Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-21 · Byla Nr. N-63-2305-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-21
Bylos Nr.
N-63-2305-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Antanas Ablingis
Kategorijos
  • 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N63-2305/2010Procesinio sprendimo kategorija 45.4.2; 45.4.3; 45.4.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarimo I. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą I. V. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnyje 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo. Nurodyta, kad I. V. 2009 m. balandžio 26 d., apie 2 val. 33 min., Ąžuolyno–Sugiharos–Tujų gatvėse, Vilniuje, vairavo automobilį Toyota MR 2, būdamas neblaivus (nustatytas 1,10 promilės neblaivumas), nepakluso teisėtam uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti vairuojamą automobilį mojant lazdele su raudonu skrituliu skersai jo važiavimo krypties, taip pat nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos dokumentų bei privalomojo civilinės atsakomybės draudimo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. spalio 8 d. nutarimu pripažino I. V. kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnyje 1 dalyje padarymo ir skyrė subendrintą administracinę nuobaudą – 3600 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Teismas nurodė, kad I. V. savo kaltės dėl jo padarytų administracinių teisės pažeidimų nepripažino, tačiau laikė, kad kaltė įrodyta visiška. Teismas vadovavosi liudytojų – policijos pareigūno V. K. ir V. A. parodymais, administracinio teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniais pranešimais. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į tai, kad I. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, jog jis pakartotinai per metus padarė tokios pat rūšies pažeidimą.

II.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo I. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarimą ir bylą nutraukti arba, nepakankant įrodymų, grąžinti ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme, sušvelninti paskirtą nuobaudą. Mano, kad teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei klaidingai nustatė teisės pažeidimo buvimo faktą. Teismas, tirdamas įrodymus ir apklausdamas liudininkus, buvo šališkas. Teismas neįsigilino į bylą, paviršutiniškai ir neišsamiai apklausė liudytojus, taip pat neapklausė visų liudininkų – R. V. ir D. V., kuriems yra žinomos kitokios su byla susijusios aplinkybės, liudijančios, jog liudytojai V. K. ir V. A. duoda melagingus parodymus. Minėti policijos pareigūnai klaidingai nurodė pažeidimo padarymo vietą, kas kelia abejonių, ar administracinis teisės pažeidimas ir kiti dokumentai buvo fiksuojami tinkamai, ir ar jį fiksavę pareigūnai tinkamai vykdė savo pareigas. Teigia, kad policijos pareigūnai yra jau stabdę jo transporto priemonę, yra nuolat nepagrįstai persekiojamas. Teismas neatsižvelgė, kad jis neturėjo fizinės galimybės vairuoti transporto priemonę, nes kratos metu neturėjo transporto priemonės raktų. Teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą iškviesti liudininku D. J., kuris galėjo patvirtinti, jog tos nakties buitinio konflikto metu jis išėmė iš apelianto kišenės transporto priemonės raktelius ir juos paslėpė, kad negalėtų vairuoti automobilio. Teismas buvo šališkas, skubino duoti parodymus ir neleido teikti paaiškinimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatu o j a:

III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

I. V. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnyje 1 dalyje, ir jam skirta subendrinta galutinė administracinė nuobauda – 3600 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Apeliaciniame skunde I. V. nepripažįsta padaręs pažeidimus, teigdamas, kad policijos pareigūnai melagingai jį apkalba, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neįsigilino į visas bylos aplinkybes, paviršutiniškai apklausė liudytojus, nepagrįstai atmetė jo prašymą apklausti nurodytus asmenis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 144 straipsno 1 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, išklausė I. V. paaiškinimus bei apklausė liudytojus. Pagrindiniai įrodymai nagrinėjamoje byloje – policijos pareigūnų V. K. ir V. A., tiesiogiai stebėjusių daromus pažeidimus, parodymai (b. l. 46-48) bei jų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytos aplinkybės (b. l. 3-4). Minėti pareigūnai neabejodami patvirtino, kad matė priešpiešais Viršuliškių gatve link Ąžuolyno gatvės važiuojantį automobilį Toyota MR 2 ir už jo vairo sėdintį, kaip vėliau paaiškėjo, I. V., kuris pasuko į Sugiharos gatvę ir ten sustojo. Policijos pareigūnai įsidėmėjo, kad automobilį vairavo vienas asmuo, apibūdino jo išvaizdą ir aprangą, nurodė, kad sustojus automobiliui Toyota MR 2 I. V. nuo jo ėjo, daugiau asmenų nebuvo. Minėti parodymai nuoseklūs, detalizuoti, atitinka tarnybiniuose paaiškinimuose išdėstytas aplinkybes, jokių esminių prieštaravimų nenustatyta, todėl nėra pagrindo abejoti jų objektyvumu. Byloje, duomenų, kurie rodytų pareigūnų suinteresuotumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nenustatyta. Apelianto argumentai, kad dėl automobilio reto modelio yra nuolat stabdomas ir persekiojamas ir kad minėti pareigūnai yra šališki, nes jau anksčiau yra stabdę jo transporto priemonę, yra nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Priešingai, iš Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimų suvestinės (b. l. 20-23) matyti, kad I. V. iki 2009 m. balandžio 26 d. už KET reikalavimų nesilaikymą, vairuojant automobilį Toyota MR 2, buvo stabdytas tik vieną kartą, protokolą dėl šio pažeidimo ir sprendimą priėmė ne pareigūnai V. K. ir V. A., apskritai jų pavardės ankstesnėje I. V. pažeidimų statistikoje neminimos, patys pareigūnai patvirtino, kad I. V. pažįstą iš 2009 m. balandžio 26 d. įvykio. Pažymėtina, kad apeliantas teismo posėdžio metu pareigūnų suinteresuotumo klausimo nekėlė, byloje nėra duomenų, kad jis būtų skundęs pareigūnų veiksmus pavaldumo tvarka.

Apeliantas taip pat teigia, kad policijos pareigūnai klaidingai nurodė pažeidimo padarymo vietą. Administracinio teisės pažeidimo protokole įvykio vieta nurodoma tokia: Ąžuolyno–Sugiharos–Tujų gatvės, Vilnius (b. l. 3). Policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad I. V. automobiliu važiavo nuo Laivės prospekto Viršuliškių gatve link Ąžuolyno gatvės, tačiau pamatęs pareigūnus pasuko į dešinę – į Sugiharos gatvę – ir ten sustojo. Pasinaudojus internetinės svetainės http://www.maps.lt žemėlapio duomenimis, nustatyta, kad Sugiharos gatvė, esanti pusiaukelėje tarp Laivės prospekto ir Ąžuolyno gatvės, už maždaug 200 metrų kertasi su Tujų gatve. Taigi, darytina išvada, kad eismo įvykio vieta nurodyta teisingai, teigti, kad policijos pareigūnai netinkamai fiksavo pažeidimo padarymo aplinkybes, ir dėl to abejoti jų parodymų objektyvumu, nėra pagrindo.

Priešingai, I. V. pateikta įvykio versija vertintina kaip pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, nes yra paneigta policijos pareigūnų parodymais. Tas faktas, kad pas apeliantą sulaikymo metu nerasti automobilio rakteliai, išanalizavus jį visų byloje esančių įrodymų kontekste, nesudaro pagrindo abejoti I. V. kalte dėl padarytų pažeidimų. Įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, akivaizdu, kad apeliantas turėjo galimybę juos paslėpti.

Dėl apelianto teiginio, kad teismas nepagrįstai atsisakė apklausti jo versiją galinčius patvirtinti liudytojus D. J., R. V. ir D. V., pažymėtina, kad teismui įrodymų pakankamumo klausimas nebuvo iškilęs, minėti liudytojai tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, be to, jų galimybė patvirtinti I. V. versiją vertintina kritiškai, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys: D. J., anot apelianto, paėmęs prieš tai raktelius, – jo draugas, R. V. ir D. V. – tėvai. Pažymėtina, kad teismas tyrė I. V. teikiamą versiją, tenkino jo prašymą ir išreikalavo iš UAB „Aeropolis“ vaizdo medžiagą, kurią teismo posėdžio metu peržiūrėjo, tačiau ji apelianto versijos nepatvirtino. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų rinkimui ir vertinimui keliamų reikalavimų, argumentas dėl jo šališkumo, tiriant įrodymus, nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų parodymais, kuriuos įvertinus kitų įrodymų visumoje, padaryta teisinga išvada, kad I. V. 2009 m. balandžio 26 d., apie 2 val. 33 min., vairavo automobilį Toyota MR 2, būdamas neblaivus (alkotesteriu Alcotest 6810 nustatytas 1,10 promilės neblaivumas – apeliantas neblaivumo neginčijo, byloje minėto prietaiso naudojimo pažeidimų nėra), nepakluso teisėtam uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti vairuojamą automobilį, taip pat nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos dokumentų bei privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. I. V. veika pagal ATPK 124¹ straipsnio 6 dalį, 126 straipsnio 1 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

Apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad jis pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies pažeidimą (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pažymėtina, kad I. V. padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai, iš pateiktos policijos pažymos (b. l. 12-16) matyti, kad apeliantas ir anksčiau yra baustas už KET reikalavimų nesilaikymą, kas, teisėjų kolegijos nuomone, neigiamai apibūdina apelianto asmenybę, rodo, kad jam taikytos poveikio priemonės nebuvo efektyvios ir jis toliau akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles. Apeliantas jokių naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą švelninti jo atsakomybę, nenurodė. Esant šioms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo paskirta galutinė administracinė nuobauda (3600 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams) atitinka padarytą pažeidimą, pažeidėjo asmenybę, yra efektyvi siekiant administracinės nuobaudos tikslų, todėl teisinga ir nekeistina.

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimo, įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

I. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas