Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal suinteresuoto asmens J. Š. ir jo atstovės advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteista 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta 30 (trisdešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, Ž. K. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 9 (devyniems) mėnesiams. Arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu Ž. K. paskirta intensyvi priežiūra, nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini) ir buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalimi, kartu su intensyvia priežiūra Ž. K. paskirtos pareigos: pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; visą arešto bausmės atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, 68 straipsniu, Ž. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 3 (trejus) metus uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas J. Š. priklausantis automobilis „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš Ž. K. priteista 175,50 Eur jai teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Ž. K. nuteista už tai, kad 2021 m. birželio 26 d., apie 10.00 val. (duomenys neskelbtini), S. Š. g. vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y. alkoholio matuokliu „Alcotest 6810“, Nr. (duomenys neskelbtini), jai nustatytas 2,65 promilių neblaivumas, iki kol atsitrenkė į stovintį automobilį „Volkswagen Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

2. Kauno apylinkės teismas, spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo klausimą, atsižvelgė į tai, kad Ž. K. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vairuodama automobilį, kuris pripažintinas nusikaltimo padarymo priemone. Taip pat vertino, kad nors automobilis priklauso trečiajam asmeniu – J. Š., tačiau jis turėjo ir galėjo žinoti, kad Ž. K. yra neblaivi, su ja ir liudytoju A. R. buvo automobilyje, tarėsi, kas automobilį perstatys. J. Š. su jam priklausančiu automobiliu elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai, automobilio raktelius buvo palikęs kitiems asmenims prieinamoje vietoje. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvada, kad yra sąlygos taikyti BK 72 straipsnį ir konfiskuoti J. Š. priklausantį automobilį.

3. Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo J. Š. ir jo atstovė advokatė Diana Višinskienė (toliau – ir apeliantai) prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. nuosprendį – išieškoti iš nuteistosios Ž. K. konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, o automobilį grąžinti savininkui J. Š..

3.1. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis buvo atmestas prašymas grąžinti J. Š. priklausantį automobilį. Nurodoma, kad teismas rėmėsi išimtinai tik liudytojo A. R. parodymais, duotais 2021 m. spalio 13 d. teisiamojo posėdžio metu, nevertindamas nuteistosios Ž. K. parodymų, liudytojo J. Š. parodymų, nelygino parodymų tarpusavyje, nepašalino parodymuose esančių prieštaravimų. Skunde cituojami liudytojų A. R., J. Š., nuteistosios Ž. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai dėl asmenų neblaivumo, tarimosi, kas vairuos automobilį, teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaravo vieni kitiems, buvo duoti praėjus nedaug laiko po įvykio. Aplinkybę, kad J. Š. nesiorientavo aplinkoje ir nesuprato, ką jam sako automobilyje sėdintys asmenys, patvirtino tiek pats liudytojas, tiek nuteistoji Ž. K. ikiteisminio tyrimo metu ir 2021 m. liepos 13 d. teisiamajame posėdyje. Liudytojo A. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš dalies taip pat patvirtina liudytojo J. Š. poziciją dėl jo būsenos įvykio metu ir iki įvykstant įvykiui.

3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią baudžiamajame įstatyme trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės apsaugomos taikant BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą konfiskuotino turto vertės išieškojimą. Šiuo atveju teismas, priimdamas nuosprendį, dalyje dėl J. Š. priklausančios transporto priemonės rėmėsi iš esmės tik liudytojo A. R. parodymais, kurie turi esminių prieštaravimų juos lyginant su nuteistosios Ž. K. ir liudytojo J. Š. parodymais. Be to, nuteistoji Ž. K. 2021 m. liepos 13 d., 2021 m. spalio 13 d. teisiamųjų posėdžių metu sutiko sumokėti konfiskuotino automobilio vertę pinigais, todėl buvo būtina atsižvelgti į jos pateiktą nuomonę dėl bausmės skyrimo. Tokią pačią poziciją išreiškė ir nuteistosios gynėja.

3.3. Skunde taip pat nurodoma, kad bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas pagal BK 72 straipsnį, konfiskuotino turto vertė nustatomas remiantis specialisto atliktu konkrečiu transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę. Nuosprendžiu konfiskavus J. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausantį automobilį, liudytojas J. Š. patyrė ne tik automobilio vertės nuostolį (2 160 Eur), tačiau taip pat turėjo padengti automobilio saugojimo išlaidas iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Be to, J. Š. yra nustatytas tik 40 procentų darbingumo lygis, jam automobilis yra būtinas vykti į darbą, palengvinti kasdienių poreikių tenkinimą. Šios aplinkybės patvirtina neproporcingą ir neteisingą nuosprendžiu taikytą automobilio konfiskavimą, nepasisakius dėl konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos priteisimo iš nuteistosios Ž. K. ir neįvertinus liudytojų ir nuteistosios parodymų, iš kurių aišku, kad J. Š. nesuprato ir dėl savo būklės negalėjo suprasti, kad su jo automobiliu bus atliekama nusikalstama veika. J. Š. nedavė aiškaus ir sąmoningo sutikimo perstatyti jo automobilį. Faktą, kad automobilį vairavo Ž. K., J. Š. sužinojo jau tik po įvykio, išlipęs iš automobilio. Visos šios aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, neteisėtai ir nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tai suponuoja, kad apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui priklausančią transporto priemonę nurodant, kad transporto priemonę nuteistoji vairavo be savininko valios, todėl konfiskuoti automobilį nebuvo pagrindo, t. y. apeliaciniame skunde keliamas BK 72 straipsnio taikymo klausimas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas J. Š. priklausantį automobilį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

6. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis), tačiau šioje byloje, kai nusikalstama veika buvo padaryta panaudojant ne kaltininkui, o kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę, yra aktualios BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatos. BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas trečiojo asmens turtas, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti.

7. Byloje esančiais įrodymais (nuteistosios Ž. K., liudytojų J. Š., A. R. parodymais, VĮ „Regitra“ duomenų bazės išrašu, kitais rašytiniais bylos duomenimis) nustatyta, kad Ž. K. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, jai nustatytas 2,65 promilių neblaivumas) panaudodama kitam asmeniui – J. Š. – priklausantį automobilį „BMW 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Taigi šiuo atveju transporto priemonės, kurią naudojant buvo padaryta nusikalstama veika, konfiskavimas yra galimas tik nustačius vieną iš BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. Š. priklausantis automobilis buvo konfiskuotas be pagrindo, kadangi transporto priemonės savininkas dėl savo būklės (neblaivumo) nesuprato ir negalėjo suprasti, kad su jo automobiliu bus atliekama nusikalstama veika. Tačiau teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytą konfiskavimo pagrindą nustatė nepagrįstai ir dėl to nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo klausimą išsprendė neteisingai.

8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. Š. aiškaus ir sąmoningo sutikimo perstatyti jo automobilį į kitą vietą nedavė, nes buvo neblaivus ir automobilyje užmigo. Vertinant šių skundo argumentų pagrįstumą pažymėtina, kad ši versija nėra nauja. Tokia pati versija buvo iškelta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ji buvo patikrinta ir argumentuotai atmesta, nuosprendyje nurodant byloje esančiais įrodymais pagrįstus tokio vertinimo motyvus, su kuriais sutinka ir apygardos teismas.

9. Nekyla abejonių dėl to, kad įvykio metu J. Š. buvo neblaivus – 2021 m. birželio 26 d. 10.25 val. jam nustatytas 2,58 promilės, o 10.43 val. – 2,67 promilės neblaivumas (1 t., b. l. 72). Aplinkybę, kad J. Š. buvo neblaivus, patvirtino ir nuteistoji Ž. K., liudytojai A. R., I. K., H. R., ji užfiksuota ir 2021 m. birželio 26 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 62). Tačiau vien tik J. Š. neblaivumo faktas, pats savaime, BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyto turto konfiskavimo pagrindo nepaneigia.

10. Nors J. Š. tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad jam priklausantis automobilis buvo vairuojamas be jo valios, kadangi jis dėl girtumo automobilyje miegojo, byloje esantys duomenys, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais, šią J. Š. versiją paneigia. Ž. K. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodė, kad tiksliai nepamena, kaip visi susitarė mašiną perstatyti, visi tarėsi skirstytis namo ir nusprendė, kad automobilį reikia perstatyti (1 t., b. l. 143). Ž. K. parodymai atitinka A. R. nurodytas aplinkybes. Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas A. R. parodė, kad visi bendrai kalbėjo, jog reikia automobilį perstatyti į kitą vietą prie vaizdo stebėjimo kamerų, kalbėjo, kad tegul Ž. K. pavairuoja, J. Š. sutiko, kad automobilį reikia perstatyti (1 t., b. l. 188). Taigi, automobilyje su J. Š. kartu buvę asmenys – nuteistoji Ž. K. ir A. R. – paneigė J. Š. nurodytas įvykio aplinkybes, jie nuosekliai tvirtino, kad kalba apie automobilio perstatymą vyko dalyvaujant ir J. Š., kuris, nors ir buvo girtas, nemiegojo, ir sprendimas, kad automobilį vairuos Ž. K., buvo priimtas bendrai.

11. J. Š. versiją dėl negalėjimo suprasti, kad jo automobilis bus naudojamas nusikalstamai veikai daryti, paneigia ir kiti bylos duomenys. Liudytojos I. K. parodymais, vaizdo kameros vaizdo įrašu nustatyta, kad iš karto po automobilio „BMW 330“ atsitrenkimo į stovintį automobilį, iš automobilio „BMW 330“ iš karto išlipo du vaikinai, buvo bandoma susitarti, kad nebūtų kviečiama policija, J. Š. aktyviai bendravo su kitos apgadintos transporto priemonės savininko dukra (I. K.). Aktyvus J. Š. elgesys iš karto po įvykio, įvertinus tai, kad automobiliu iki eismo įvykio buvo pavažiuota trumpą atstumą ir važiavimas truko neilgą laiką (pagal maps.lt svetainėje pateikiamą informaciją, atstumas nuo namo (duomenys neskelbtini) iki įvykio vietos (duomenys neskelbtini), yra 177 m, važiavimo laikas – 1 min.), paneigia J. Š. versiją, kad automobilyje jis miegojo. Nelogiška ir neįtikima, kad J. Š., kaip jis teigia, dėl apsvaigimo būdamas tokios būsenos, kad nesuprato, kas vyksta su jo automobiliu, iš karto po eismo įvykio būtų iš karto iš jo išlipęs ir aktyviai reiškęs savo nuomonę dėl policijos kvietimo, prašęs jos nekviesti ir siūlęs susitarti. J. Š. elgesys iš karto po eismo įvykio, kartu įvertinus Ž. K. nustatytą neblaivumą – 10.14 val. nustatytas 2,65 promilės neblaivumas, antro tikrinimo metu – 2,71 promilės neblaivumas, bei liudytojos I. K. parodymus, kad asmenys buvo akivaizdžiai neblaivūs, patvirtina, kad J. Š. turėjo ir galėjo žinoti, jog Ž. K. negali vairuoti transporto priemonės, nes yra neblaivi ir tai žinodamas sudarė sąlygas transporto priemonę naudoti nusikalstamai veikai daryti. J. Š., sėdėdamas tame pačiame automobilyje su Ž. K., jai esant akivaizdžiai neblaiviai, leido jai vairuoti transporto priemonę, todėl, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, perduodamas savo automobilį vairuoti akivaizdžiai neblaiviam asmeniui, prisiėmė ir tokio turto praradimo riziką.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti prieštaravimai asmenų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose, tačiau esminių prieštaravimų Ž. K. ir A. R. skirtingu proceso metu duotuose parodymuose teisėjų kolegija nenustatė. Sutiktina su tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duoti nuteistosios Ž. K. ir liudytojo A. R. parodymai nėra identiški. Tačiau tai savaime nesudaro pagrindo jų parodymų nelaikyti patikimais ir jais nesivadovauti. Esant neatitikimui skirtingu proceso metu duotuose asmenų parodymuose, išvados dėl jų patikimumo daromos analizuojant tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus, proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo padaryta.

13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teisme duotais nuteistosios Ž. K. ir liudytojo A. R. parodymais, kuriuose esminiai prieštaravimai dėl aplinkybių, kad dėl automobilio vairavimo buvo tariamasi bendrai, dalyvaujant ir J. Š., nenustatyti. Šių asmenų parodymus teismas įvertino kitų įrodymų, susijusių su faktinėmis aplinkybėmis po eismo įvykio, kontekste ir pagrįstai sprendė, kad jų visuma patikimai paneigia J. Š. versiją, kad automobilį Ž. K. vairavo be jo valios, kad jam apie Ž. K. neblaivumą ir negalėjimą vairuoti automobilį nebuvo žinoma. Nors Ž. K. nagrinėjant bylą teisme, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nėra tikra, ar J. Š. suprato, kas jam sakoma, kad ji (Ž. K.) vairuos automobilį, tai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų dėl J. Š. versijos vertinimo. Kaip minėta, J. Š. elgesys iš karto po eismo įvykio neabejotinai patvirtina, kad jis aiškiai suprato, jog Ž. K. negalėjo vairuoti transporto priemonės, nes yra neblaivi, todėl Ž. K. nurodoma, vien tik jos pačios subjektyviu vertinimu pagrįsta aplinkybė dėl J. Š. galėjimo suprasti, kas vyksta automobilyje, nėra pagrindas J. Š. versiją, kurios jokie kiti objektyvūs duomenys nepatvirtina, laikyti patikima ir nesivadovauti kitais bylos įrodymais, kuriuose esminiai prieštaravimai nebuvo nustatyti.

14. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl to, kad J. Š. buvo žinoma, jog jam priklausantį automobilį Ž. K. vairavo būdamas neblaivi, ir jis, leisdamas Ž. K. tai daryti, tą žinojo ir suprato, t. y. suprato, kad jam priklausantį automobilį perduoda neblaiviam asmeniui BK uždraustai veikai daryti. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumos aspektu ir nuosprendyje nurodė aiškius, bylos įrodymais bei jais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstus BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas nesutikti neturi pagrindo. Vien tai, kad J. Š. nesutinka su jam nepalankaus procesinio sprendimo priėmimu, skunde akcentuodamas selektyviai atrinktas nuteistosios, liudytojo A. R. parodymų dalis, nenustačius įrodymų vertinimo ar baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, nėra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti ir skundžiamą nuosprendį pakeisti.

15. Konstatavus šią išvadą, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimo iš nuteistosios Ž. K.. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Šiuo atveju nors automobilį priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiai Ž. K., o J. Š., byloje yra nustatytas kitam asmeniui (ne kaltininkui) priklausančio turto konfiskavimo pagrindas, nurodytas BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte. Esant šiam pagrindui, Ž. K. pozicija dėl sutikimo sumokėti konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą, nėra aktuali.

16. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskavimas būtų neproporcinga priemonė. Proporcingumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau ji turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, 2K-168-511/2020 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad neblaiviam kaltininkui priemonę nusikalstamai veikai daryti suteikė teisėtas jos savininkas, pats būdamas neblaivus, taip sudarydamas sąlygas pažeisti kitų asmenų teises ir visuomenės interesą. Ž. K. vairuojant J. Š. priklausantį automobilį buvo sukeltas eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė. Įvertinus Ž. K. neblaivumą bei tai, kad teisės vairuoti transporto priemones ji iš viso neturi, sunkesnių padarinių buvo išvengta tik atsitiktinumo dėka. Esant šioms aplinkybėms kitam asmeniui (ne kaltininkui) priklausančio turto, kurį naudojant buvo padaryta pavojinga nusikalstama veika, konfiskavimas nėra aiškiai neproporcinga priemonė.

17. Skunde nurodomos aplinkybės, kad transporto priemonė reikalinga vykti į darbą, tenkinti kasdienius poreikius, yra gyvenimiškai įprastos ir nelaikytinos pagrindu nekonfiskuoti nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kaip konfiskavimas pagal baudžiamąjį įstatymą yra privalomas. Be to, kaip matyti iš J. Š. pateiktos darbo sutarties, jo darbo vieta yra (duomenys neskelbtini) mieste (2 t., b. l. 35–38), kuriame jis ir gyvena, ir kuriame yra išplėtota viešojo susisiekimo sistema (viešasis transportas, pavežėjimo paslaugos ir kt.), darbas tiesiogiai nėra susijęs su transporto priemonės vairavimu (dirba (duomenys neskelbtini)), todėl konstatuoti, kad automobilio konfiskavimas šiuo atveju itin neigiamai paveiks J. Š. galimybę vykdyti darbo funkcijas, tenkinti savo asmeninius poreikius, nėra pagrindo. Priešingo vertinimo nesuponuoja ir aplinkybė, kad J. Š. yra nustatytas ribotas – 40 procentų – darbingumas (2 t., b. l. 34). Nenustatyta, kad J. Š. automobilis būtų specialiai pritaikytas, ar kad J. Š. turėtų specialių poreikių, kurių užtikrinimui jam būtina transporto priemonė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad J. Š. priklausančio automobilio konfiskavimas yra proporcinga (adekvati) priemonė padaryto nusikaltimo pavojingumui ir paskirta vadovaujantis įstatymu bei teismine praktika šios kategorijos bylose.

18. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra vienas iš BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų, leidžiantis konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausančią nusikalstamos veikos padarymo priemonę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais vadovaujasi spręsdamas nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo klausimą, dėl jų vertinimo pateikė motyvuotas išvadas, baudžiamąjį įstatymą – BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą, pritaikė teisingai. Atsižvelgiant į tai, keisti nuosprendį ir nekonfiskuoti J. Š. priklausančio automobilio, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

19. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus patikslinta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, teikiant teisinę pagalbą nuteistajai Ž. K., kurias sudaro 66,50 Eur (2 t., b. l. 44). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas taip pat į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

20. Baudžiamoji byla nagrinėjama pagal suinteresuoto asmens J. Š. ir jo atstovės advokatės apeliacinį skundą, kuris atmetamas. Nuteistoji Ž. K. nuosprendžio neskundė. Nuteistoji Ž. K. 2022 m. kovo 17 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau apie galimybę išieškoti iš jos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuota išsiunčiant jai Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 7 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo nuteistajai (2 t., b. l. 50, 51). Nors nuteistajai šiuo atveju buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, taip pat į tai, kad nuteistoji nedirba, augina du vaikus, gauna 486 Eur (iš nuteistosios žodžių), duomenų apie jos turimą turtą, byloje nėra, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,332 straipsniu,

nutaria:

suinteresuoto asmens J. Š. ir jo atstovės advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios Ž. K. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 66,50 Eur, neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.