- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-16
- Bylos Nr.
- A-143-61-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Deividas Valiulis
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. O. (O. B.) (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2007 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-91 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei S. O. (pasivadinusiai O. B.) bei jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir įpareigoti atsakovą jos bylą išnagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą.
Pareiškėja nurodė, kad skundžiamas sprendimas priimtas pakankamai neištyrus visų faktinių aplinkybių, neteisingai pritaikyti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86, 87, 130 straipsniai ir pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, todėl jis yra nepagrįstas ir neteisėtas bei turi būti panaikintas, nes: 1) atsakovas nepagrįstai teigė, kad ji siekė suklaidinti Lietuvos pareigūnus, pateikdama akivaizdžiai melagingą informaciją apie savo tapatybę. Abu atsakovo nurodyti jos vardai yra tikri. Į Lietuvos Respubliką atvyko su S. O. dokumentais, kuriuos atvykus iš jos paėmė agentas. Kreipdamasi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, nurodė O. B. vardą, nes kaip S. O. bijojo būti išsiųsta atgal į jos kilmės valstybę (duomenys neskelbtini). Taigi ji nepateikė akivaizdžiai melagingos informacijos apie savo tapatybę, nes, bijodama išsiuntimo, nepatikslino atsakovui informacijos apie tai, kad turi du vardus; 2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m gruodžio 1 d. sprendime nurodė, kad Migracijos departamentas neišsiaiškino, kokia padėtis (duomenys neskelbtini) dėl religinio persekiojimo, ir netyrė, ar pareiškėjos baimė būti persekiojamai religiniu pagrindu yra pagrįsta, taip pat pažymėjo, kad, net ir nustačius, kad prieglobsčio prašytoja nurodė neteisingus asmens duomenis, persekiojimo galimybė turėjo būti patikrinta. Atsakovo sprendimas nesuteikti jai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje vėl motyvuojamas iš esmės tik neva melagingais duomenimis apie asmens tapatybę ir atvykimo maršrutą, tačiau atsakovas nevertino jos nurodytų aplinkybių pagal Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytus kriterijus ir 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso nustatytą pabėgėlio sąvoką. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis nustato, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis. Todėl atsakovas, nagrinėdamas prašymą suteikti prieglobstį, turėjo įvertinti, ar jos baimė grįžti į kilmės šalį yra pagrįsta ir ar jai kyla persekiojimo grėsmė, tačiau šių aplinkybių atsakovas visiškai nesiaiškino ir netyrė, nesurinko kilmės valstybės informacijos ir nenustatė objektyvių faktų, kurie paneigtų jos visiškai pagrįstą persekiojimo baimę, ir priimdamas sprendimą apsiribojo tik nepagrįsta prielaida, kad jeigu klaidingai nurodyta tapatybė ir atvykimo maršrutas, galima daryti išvadą, kad ir pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra melagingos; 3) atsakovas nepagrįstai teigė, kad, vertinant prieglobsčio prašytojo individualią persekiojimo istoriją, prieglobsčio prašytojo asmens tapatybė bei išvykimo iš kilmės šalies aplinkybės turi esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2005 m. liepos 26 d. sprendime N. v. Suomija byloje pasisakė, kad Suomijos atsakingos institucijos ir teismai, nuspręsdami, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra apskritai neįtikimas, nesugebėjo pašalinti galimybės, kad jis iš tiesų galėjo dirbti DSP (DSP – specialios pajėgos, kurios buvo atsakingos už prezidento Mobutu apsaugą). N. atveju Suomijoje buvo priimtas sprendimas nesuteikti jam prieglobsčio ir jį deportuoti tuo pagrindu, kad jis naudojosi keliais skirtingais vardais ir Suomijos atsakingos institucijos negalėjo nustatyti jo tikrosios tapatybės, tačiau individuali N. persekiojimo ir jam kilusios grėsmės istorija niekada nebuvo tirta. Ši byla aiškiai parodo teismo poziciją, kad sprendžiant klausimus, susijusius su prieglobsčio suteikimu, yra būtina preciziškai ištirti ir įvertinti individualią asmens persekiojimo istoriją ir negalima remtis vien tik tapatybės nustatymo kriterijumi.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 20 – 21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad nesutinka su skundu, nes: 1) S. O. (pasivadinusios O. B.) teiginys, jog ji į Lietuvos Respubliką atvyko su S. O. dokumentais ir kreipdamasi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nurodė O. B. vardą, nes kaip S. O. bijojo būti išsiųsta atgal į jos kilmės valstybę (duomenys neskelbtini), neatspindi tikrosios padėties ir S. O. pastangų laikytis prieglobsčio prašytojo pareigų, įtvirtintų Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punkte, įpareigojančio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Akivaizdu, kad pareiškėja siekia klaidinti Lietuvos pareigūnus, kadangi tiek Migracijos departamento pareigūnams, tiek Vilniaus apygardos bei Lietuvos vyriausiojo administracinių teismų posėdžių metu ji tvirtino esanti (duomenys neskelbtini) pilietė O. B. ir nepažįstanti (duomenys neskelbtini) pilietės S. O.; 2) pareiškėjos teiginys, kad jos nurodytų aplinkybių atsakovas visiškai nesiaiškino ir netyrė, apsiribojo nepagrįsta prielaida, kad jeigu klaidingai nurodyta tapatybė ir atvykimo maršrutas, vadinasi, galima daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra melagingos, neatitinka tikrovės. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartį, S. O. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėjo iš esmės pakartotinai, t. y. 2007 m. balandžio 3 d. atliko prieglobsčio prašytojos apklausą ir įvertino visas aplinkybes bei užsienietės pateiktus faktus šios ir ankstesnių apklausų metu. Pareiškėja pateikia vis kitą persekiojimo baime pagrįstą istoriją ir šios istorijos prieštarauja viena kitai, todėl akivaizdu, kad pareiškėja painiojasi, kurdama kuo įtikinamesnę persekiojimo baime pagrįstą istoriją, bandydama atitikti pabėgėlio statusui keliamus reikalavimus. Prieglobsčio prašytojos papasakota istorija dėl (duomenys neskelbtini) grupuotės (duomenys neskelbtini) kaime persekiojimo yra niekuo nepagrįsta, nes pati pareiškėja nurodė vienintelį faktą – grasinimą, kad bus nužudyta, jei neprisidės prie šios grupuotės, o ji pati niekada nesikreipė į valdžios institucijas dėl grasinimų ir persekiojimo; 3) iš atsakovo turimos informacijos apie (duomenys neskelbtini) galima daryti išvadą, kad šioje valstybėje nėra jėga verbuojama į religinius kultus, priešingai, kultų narystė atvira ne kiekvienam, tai prieinama tik asmenims iš įtakingų šeimų, nėra užfiksuota, kad kulto nariai žudytų ne kulto narius. (Duomenys neskelbtini) veikia 10-15 nevyriausybinių organizacijų, kurios pasiruošę ginti moteris. Tos moterys, kurios negali arba dėl baimės nenori išnaudoti visų apsaugos galimybių, gali saugiai persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) dalį, kur persekiotojai negalės jų pasiekti, tokioje situacijoje atsidūrusios moterys naujoje vietoje galės naudotis pagalba, kurią teikia moteris globojančios organizacijos. Kadangi (duomenys neskelbtini) konstitucija suteikia teisę keliauti šalies viduje ir valdžia gina šią teisę, todėl persikėlimo šalies viduje galimybė, siekiant pabėgti nuo gresiančio smurto iš ne valdžios pareigūnų pusės, yra vienas iš būdų išvengti grėsmės. Taigi net jeigu pareiškėjai ir būtų grasinta (duomenys neskelbtini) grupuotės narių, ji turėjo vidinio persikėlimo alternatyvą (duomenys neskelbtini) bei galimybę kreiptis pagalbos į (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas bei veikiančias nevyriausybines organizacijas. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) policijos pajėgos tokiais atvejais imasi reikalingų veiksmų ir asmenims, bijantiems religinių grupuočių persekiojimo, suteikia pakankamai saugumo garantijų, todėl pareiškėjos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Įstatymo 86 arba 87 straipsnių; 4) Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. liepos 26 d. sprendime byloje N. v. Suomija suformuota praktika nagrinėjamu atvejui netaikytina, nes S. O. asmenybė nustatyta remiantis Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2006 m. sausio 16 d. išvada Nr. 7690 bei (duomenys neskelbtini) piliečio pasu Nr. A2965287, išduotu (duomenys neskelbtini) pilietei S. O. Pabrėžė, kad iš esmės ištyrė pareiškėjos persekiojimo istorijas, kurios yra skirtingos ir, net darydamas prielaidą, kad pareiškėja galėjo patirti (duomenys neskelbtini) grupuotės (duomenys neskelbtini) kaime persekiojimą, nustatė, kad pareiškėjos baimė būti persekiojamai yra niekuo nepagrįsta, nes pareiškėja niekada nesikreipė į valdžios institucijas dėl grasinimų ir persekiojimo. Pareiškėja sąmoningai klaidina teismą, bandydama sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visus pateiktus faktus ir aplinkybes, kurias ji atskleidė, prieglobsčio prašymo motyvus, situaciją (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Įstatymu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintu Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas), iš esmės ištyrė ir įvertino.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 29 d. sprendimu (b. l. 36 – 40) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos) suteikimo tvarką reglamentuoja Įstatymas ir Aprašas. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalis numato, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas. Įstatymo 80 straipsnis nustato, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra priežasčių, nurodytų šio Įstatymo 89 straipsnyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas (Įstatymo 88 str.). Įstatyme naudojama sąvoka ,,visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių (tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių) aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) taikymo požiūriu, šios aplinkybės (turima informacija apie objektyviai gresiantį pavojų būti persekiojamam) yra įrodymai administracinėje byloje, kurie vertintini pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis numato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 24 dalies apibrėžimą, saugi kilmės valstybė yra užsieniečio kilmės valstybė, kurioje teisės sistema, taikomos teisės normos bei politiniai santykiai yra tokie, kad asmuo nepersekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų ir niekas nėra kankinamas, su niekuo nesielgiama žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai ir taip nebaudžiama, taip pat nepažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog atsakovas surinko pakankamų įrodymų, jog pareiškėjos nurodoma baimės sugrįžti į kilmės valstybę priežastis yra išgalvota, o tokią aplinkybę dar sustiprina ir pačios pareiškėjos elgesys viso prašymo suteikti pabėgėlio statusą bei papildomą apsaugą nagrinėjimo metu, nuolat keičiamos baimės priežasčių versijos, istorija su pareiškėjos tapatybe ir pavardėmis ir pan. Dėl šių priežasčių teismas skundžiamą sprendimą pripažino esant pakankamai argumentuotą, teisėtą ir teisingą.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 44 – 45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – perduoti jos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo atsakovui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Turi du vardus – S. O. ir O. B., kurie abu yra tikri. Tai, kad S. O. ir O. B. yra tas pats asmuo, patvirtina bylos medžiaga.
2. Nepakankamai įvykdytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymas išsiaiškinti, kokia yra padėtis (duomenys neskelbtini) dėl religinio persekiojimo, ištirti, ar jos baimė būti persekiojamai yra pagrįsta.
3. Akivaizdu, kad jos persikėlimo šalies viduje galimybė yra stipriai apribota. Kiekvienas atvejis turi būti išnagrinėtas individualiai, atsižvelgiant į asmens pažeidžiamumą. Apie persekiojimą religiniais pagrindais kalbėjo nuo pat prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo pradžios.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 47 – 49) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėja sąmoningai klaidina teismą bandydama įrodyti, kad ji yra ir S. O., ir O. B. Ji nesilaikė Įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų prieglobsčio prašytojo pareigų.
2. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, pareiškėjos prašymą išnagrinėjo iš esmės pakartotinai, t. y. atliko prieglobsčio prašytojos apklausą ir įvertino visas aplinkybes bei užsienietės pateiktus faktus šios ir ankstesnių apklausų metu. Pareiškėja pateikė vis kitą persekiojimo baime pagrįstą istoriją ir šios istorijos prieštaravo viena kitai. Prieglobsčio prašytojos papasakota istorija dėl (duomenys neskelbtini) grupuotės (duomenys neskelbtini) kaime persekiojimo yra niekuo nepagrįsta. Net jeigu pareiškėjai ir būtų grasinta (duomenys neskelbtini) grupuotės narių, ji turėjo vidinio persikėlimo alternatyvą (duomenys neskelbtini) bei galimybę kreiptis pagalbos į (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas bei veikiančias nevyriausybines organizacijas.
Šalies argumentai
3. Apeliantės teiginys, kad apie persekiojimą religiniais pagrindais kalbėjo nuo pat prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo pradžios, neatspindi nei persekiojimo, nei persekiojimo grėsmės jai sugrįžus į šalį.
4. Visus pateiktus faktus ir aplinkybes, kurias pareiškėja atskleidė, prieglobsčio prašymo motyvus, situaciją (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Įstatymu ir Aprašu, iš esmės ištyrė ir įvertino.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjos siekimo gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pareiškėja grindžia savo prašymą baime būti persekiojama religiniu pagrindu, tačiau nepateikė tokios baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t.y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos individualaus persekiojimo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) - realaus egzistavimo faktą.
Kolegija pažymi, kad teisinė situacija, kai prašantis suteikti prieglobstį asmuo dėl objektyvių priežasčių negali pateikti konkrečių įrodymų apie Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose minėtos baimės pagrįstumą įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektu reglamentuojama Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Pagal jo 2 dalį, straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Todėl šiai bylai yra aktualu ir reikšminga išaiškinti, ar pareiškėjos elgesyje nėra Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų reiškinių, dėl kurių prieglobsčio prašytojo nurodyti duomenys (kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais) yra atmetami.
Iš bylos matyti, kad pagal pareiškėjos paaiškinimus jos abu minėti vardai (S. O. ir O. B.) yra tikri, t. y. šioje administracinėje byloje pareiškėja įrodinėja priešingą, negu tai darė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A2-2114/2006, faktinę aplinkybę. Pažymėtina, kad (kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-12-01 nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A2-2114/2006) pirmas atsakovo šiuo klausimu priimtas 2006 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. (15/6-6)-12PR-14 buvo panaikintas dėl to, kad abiejų instancijų teismai nepripažino pakankamais atsakovo pateiktus įrodymus dėl S. O. ir O. B. asmenų tapatumo. Todėl konstatuotina, kad, pateikdama skirtingus duomenis apie savo asmenybę, pareiškėja klaidino ir atsakovą, ir teismus. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos paaiškinimai dėl minėtos baimės pagrįstumo neturi (neprivalo) būti vertinami jos naudai. Iš skundžiamo atsakovo sprendimo matyti, kad pareiškėjos versijos dėl jos nurodytos baimės pagrįstumo atsakovo buvo tiriamos remiantis visuotinai žinomos informacijos šaltiniais (COIS (duomenys neskelbtini) Ataskaitos 2005 spalio 5.33-5.40 paragrafais) ir šiuo klausimu atsakovo padarytos išvados yra argumentuotos. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodytas pavojus kilmės šalyje jos apibūdintas kaip pavojus konkrečioje šalies vietovėje, o ne visoje šalyje. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjos nurodytos tokio pavojaus (jos baimės) versijos abiejų minėtų tyrimų metu nebuvo nuoseklios ir savo esme neatitinka pateiktų minėtoje informacijoje apie padėtį (duomenys neskelbtini) visuotinai žinomų faktų.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei faktines bylos aplinkybes, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu. Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.