tualeto – prausyklos patalpoje, konflikto metu, tyčia smurtavo prieš nukentėjusįjį D. T., rankų delnais sudavė ne mažiau penkis kartus į skruostus, vieną smūgį kumščiu į pilvą ir ne mažiau du kartus spyrė į abi kojas, tokiais veiksmais nukentėjusiajam D. T. sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinamasis J. Č. ikiteisminio tyrimo metu visiškai pripažino savo kaltę, nors 2024 m. gruodžio 16 d. J. Č. parodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies. Nurodė, jog pripažįsta sudavęs maždaug 5 kartus į D. T. skruostus ir spyręs 4 kartus į jo dešinę koją. Nepripažino smūgio į pilvą kumščiu, nurodė, jog nebuvo nei vieno smūgio kumščiu. Paaiškino, kad jis mokosi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) klasėje. D. T. – jo klasiokas, su juo jie nelabai kalbasi, jie nebendrauja, nesisveikina, vienas kitą pamatę praeina pro šalį. Tarp jų nebuvę jokių nei žodinių, nei smurtinių konfliktų mokykloje, tačiau D. maždaug 2 savaitės prieš įvykį, t. y. spalio mėnesio viduryje, be jokios priežasties jam grasino, kad jį sumuš mokykloje. Taip viskas ir pasibaigė, jokio konflikto tarp jų nebuvo. Jis ant D. piktas dėl grasinimų nebuvo, tiesiog D. jį bandė pažeminti. Po to jis D. maždaug dvi savaites nematė, kadangi D. nesilankė mokykloje. Tuomet 2024 m. lapkričio 4 d. jis D. pirmą kartą pamatė mokykloje. Minėtą dieną, prieš pirmą pamoką, apie 7.50 val. jis vienas nuėjo į (duomenys neskelbtini) I aukšto tualeto – prausyklos patalpą ir ten pamatė D. T., K., kurio pavardės nežino, ir M. G. Jie susitikti nebuvo suplanavę, jis atsitiktinai atsidūrė toje pačioje vietoje, kurioje buvo D. Tuomet jis bandė pasikalbėti su D., rodė iniciatyvą pokalbiui. Jis D. paklausė, kodėl jis jam grasino. D. jam nieko neatsakė, tiesiog dantimis sugriežė, todėl jis jo paklausė, ar jis nori kalbėti, ar nori iš tikrųjų spręsti reikalus. Jis D. tokį poelgį suprato kaip nepagarbą jam, kadangi jis su juo nekalbėjo, o tik sugriežė dantimis. Tuomet D. pasakė, kad jam nėra nei ką spręsti, nei ką su juo kalbėti. Jis dėl D. šių žodžių nesupyko, tiesiog pradėjo jį mušti, nes norėjo pažiūrėti jo reakciją, ar jis įvykdys grasinimus, jog jį sumuš mokykloje. Jis, nieko nesakęs, abiejų rankų delnais sudavė D. smūgius į abiejų pusių skruostus, sudavė maždaug 5 kartus. D. visiškai nieko nedarė, nesakė, tik žiūrėjo į jį. Tuomet pradėjo jį spardyti kojomis, spyrė maždaug 4 kartus į jo dešinę koją, išorinę pusę, maždaug du kartus – į viršutinę kojos dalį ir du kartus – žemiau kelio. Tada jis baigė D. mušti, nes D. nepradėjo mušti jo atgal, matė, kad tai yra beprasmiška. Baigęs mušti, jis iš karto išėjo iš patalpos į pamoką. Viduryje pamokos jį išsikvietė policijos pareigūnai pasikalbėti apie įvykį. D. paskui matė policijos komisariate, tačiau su juo nekalbėjo. D. nei smurto metu, nei jam išeinant iš tualeto – prausyklos patalpos, nieko nesakė, pagalbos nesikvietė, apie skausmą nieko nesakė, neprašė jo baigti jį mušti. Nei nuo smūgių į veidą, nei nuo spyrių D. niekur nenukrito, nesuklupo, neatsitrenkė. D. bandė apsisaugoti nuo jo smūgių, veidą dengė rankomis, tuo metu kai sudavinėjo smūgius delnais, o tuo metu kai jį spardė, tai jis kojas atsukdavo į jį, kad įspirtų būtent į kaulą, būtent tai supranta kaip jo gynimąsi nuo jo spyrių. D. atrodė pusiau piktas, pusiau susijaudinęs, ar jis verkė, jis nematė. Jis D. smurto metu sakė, kad jis „neapsirašytų“, turėjo omenyje, kad jis neparašytų pareiškimo policijos pareigūnams. Nuo smūgių į skruostus jis matė, kad D. veidas darėsi raudonas – raudonavo kairės pusės skruostas, o dešinės pusės skruostas neraudonavo. Jo nei spyriai, nei smūgiai nebuvo stiprūs. Įvykio metu prieš jį D. nesmurtavo. Supranta, kad nuo jo smūgių ir spyrių galėjo D. skaudėti, galėjo atsirasti sužalojimai. Jeigu gatvėje susitiktų D., tai jis nieko jam nedarytų, pro jį tiesiog praeitų, šiuo metu jam jokio pykčio nejaučia. Kodėl D. nurodo, kad jis jam sudavė smūgį kumščiu į pilvą jis nežino, nes taip nebuvo. Įvykio metu jis filmavo D., kodėl taip darė, jis nežino, neturi atsakymo, vaizdo įrašą rodė kitiems asmenimis, dėl kokios priežasties taip darė, nežino. Dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, ateityje tai nepasikartos. 2025 m. vasario 3 d. papildomos apklausos metu J. Č. kaltę pilnai pripažino ir parodė, kad ką nurodė pirmos apklausos metu prisimena, tačiau nori patikslinti savo parodymus, kad pripažįsta visus smurtinius veiksmus prieš D. T., kurie nurodyti pranešime apie įtarimą. Pripažįsta, kad jis D. T. rankų delnais sudavė ne mažiau penkis smūgius į skruostus, spyrė į kojas bei sudavė smūgį kumščiu į pilvą. Supranta, kad nuo jo smūgių į skruostus, į pilvą bei spyrių galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, ateityje tai nepasikartos, supranta, kad pasielgė netinkamai, žino, kad pasitaisys. Sutinka dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, sutiktų dėl bausmės – viešųjų darbų paskyrimo, galės ją atlikti.

Be paties kaltinamojo J. Č. prisipažinimo bei paaiškinimų, jo kaltę patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu byloje surinkti bei žemiau aptariami duomenys, kurie Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio pagrindu pripažįstami įrodymais.

2024 m. lapkričio 4 d. V. T. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad 2024 m. lapkričio 4 d. apie 7.50 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) antro korpuso pirmo aukšto tualete klasiokas – vardu J. sumušė jos sūnų D. T., gimusį (duomenys neskelbtini), tai yra, naudodamas fizinę jėgą, sudavė ne mažiau kaip septynis kartus rankų delnais į kairės ir dešinės pusių skruostus, vieną smūgį kumščiu į pilvo sritį ir keletą kartų spyrė į kairės kojos ir dešinės kojos šlaunies raumenis. Po suduotų smūgių jos sūnus D. T. juto fizinį skausmą. Prašo pradėti ikiteisminį tyrimą.

Liudytoja V. T., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2024 m. lapkričio 4 d. apie 7.59 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje ji vedžiojo šunį. Tuo metu jos sūnus D. T. per programėlę ,,Messenger“ jai parašė žinutę, kad jį tualete prieš pamokas sumušė klasiokas. Tada sūnus jai paskambino, buvo girdėti, jog jis verkia. Ji suprato, jog jį stipriai sumušė. Tada ji grįžo namo ir sūnui perskambino iš telefono, kadangi prieš tai, jai būnant lauke, ji su sūnumi kalbėjo naudojant laikrodį, o su laikrodžiu ir būnant lauke buvo sunku susikalbėti. Jai paskambinus iš telefono, sūnus pasakė tą patį kaip ir prieš tai, jog jį klasiokas tualete prieš pamokas sumušė. Tada ji iš karto skambino klasės auklėtojai, bet ji neatsiliepė. Nesusisiekus su klasės auklėtoja, apie įvykį ji pranešė bendruoju pagalbos numeriu. Paskambinus bendruoju pagalbos numeriu, ji pati išvažiavo pas sūnų. Jos sūnus mokosi (duomenys neskelbtini). Jai atvykus sūnus jos laukė netoli pagrindinės gatvės. Įlipęs sūnus skundėsi, kad jam skauda kairės kojos šlaunies raumenį. Sūnus jai papasakojo, jog jis su savo klasiokais, t. y. K. ir M. apie 7.40 val. nuėjo į tualetą. Praėjus apie 10 minučių į tą patį tualetą atėjo jo klasiokas J., pradėjo kabinėtis prie sūnaus, sakė, kad neva jis dirba „mentams“. Po to klausė, „ar apsirašys, jei jį sudaužys“. Po pasakytų žodžių, J. jėga sudavė sūnui ne mažiau septynis kartus abiejų rankų delnais jam į kairės ir dešinės pusių skruostus, vieną kartą kumščiu sudavė į pilvo sritį. Sūnus sakė, kad smūgis buvo suduotas į vadinamąjį ,,saulės rezginį“. Po suduoto smūgio sūnus pajautė fizinį skausmą ir veido srityje, ir pilvo srityje. Gavus smūgį į pilvą, sūnui pritrūko deguonies, todėl šis atsiklaupė. Tada J. liepė atsistoti. Sūnus atsistojo. Tada J. spyrė vieną kartą D. į kairės kojos šlaunies raumenį. Po spyrio sūnus jautė fizinį skausmą. Tada J. išsitraukė savo telefoną ir visą konfliktą pradėjo filmuoti. Išsitraukęs telefoną sūnų stumdė ir vėl jam spyrė į kairės ir dešinės kojų šlaunies raumenis. Po suduotų spyrių J. išėjo. Ankščiau buvo atvejų, kai J. tyčiojosi iš jos sūnaus, tačiau nesmurtavo. Dar sūnus minėjo, jog konflikto metu jo reikalavo dėl kažko atsiprašyti, sūnus atsiprašė ir tikėjosi, jog jo nemuš, tačiau jį vis tiek mušė.

Nukentėjusysis D. T. parodė, kad jis anksčiau mokėsi (duomenys neskelbtini), po įvykio išėjo į kitą mokymo įstaigą. Jis pats norėjo pakeisti mokymo įstaigą, nes jam mokykloje buvo negerai, šiam sprendimui įtakos turėjo ir J. smurtas. Neprisimena, kada buvo įvykis, bet dar mokėsi (duomenys neskelbtini). Maždaug apie 8 val. prieš pirmą pamoką su M. G. ir K. Š. nuėjo į pirmo aukšto tualetą. Jis norėjo jau išeidinėti, kai tuo metu į tualeto patalpą atėjo J. Č. – jo klasiokas. Su juo jis nebuvo susitaręs susitikti, jis pats atėjo. J. Č. pradėjo jį provokuoti konfliktui, klausdamas, ar rašys pareiškimą, jei jis (J. Č.) kažką padarys. Ką daugiau sakė, jis neprisimena. Jis (D. T.) norėjo išeiti, bet J. stovėjo prie durų, todėl jis praeiti pro jį negalėjo. Tuomet J. jam dar kažką pasakė, bet neprisimena ką ir pradėjo jį mušti. Jis jį spardė ir mušė rankomis. J. jį mušė abiejų rankų delnais, kažkur į veidą, į skruostus, kiek kartų trenkė, neprisimena. Tuo metu, kai jis jį mušė, jis buvo iškėlęs ranką, taip gynėsi nuo J., kad jis jam daugiau nepataikytų. Ar jis jį visą laiką mušė tik delnais, ar buvo smūgiai ir kumščiu, jis neprisimena. Tada J. jam dar vieną kartą trenkė į pilvą. Smūgis buvo stiprus, nes jam skaudėjo pilvą, jam pradėjo trūkti oro, jis atsitūpė. Jam trūko oro maždaug 3 minutes. Kiek skaudėjo, jis nežino, tik tuo metu. Tada jis jį pradėjo spardyti į abiejų kojų išorines šlaunų puses, kiek jis jam spyrė, neprisimena, mano daugiau nei 1-2 kartus. Kai jis jį spardė, jam skaudėjo kojas. Jis pagalbos nesišaukė, nerėkė, pas K. ir M. neprašė padėti. Baigęs mušti, J., nieko nesakęs, su K. ir M. išėjo, o jis paskambino mamai ir papasakojo apie įvykį. Tuomet J. vėl atėjo į tualetą ir pradėjo su juo konfliktuoti, kažką sakė, bet ką tiksliai, jis neprisimena, bet jo daugiau jau nemušė. Jis nenorėdamas būti patalpoje, išėjo į lauką ir laukė mamos. Tuomet atvyko policijos pareigūnai. Po įvykio jam labiausiai skaudėjo vieną koją, bet kurią, neprisimena, būtent tą vietą, į kurią jį spardė J. Koją jam skaudėjo ilgokai, nepasakys tiksliai kiek laiko. Jam atrodo, kad kitą dieną su mama nuvyko į gydymo įstaigą, nes jam skaudėjo koją, ten jį apžiūrėjo. Jis prieš J. nesmurtavo. Po įvykio jis su J. nebendrauja, J. jo neatsiprašė. Prieš kelias dienas matė J. gatvėje ir jis liepė atsiimti pareiškimą, sakydamas, kad žino, kur jis mokosi. Prieš įvykį jis su J. nesutardavo, nes nuo rugsėjo m. jis jį įžeidinėdavo, žodžiais bandydavo provokuoti konfliktą, smurtavęs prieš jį nebuvo. Jis apie jo tokį elgesį buvo pasakojęs tik mamai. Kodėl J. jį mušė, jis nežino, prieš įvykį nebuvo jokio didelio konflikto su J.

Liudytoja apklausta nukentėjusiojo D. T. įstatyminė atstovė V. T. parodė, kad jos sūnus D. T. nėra linkęs smurtauti, nėra linkęs pradėti muštynių. 2024 m. lapkričio 4 d. jai paskambino D. ir pranešė, kad jį mokymo įstaigoje sumušė. Ji nuvyko į (duomenys neskelbtini) bei iškvietė policijos pareigūnus. Jos sūnus buvo susijaudinęs, pasimetęs, verkė, jam sunku buvo paaiškinti kas atsitiko, nerišliai dėliojo mintis. D. nurodė, kad jam skauda abiejų kojų šlaunis, o smurto prieš jį metu skaudėjo ir „saulės rezginį“, galvą, veidą, tačiau jai atvykus skundėsi tik skausmu abiejų kojų šlaunyse, išorinėje pusėje. Kitą dieną D. skausmas praėjęs nebuvo, sužalojimai atsiradę nebuvo, tačiau nuvyko į (duomenys neskelbtini) priėmimo skyrių apžiūrai. Specialistai paaiškino, kad D. yra raumenų sumušimas, jis buvo išleistas gydytis į namus. Kad praeitų kojų išorinės šlaunų pusės skausmas D. tepė medikamentais nuo skausmo. Skausmą D. jautė maždaug savaitę laiko, sužalojimų jokių neatsirado. Šiuo metu jos sūnus yra pasveikęs, jam neskauda kojų, jis eina į mokymo įstaigą, gyvena normalų gyvenimą, tačiau ji jį perrašė į kitą mokymo įstaigą, nes (duomenys neskelbtini) prieš jos sūnų vykdavo patyčios, todėl norėdama to išvengti atsisakė šios mokymo įstaigos. Kiek jai žinoma, D. su smurtautoju J. susipykę nebuvo, kodėl buvo prieš jį smurtauta, ji nežino, žino tik tiek, kad J. tyčiodavosi iš jos sūnaus. Tai yra jai sakęs pats D. Dėl patyčių ji kreipėsi į mokymo įstaigą, dėl patyčių D. nelankė pamokų, todėl, norėdama, kad D. mokytųsi, jį perrašė į kitą mokymo įstaigą. Po įvykio nei jos, nei D. J. neatsiprašė. Civilinio ieškinio ji nereikš.

Liudytoja J. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Turi auklėjamą klasę, kurioje mokosi D. T. ir J. Č. 2024 m. lapkričio 4 d. jai paskambino D. T. motina, kuri pasakė, kad jos sūnus D. buvo sumuštas ir kad ji su vaiku bei policijos pareigūnais yra lauke. Ji nuėjo pasižiūrėti, kas atsitiko. Tiek mama, tiek D. pasakojo, kad muštynės įvyko mokyklos tualete, maždaug prieš 8 val. ryto, kad D. sumušė J. Č. Mama pasakojo, kad D. buvo spardomas, kad buvo filmuojama, įvykio metu D. verkdamas skambino mamai. O mama jai neprisiskambinusi kreipėsi į policijos pareigūnus ir atvyko į mokymo įstaigą. D. buvo sutrikęs, išsigandęs, jo akys buvo paraudę nuo ašarų, pasakojo tik tiek, kad jį mušė, konkrečios muštynių eigos, konflikto priežasties nenurodė. Pats D. apie fizinį skausmą bei patirtus sužalojimus jai nieko nesakė, pati jokių sužalojimų ant D. nematė. Jai tik vėliau motina papasakojo, kad D. skundžiasi kojų skausmu. Po įvykio ji pati su J. Č. asmeniškai nebendravo, kadangi po įvykio jį išsivedė policijos pareigūnai. J. Č. atrodė šiek tiek išsigandęs. Dėl įvykusio konflikto ji informavo J. motiną – A. P. Motinos paklausus, ar ji žino dėl kokių priežasčių įvyko konfliktas, ar kažką yra girdėjusi, ji nurodė, kad prieš kelias savaites D. grasino J., tačiau ji dėl to niekur nesikreipė. Ji pažadėjo pasikalbėti su sūnumi. Po įvykio paaiškėjo, kad mokyklos tualete buvo ir kitų mokinių – M. G. ir K. Š., kurie parašė paaiškinimus bei vyko pokalbis su mokyklos vadovais. Mokiniai paaiškino, kad J. spyrė D. per kojas ir lengvai sudavė per veidą. Po įvykio nei J., nei D. į mokymo įstaigą nėjo. J. mama jai pranešė, kad sūnus serga, todėl mokymo įstaigoje nepasirodys. Po įvykio D. mama jai pranešė, kad dėl smurto jos sūnaus atžvilgiu kreipsis į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, nes jos sūnus jaučia skausmus nugaros bei kojų srityje.

Liudytoja apklausta kaltinamojo J. Č. įstatyminė atstovė A. P. parodė, kad J. Č. yra jos sūnus. Jis yra sunkaus, uždaro būdo, su juo yra daug problemų, buvęs ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl jo elgesio. J. Č. dalyvauja konfliktuose už namų aplinkos ribų, tačiau namuose su juo yra viskas gerai, jis yra paklusnus, atsakingas, padedantis buityje, gerbiantis tėvus bei laikosi taisyklių. J. Č. mokosi (duomenys neskelbtini). Maždaug prieš mėnesį laiko sūnus buvo užsiminęs, kad mokykloje konfliktuoja su kitu mokiniu – D. T.. J. Č. užsiminė, kad jo klasiokas jį gąsdina. Ji paprašė sūnaus nesivelti į konfliktus. Nei į mokymo įstaigą, nei į policijos pareigūnus ji nesikreipė. Manė, kad viskas baigsis ir nebus jokio rimto konflikto. 2024 m. lapkričio 4 d. J. Č. išvyko į mokymo įstaigą. Maždaug 9.10 val. su ja susisiekė J. Č. auklėtoja, kuri informavo, kad mokykloje įvyko konfliktas tarp J. Č. bei jo klasioko D. T. Po pokalbio su ja susisiekė ir policijos pareigūnas, todėl ji nuvyko į policijos komisariatą, kuriame buvo jos sūnus. Pareigūnai jai paaiškino, kad mokymo įstaigoje jos sūnus smurtavo prieš kitą klasioką. Pats J. Č. pasakojant apie įvykį, parodė jai, kad su D. T. susitiko mokyklos tualete, tarp jų įvyko žodinis konfliktas, kadangi J. pasiteiravo D., kodėl jis yra gąsdinamas. Tuomet jos sūnus delnu sudavė D. T. vieną kartą į galvos sritį. Apie kitus smurtinius veiksmus nieko nedetalizavo. Kokiu tikslu susitiko su D. T., kas buvo konflikto iniciatorius, ar prieš jos sūnų buvo smurtaujama, jis visiškai nieko neminėjo, jokių sužalojimų ant jo nematė, dėl kokios priežasties įvyko konfliktas taip pat pasakyti negali, jos sūnus apie šį įvykį neatviravo. Ar D. T. jos sūnus sužalojo, ar jam sukėlė fizinį skausmą, ji nežino, kadangi sūnus apie tai nepasakojo. Po įvykio J. buvo labai išsigandęs, visą savaitę nesilankė mokymo įstaigoje, pergyveno, šiuo metu jis mokymo įstaigą lanko, tačiau ji mato, kad sūnus labai išgyvena. Po įvykio su D. T. motina susisiekusi nebuvo, tačiau žino, kad jis buvo pašalintas iš mokymo įstaigos.

Nepilnametis liudytojas M. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis mokosi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) klasėje. Maždaug prieš mėnesį laiko, tikslios dienos neprisimena, ryte, tikslios valandos neprisimena, jis su K. Š. ir D. T. atėjo į tualetą. Būnant minėtoje patalpoje atėjo J. Č., kuris buvo vienas. Su J. nebuvo susitarę susitikti, nežinojo, kad jis ateis. Atėjęs J. Č. pradėjo kalbėti su D. T. Iš pradžių jie kalbėjo gražiai, paskui pradėjo konfliktuoti. J. iš pradžių buvo nepiktas, o paskui supyko. Kaip supranta, konfliktas vyko todėl, kad D. iš ankščiau buvo prisikalbėjęs ant J., todėl J. bandė su juo išsiaiškinti. Visą laiką konfliktavo J., D. tik ištardavo kelis žodžius: „nesakiau“. J. D. kaltino, kad ant J. D. kažką sako. Ką tiksliai J. sakė D., jis neprisimena. J. klausinėjo D., kodėl taip sakė ir bekalbant jis pradėjo mušti D. Jie muštynių metu stovėjo vienas prieš kitą. Mušė iš abiejų rankų delnų į veido sritį, visi smūgiai buvo į veidą, buvo maždaug nuo 5 iki 10 smūgių, kiek tiksliai, neprisimena. Lyg kumščiu dar mušė į pilvą, galėjo suduoti vieną kartą, nelabai prisimena, tada pora kartų spyrė į D. kojas, ar į vieną, ar į abi, nekreipė dėmesio. Nuo spyrių D. atsitrenkė į pisuarą. Tuomet D. pradėjo verkti, jis prašė, kad jį baigtų mušti ir J. nustojo. Tuomet jis, J. ir K. išėjo į pamoką, o D. liko. Muštynių metu D. stovėjo prie sienos, jis neturėjo kur pabėgti, nuo smūgių jis gynėsi, rankomis dengėsi veidą, pora kartų pasakė: „Baik, skauda“. Tiek spyriai, tiek smūgiai buvo stiprūs, tačiau pagalbos D. nesišaukė, neprašė, kad padėtų. Muštynių metu J. sakė, kad daugiau D. taip nekalbėtų, bet į D. liepimus baigti mušti nereagavo. Muštynės truko apie 10 min. Sužalojimų ant D. nematė, jis tiesiog verkė, skausmu nesiskundė. Tuomet po pamokos jis nuėjo į tualetą ir matė ten D., kuris ir toliau verkė, kalbėjo su savo mama, girdėjo, kad mamai skundėsi skausmu, bet tiksliai, ką D. skaudėjo, jis (M. G.) negirdėjo. D. prieš J. nesmurtavo, jo nemušė. K. Š. įvykio metu taip pat nieko nedarė, buvo stebėtojas. Kitų pašalinių asmenų nebuvo.