- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-01
- Bylos Nr.
- A-261-387-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
A. M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 2.3-2259-41, kuriuo žemės sklypo Nr. 99 dalis (2,52 ha) buvo paimta į laisvos valstybinės žemės fondą, ir įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. B. (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, Utenos apskrityje valdytą 5,13 ha žemės plotą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 4,00 ha dydžio žemės sklypą Liubavo kaime, Riešės seniūnijoje, Vilniaus apskrityje, suprojektuotą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41 patvirtintame Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (sklypo Nr. 99).
Skunde ir jo patikslinimuose paaiškino, kad pagal Žemės reformos įstatymą žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus, vadovaujantis šiuo ir kitais žemės santykius reglamentuojančiais įstatymais ir atsižvelgiant į suformuotas privačias ir valstybines žemėnaudas. Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41, buvo suformuotas žemės sklypas Nr. 99, kurio plotas 4 ha pagal 1999 m. birželio 14 d. Utenos apskrities išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1166.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. (redakcija galiojusi nuo 2000 m. sausio 4 d. iki 2000 m. liepos 17 d.) 5 dalyje nustatyta, kad žemė, kurios susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, o pagal to paties straipsnio 6 dalį miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje įtvirtintos analogiškos nuostatos (24, 26 p). Taigi, už turėtą žemę, kurios pilietis nepageidauja susigrąžinti natūra ir kuri nėra valstybės išperkama, gali būti suteikiamas neatlygintinai tik lygiavertis žemės sklypas.
Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41 patvirtintame Vilniaus rajono pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pareiškėjui Liubavo kaime buvo suprojektuotas 4,00 ha žemės sklypas Nr. 99. Atsižvelgiant į tai, kad šis žemės sklypas buvo suprojektuotas pažeidžiant aukščiau nurodytas teisės normas (suprojektuotame žemės sklype negalėjo būti projektuojamas miškas), Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 2.3-2259-41 buvo patikslintos netinkamai suprojektuoto žemės sklypo ribos ir plotas, paimant 2,52 ha į laisvos valstybinės žemės fondą. Todėl, atsakovo teigimu, šis apskrities viršininko įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreipia dėmesį, kad pats A. M. sutiko su pakoreguotomis sklypo ribomis ir plotu, pasirašydamas žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo akte bei žemės sklypo plane. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.5-41-20162 A. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,72 ha žemės perduodant nuosavybėn lygiavertį bendrą 1,48 ha žemės sklypą. Sprendimo 4 punkte nurodyta, jog nuosavybės teisės į likusią pareiškėjui tenkančią 3,41 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.5-41-20162 A. M. nuosavybės teises atkūrus į dalį iki nacionalizacijos valdytos žemės, jam pagal 1999 m. birželio 1 d. išvadą Nr. 1166 liko atkurti 3,41 ha žemės, kurios vertė 2 052 Lt. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises pagal išvadą turi būti projektuojamas lygiavertis sklypas turėtajam 3,41 ha žemės sklypui. Šiuo atveju projektuojamo lygiaverčio turėtajam žemės sklypo plotas atitinkamai priklausys nuo žemės vertės.
Pažymėjo, kad dėl likusios dalies pareiškėjas yra įtrauktas į Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-10198-41 paskelbtą Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 2.3-42-41 buvo patvirtintas (patikslintas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 2.3-2342-(41)) sąrašas piliečių, pageidaujančių Vilniaus rajone Riešės seniūnijoje Pikeliškių kadastro vietovėje gauti žemę nuosavybėn neatlygintinai. Minėtame sąraše pareiškėjas įtrauktas kaip 10 eiliškumo grupės pretendentas ir nuosavybės teisių atkūrimas jam bus vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti A. M. 23 Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad 1999 m. birželio 1 d. A. M. vardu buvo parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1166, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,13 ha žemės, iš kurios 4,91 ha priskirtina grąžintinai žemei ir 0,22 ha - grąžintinam miškui (b. l. 43).
A. M. 1999 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti neatlygintinai žemės sklypą D. Riešės kadastrinėje vietovėje, Riešės seniūnijoje, Vilniaus rajone, lygiavertį turėtam Utenos apskrityje Ignalinos rajone, Kazitiškio kaime (b. l. 42).
Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41 (b. l. 49) buvo patvirtintas Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotos žemės sklypų ribos, nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Jame A. M. buvo suformuotas 4 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kurio projektinis Nr. 99, esantis Liubavo kaime, Riešės seniūnijoje, Vilniaus rajone. 2004 m. rugsėjo 1 d. buvo paženklintas vietovėje 1,48 ha žemės sklypas (projektinis Nr. 99). Pareiškėjas su tokiomis sklypo ribomis ir plotu sutiko. Tai liudija jo parašas žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo akte (b. l. 32). Pareiškėjas sutiko ir su patikslintomis žemės sklypo ribomis.
Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras atsakovas nustatė, kad žemės sklype Nr. 99 galėjo būti tik žemė; miškas minėtame žemės sklype negalėjo būti projektuojamas, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 2.3-2259-41 (b. l. 33) buvo patikslintas Liubavo kaime suformuoto sklypo Nr. 99 plotas ir ribos, paimant 2,52 ha miško plotą į laisvos valstybinės žemės fondą.
Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 30 d sprendimu Nr. 2.5-41-20162 (b. l. 44) atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjui tenkančią 1,72 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam 1,48 ha žemės sklypą Liubavo kaime. Minėto sprendimo 4 punkte pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį 3,41 ha žemės bus atkurtos vėliau.
Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-10198-41 (b. l. 62-65) buvo patvirtintas Riešės seniūnijos Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto tęstinumas, o 2007 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 2.3-42-41 buvo patvirtintas sąrašas piliečių, pageidaujančių Pikeliškių kadastro vietovėje gauti žemę nuosavybėn neatlygintinai. Minėtas sąrašas buvo patikslintas Vilniaus apskrities viešininko 2008 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 2.3-2342-(41) (b. l. 55-57). Šiame sąraše A. M. nurodytas kaip 10 eiliškumo grupės pretendentas, pageidaujantis gauti nuosavybėn neatlygintinai 3,41 ha (b. l. 59).
Teismas remdamasis Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 5 ir 6 dalimi padarė išvadą, kad už turėtą žemę, kurios pilietis nepageidauja susigrąžinti natūra ir kuri nėra valstybės išperkama, gali būti suteikiamas neatlygintinai tik lygiavertis žemės sklypas, taigi, miškas sklype Nr. 99 negalėjo būti projektuotinas, todėl teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai patikslino Liubavo kaime suformuoto sklypo Nr. 99 plotą ir ribas, paimant 2,52 ha miško plotą į laisvos valstybinės žemės fondą. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, nepatikslinus minėto žemės sklypų ploto ir ribų, būtų vykdoma iš esmės pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.5-41-20162 A. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,72 ha žemės perduodant nuosavybėn lygiavertį bendrą 1,48 ha žemės sklypą. Sprendimo 4 punkte nurodyta, jog nuosavybės teisės į likusią pareiškėjui tenkančią 3,41 ha žemės dalį (vertė 2 052 Lt) bus atkurtos vėliau, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. B. (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, Utenos apskrityje valdytą 5,13 ha žemės plotą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam būtent 4,00 ha dydžio žemės sklypą Liubavo kaime, Riešės seniūnijoje, Vilniaus apskrityje, suprojektuotą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41 patvirtintame Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (sklypo Nr. 99), visiškai neatsižvelgiant į žemės sklypo vertę, negali būti tenkintinas ir dėl šios priežasties.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde neįvardijo konkrečių teisės normų, kurias pažeidė atsakovas, priimdamas skundžiamą 2005 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 2.3-2259-41.
Teismas konstatavo, kad nėra juridinio pagrindo naikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 2.3-2259-41 ir įpareigoti atsakovą įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. B. (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone, Utenos apskrityje valdytą 5,13 ha žemės plotą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 4,00 ha dydžio žemės sklypą Liubavo kaime, Riešės seniūnijoje, Vilniaus apskrityje, suprojektuotą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41 patvirtintame Pikeliškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (sklypo Nr. 99).
Teismas pažymėjo, kad A. M., kaip 10 eiliškumo grupės pretendentui, nuosavybės teisių atkūrimas bus vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. atsakovas iš esmės neatsisako atkurti nuosavybės teisių į žemę.
Kadangi pareiškėjas, teikdamas teismui skundą, sumokėjo 123 Lt žyminio mokesčio, t. y. daugiau nei įpareigoja įstatymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 str. 1 d.), teismas įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigotina grąžinti A. M. dalį (23 Lt) sumokėto žyminio mokesčio.
III.
Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
1. Vilniaus apskrities viršininko2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 3261-41 priimtas pažeidžiant LR Žemės reformos 4 straipsnio nuostatas.
2. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjui 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3261-41, buvo suformuotas žemės sklypas Nr. 99, kurio plotas 4 ha pagal 1999 m. birželio 14 d. Utenos apskrities išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1166. Apie tai, jog pareiškėjas sutiko su suprojektuoto sklypo plotu patvirtina į bylą atsakovo pateiktas 2000 m. pretendentų gauti žemės sklypus žiniaraštis (b.l. 53-54).
3. 2004 m. rugsėjo 1 d. buvo paženklintas vietovėje 1,48 ha žemės sklypas (projektinis Nr. 99). Paženklinimo metu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad ji turi pasirašyti dėl sklypo ribų, bet ne dėl ploto, nes jo valia dėl sklypo ploto buvo išreikšta 2000 metais pretendentų gauti žemės sklypus žiniaraštyje, todėl pareiškėjas sutiko pasirašyti ant ribų-paženklinimo akto.
4. Atsakovas pateikė duomenis, jog pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, jog jam suprojektuotas žemės sklypas yra sumažintas, jo paties prašymu ir jam suprojektuoto sklypo dalis paimta į laisvą valstybinės žemės fondą.
5. Pareiškėjas atliko visus veiksmus, siekdamas realizuoti savo teisę į nuosavybę, sąmoningai siekdamas nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas 10 metų aktyviai dalyvavo atkūrimo procese, tačiau dėl nuo atsakovo priklausančių veiksmų negalėjo visiškai kontroliuoti nuosavybės teisių atkūrimo proceso.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pabrėžė, kad nors pareiškėjas ginčija Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 2.3-2259-41 teisėtumą, tačiau nenurodo, kokios konkrečiai teisės normos buvo pažeistos, priimant šį aktą. Pareiškėjo nurodomas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 4 straipsnis nustato tik bendrąjį principą, kokiu būdu yra vykdoma žemės reforma ir kokie teisės aktai reglamentuoja jos vykdymą. Pareiškėjas nenurodė kaip šis principas yra pažeidžiamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, remdamasis Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 5 ir 6 dalimi nustatė, kad už turėtą žemę, kurios pilietis nepageidauja susigrąžinti natūra ir kuri nėra valstybės išperkama, gali būti suteikiamas neatlygintinai tik lygiavertis žemės sklypas. Teismas pripažino, kad atsakovas pagrįstai patikslino Liubavo kaime suformuoto sklypo Nr. 99 plotą ir ribas, paimant 2,52 ha miško plotą į laisvos valstybinės žemės fondą.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino taikytinas ginčo santykiams Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 5 ir 6 dalies nuostatas ir turėjo pagrindą nustatyti, kad už turėtą žemę, kurios pilietis nepageidauja susigrąžinti natūra ir kuri nėra valstybės išperkama, gali būti suteikiamas neatlygintinai tik lygiavertis žemės sklypas arba lygiavertis turėtam miško sklypas.
Atsakovas, nustatęs, kad į suprojektuotą žemės sklypą patenka didesnis miško plotas nei nurodytas 1999 m. birželio 1 d. Utenos apskrities viršininko išvadoje Nr.1166, turėjo teisę atitinkamai 2,52 ha mažinti perduodamo sklypo plotą.
Atsakovas, priimdamas 2005 m. kovo 30 d. įsakymą Nr.2.3-2259-41 veikė savo kompetencijos ribose ir jos neviršijo. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo 17 punktu apskrities viršininkas tvirtina žemės reformos žemėtvarkos projektus. Pagal jam suteiktą kompetenciją apskrities viršininkas turi teisę iki sprendimo atkurti nuosavybės teisės į žemę priėmimo tikslinti savo įsakymą dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo. Todėl atsakovas šiuo atveju nepažeidė pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio reikalavimo, nes įsakymas dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto tikslinimo buvo priimtas tą pačią dieną kaip ir 2005 m. kovo 30 d. sprendimas Nr.2.5-41-20162 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pareiškėjui.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.