Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-667-245-2014

Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01192-2013-3

2014 m. spalio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Armui, asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, įstatyminei atstovei V. K., gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, specialistams V. R., V. D., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria pripažinta, kad G. K., būdamas nepakaltinamas, padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. įtvirtintas nusikalstamas veikas ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d. ir 284 str. 1 d., o būtent: 2013 m. gruodžio 2 d., apie 00.50 val., jis, būdamas degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, iš nukentėjusiojo M. L. rankų ištraukė piniginę, iš kurios atvirai pagrobė jam priklausančius 600 litų.

Be to, jis, būdamas nepakaltinamas, 2013 m. gruodžio 2 d., apie 01 val., po nukentėjusiam M. L. priklausančių pinigų atviros vagystės, viešoje vietoje, degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia sudavė ne mažiau 5 kartų M. L. į galvos sritį ir vieną kartą spyrė į galvą, tuo nukentėjusiajam M. L. sukeldamas fizinį skausmą, šiais veiksmais sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį.

Teismo posėdyje G. K. įstatyminė atstovė V. K., gynėja advokatė bei prokuroras palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

G. K. apeliacinis skundas tenkinamas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik asmeniui, teismo pripažintam nepakaltinamu, taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės tinkamos rūšies parinkimo klausimas. Apelianto teigimu, jam gali būti taikoma švelnesnė priverčiamoji medicinos priemonė, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamą apylinkės teismo nutartį patikrina apeliacinio skundo apibrėžtose ribose (BPK 320 str. 3 d.).

Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Šias nurodytas aplinkybes nustatinėjo ir šiuos klausimus sprendė pirmosios instancijos teismas nustatydamas, kad G. K., darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl buvo nepakaltinamas. Dėl to BK 98 straipsnio pagrindu G. K. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas turi būti pateikiamas ekspertams. Iš byloje esančio Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. 87 TPK – 31/2014 matyti, kad G. K. tiek nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo, tiek ir šiuo metu serga paranoidine šizofrenija. Jo psichikos būklė apibūdinta tokiomis savybėmis kaip neramus, įsitempęs, išsakantis santykio, persekiojimo, poveikio kliedėjimo idėjas aplinkinių atžvilgiu, mąstymas nenuoseklus, rezonieriškas, nuotaika su disforijos elementais, emocijos neišraiškingos, savo būklei nekritiškas (b. l. 100-102). Ekspertų komisija, išanalizavusi G. K. ankstesnio tiek stacionaraus, tiek ambulatorinio gydymo istoriją, gydytojų teiktas diagnozes, jo elgesio psichozių metu aprašymus bei atlikę G. K. psichologinį tyrimą, padarė išvadą, kad šiam reikalinga taikyti prievartinį gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Kadangi asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, įstatyminė atstovė – motina V. K., nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, išsakė teiginius, kad jo sūnaus būklė yra pagerėjusi, jis pastoviai vartoja vaistus, Rokiškio ligoninės labai bijo ir gailisi dėl to, ką padarė, teismas nutarė, siekiant išsiaiškinti tikrąją G. K. sveikatos būklę, atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti G. K. gydančią gydytoją V. R. bei ekspertizės aktą byloje pateikusį specialistą V. D..

Teismo posėdžio metu gydytoja – psichiatrė V. R. parodė, kad G. K. gydo nuo 2009 m. Šiuo metu, t. y. kai pradėjo vartoti naujos kartos prailginto veikimo vaistus, jo psichinė būklė stabili, jis laiku ateina susileisti vaistų. Dabar jau nebereikia pastoviai skambinti ir prašyti, kad ateitų susileisti vaistų, G. K. visada ateina sąžiningai laiku. Teigiami pokyčiai tęsiasi apie metus, nebuvo psichozės reiškinių. Pagerėjimas matosi paskutinį pusmetį, lyginant jo būklę metų pradžioje ir dabar, pagerėjimas yra ženklus. Nemano, kad jam reikėtų kokio nors priverstinio gydymo (b. l. 156-157). Ekspertas V. D. parodė, kad prieš ekspertizės atlikimą rėmėsi G. K. gydžiusios gydytojos įrašais ambulatorinėje kortelėje. Tiriamąjį matė tik ekspertizės atlikimo metu, t. y. 2014-03-26, tuomet jis net nesuprato ekspertizės atlikimo tikslo ir jam inkriminuoto nusikaltimo pobūdžio. Pasveikimas jau neįmanomas, galima tik bandyti išvengti paūmėjimų. Esant dabartinei situacijai, yra galimybė gydymą keisti į priverstinį gydymą ambulatorinėmis sąlygomis psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą (b. l. 162-163).

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas įvertina tai, kad gydytoja V. R. G. K. gydo jau ne vienerius metus, yra gerai susipažinusi su šiuo asmeniu bei jo elgesio ypatumais, todėl netikėti jos teiginiais apie pagerėjusią G. K. sveikatos būklę teismas neturi pagrindo. Nusikalstamos veikos buvo padarytos 2013 m. gruodžio 2 d., t. y. nuo jų padarymo jau yra praėję beveik vieneri metai, ekspertizė G. K. atlikta 2014 m. kovo 26 d., t. y. maždaug prieš pusmetį, duomenų apie naujų nusikalstamų veikų padarymą nėra, taigi, tikėtina, jog per šį laikotarpį pastoviai vartojant reikiamus vaistus, G. K. psichikos būklė galėjo pagerėti. Be to, teismas įvertina ir tai, kad G. K. gyvena ne vienas, o kartu su motina, kuri gali pasirūpinti, jog sūnus laiku vartotų vaistus, gydytojos V. R. teigimu, problemos dėl vaistų tinkamo vartojimo šiuo metu nėra. Švelnesnės priverčiamosios medicinos priemonės skyrimui neprieštarauja ir ekspertas V. D.. Be to, pažymėtina, kad pagal BK 98 straipsnio 6 dalį teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį šiuos klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą. Taigi G. K. sveikata bus nuolatos – ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius – tikrinama ir jai vėl pablogėjus ar dar labiau pagerėjus įstatymo nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė šiuo metu neatitinka G. K. psichikos sutrikimo sunkumo ir nustatyto jo socialinio pavojingumo sau bei visuomenei. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje suvaržo jo teises labiau nei šiuo metu yra būtina. Konstatuotina, kad priverstinis ambulatorinis gydymas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakankamai suvaržytų G. K., padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, teises ir tai nepažeistų nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų.

Remiantis išdėstytu, apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis keistina, taikant G. K. švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014-08-18 pateikė pažymą Nr. TP-7-(2.10)-2763, patvirtinančią 40.00 Lt (11.58 EUR) išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo asmeniui, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – G. K., nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (b. l. 151). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į LR Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, kurie turi teisę gauti teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal BPK 51 straipsnį. Minėto straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, nagrinėjant <...> asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Analizuojamu atveju G. K. byla buvo nagrinėjama dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, kadangi šis dėl savo psichinės būklės nusikalstamų veikų padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš G. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

G. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį pakeisti:

G. K. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.