- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-12
- Bylos Nr.
- N-575-762-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-62-3-00001-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. nutarties V. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
V. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 6 d., apie 23.00 val., Kauno rajone, sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, ties sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), pastatė automobilį Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėti viešojo naudojimo kelyje, kur tai kliudė eismui ir trukdė pravažiuoti kitai transporto priemonei. Tokiais veiksmais V. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 155.10 punkto reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu V. J. už ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta 60 Lt bauda.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltu neprisipažino, teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad V. J. kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą įrodyta. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti eismo įvykio vietos schema, policijos pareigūno G. P. tarnybinis pranešimas, liudytojų G. P. ir V. K. apklausos protokolai ikiteisminio tyrimo byloje, taip pat V. K., V. J., G. Ž., J. P., J. J. ir A. J. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, patvirtina, jog sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ viešojo naudojimo kelyje palikti stovėti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir J. P. automobiliai sudarė kliūtį šiems automobiliams prasilenkti bei pravažiuoti. Pabrėžė, kad liudytoja J. P. patvirtino, jog ji negalėjo išvažiuoti iš sodo, nes jai pravažiuoti kliudė V. J. automobilis, paliktas viešojo naudojimo kelyje. Nurodė, kad šios liudytojos parodymai iš esmės atitinka jos pirminiame paaiškinime nurodytas įvykio aplinkybes, be to, tai, jog J. P. norėjo išvažiuoti iš sodo viešojo naudojimo keliu, tačiau jai kliudė V. J. automobilis, patvirtino ir liudytojai V. J., G. Ž., V. K. bei A. J.. Atkreipė dėmesį, kad pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo iš esmės neneigė, jog jis automobilį paliko stovėti viešojo naudojimo kelyje, tačiau tvirtino, kad jam įvažiuoti į sodo sklypą kliudė J. P. automobilis, taip pat paliktas viešojo naudojimo kelyje. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad J. P., palikdama stovėti automobilį viešojo naudojimo kelyje, kur tai kliudė V. J. įvažiuoti į jo sodo sklypą, pirma pažeidė KET reikalavimus, nesuteikė teisės administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui taip pat nesilaikyti KET reikalavimų bei palikti savo automobilį viešojo naudojimo kelyje, kur tai trukdė kitų transporto priemonių eismui, t. y. J. P. pravažiuoti minėtu keliu, ir asmens atsakomybės nepašalina. Teismas pabrėžė, kad minėti byloje esantys įrodymai nuosekliai ir logiškai patvirtino įvykio aplinkybes, esminiai prieštaravimai tarp jų nebuvo nustatyti, todėl nėra jokio pagrindo jais abejoti. Taip pat nebuvo nustatyta, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti V. J.. Pasisakydamas dėl ginčijamame Institucijos nutarime ištaisytos jo priėmimo datos, teismas konstatavo, jog nutarimas buvo surašytas netinkamai, nes data pataisyta po to, kai nutarimas jau buvo įteiktas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, taip pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 5-V-462 (pakeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu N. 5-V-375) patvirtintą Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukciją (toliau – ir Instrukcija). Tačiau atkreipė dėmesį, kad skundžiamo Institucijos nutarimo datos ištaisymo faktas nelaikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio nutarimas galėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodė, jog Institucijos nutarimo datos ištaisymas nepaneigia padaryto pažeidimo faktinių aplinkybių ir asmens kaltės, tai nesutrukdė V. J. ginti savo pažeistas teises teisme, jam buvo suteikta galimybė gintis nuo pareikšto kaltinimo, kuris buvo išsamiai suformuluotas Institucijos nutarime, be to, šio nutarimo priėmimo data buvo įrašyta akivaizdžiai suklydus, kas laikytina formaliu trūkumu, iš esmės neturėjusiu įtakos nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui bei administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisėms. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad bylą nagrinėjęs Institucijos pareigūnas pagrįstai nusprendė, jog V. J. veiksmuose yra ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, administracinė nuobauda asmeniui buvo paskirta sankcijos ribose, nepažeidžiant nuobaudų skyrimo taisyklių, įtvirtintų ATPK 30 ir 30² straipsniuose, byloje nėra jokio pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.
II.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas V. J. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartį ir priimti naują nutartį. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Teigia, jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai neleido užduoti klausimų liudytojui V. F. (V. F.) ir atsisakė liudytoju apklausti policijos pareigūną G. P. bei priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įrodymus, patvirtinančius, jog jau nuo 2006 m. jis prašo policijos pareigūnų išaiškinti jam, kur ir kokia tvarka statyti automobilį. Nurodo, kad nagrinėjamo įvykio metu negalėjo įvažiuoti į savo sodo sklypą, kadangi jam kliudė J. P. pastatytas automobilis, todėl dėl būtinojo reikalingumo savo automobilį paliko stovėti viešojo naudojimo kelyje. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus bei neišsamiai, nevisapusiškai ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o policijos pareigūnų ir liudytojų parodymai yra melagingi. Pažymi, kad ginčijamas Institucijos nutarimas buvo surašytas pažeidžiant Instrukcijos reikalavimus, todėl jis yra negaliojantis ir naikintinas. Atsižvelgiant į tai, mano, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5-6 ir 10 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5-7, 18, 25 ir 29 straipsnių, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4, 10, 57-58, 81, 87 ir 109 straipsnių, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2, 4-5, 10 ir 13 straipsnių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 1-6 ir 22 straipsnių, ATPK 1, 7, 9-10, 20, 248, 250, 252, 256-257, 259, 264-265, 268-269, 271, 273, 280, 283, 286-288 ir 290-291 straipsnių, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4-6, 34, 43 ir 59 straipsnių, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuostatų, Instrukcijos bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 20-V-142 patvirtintų Asmenų prašymų bei skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate taisyklių nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju V. J. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad vairuotojų apsisukimas pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, stovėjimas tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, tolimųjų šviesų neperjungimas į artimąsias tamsoje, likus iki atvažiuojančios priešpriešiais transporto priemonės mažiau kaip 150 metrų, važiavimo automagistralėse, taip pat žmonių vežimo taisyklių pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 40 Lt iki 80 Lt.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. J. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl V. J. kaltės daryti. Aplinkybė, kad nagrinėjamo įvykio metu administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui įvažiuoti į savo sodo sklypą kliudė J. P. viešojo naudojimo kelyje pastatytas automobilis, todėl jis, pažeisdamas KET 155.10 punkto reikalavimus, savo vairuojamą automobilį taip pat pastatė viešojo naudojimo kelyje, kur tai kliudė eismui ir trukdė pravažiuoti kitai transporto priemonei, asmens kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą nepaneigia ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pabrėžtina, jog teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo. Atsižvelgiant į tai, minėtas apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir nepakankamas būtinojo reikalingumo pagrindimui. Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. J. nepateikė jokių įrodymų, kad jam, nepastačius automobilio pažeidžiant KET 155.10 punkto reikalavimus, kokiam nors kitam teisės saugomam interesui (vertybei) būtų padaryta didesnė žala. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad ginčijamo Institucijos nutarimo priėmimo datos ištaisymas pažeidžiant Instrukcijos nuostatas nelaikytinas esminiu trūkumu, sudarančiu pagrindą jį naikinti. Juolab kad iš byloje esančios medžiagos akivaizdu, jog minėto Institucijos nutarimo priėmimo metu iš pradžių klaidinga data buvo nurodyta dėl rašymo apsirikimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą bei pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nenustatė ir bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo požymių.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.