Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei R. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 149 str. 3 d. laisvės atėmimo bausme 4 metams. Vadovaujantis LR BK 65, 66 str. ir į A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-06-26 iki 2013-06-28, prilyginant vieną sulaikymo dieną vienai laisvės atėmimo dienai.

Pritaikius LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant A. K. per šį laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nenusiję su darbu ar mokymusi.

A. K. nuteistas už tai, kad 2013-06-26 apie 06.30 val. prie tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su K. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir tikrai žinodamas, kad ji yra nepilnametė, būdamas automobilyje „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios K. B. atžvilgiu, t. y. užlauždamas jai rankas ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, įvedė savo varpą į nukentėjusiosios makštį, bei atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios nepilnametės K. B. valią, padarydamas jai poodines kraujosruvas: apatinio žandikaulio kampo dešinėje pusėje, galvos sukamojo raumens dešinėje pusėje, kairiame žaste, dešiniame dilbyje, nugaroje, kairėje šlaunyje, kurie kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Šiais savo veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 3 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015-06-03 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pagal LR BK 149 str. 3 d. pastarąjį išteisinti. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tuo pažeidė LR BPK 20 str. 3 p., 4 p. ir 301 str. 2 d. reikalavimus. Teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį dėl pastarojo pripažinimo kaltu, negalėjo vadovautis prielaidomis.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, įrodymus vertindamas atsietai vieną nuo kito, vieniems įrodymams suteikdamas prioritetą kitų atžvilgiu, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikdamas reikšmės. Tai, apelianto nuomone, sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė ir LR BPK 301 str. reikalavimų ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik nukentėjusiosios parodymais, nes byloje kitų objektyvių įrodymų dėl pastarojo kaltės nėra. Apeliantas nurodo, kad nei vienas teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas nepatvirtino fakto, kad jis lytinį aktą atliko prieš nukentėjusiosios valią. Nurodo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme davęs išsamius, neprieštaraujančius vienas kitam parodymus dėl santykių su nukentėjusiąja, teigia pripažįstantis faktą, kad tarp jo ir nukentėjusiosios lytinis aktas buvo, tačiau nesutinka su nukentėjusiosios parodymais ir teismo išvadomis, kad lytinis aktas buvo atliktas prieš nukentėjusiosios valią ir dar panaudojant fizinį smurtą. Apeliantas cituoja liudytojų parodymus ir teigia, kad liudytojomis apklaustos nukentėjusiosios draugės S. K. bei A. Z. nepatvirtino prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu, nurodė, kad kai nukentėjusioji buvo vežama policijos pareigūnų į komisariatą, smaugė savo kaklą, kad atrodytų, kad jos atžvilgiu buvo naudojamas smurtas. Taip pat apeliantas, nesutikdamas su nuosprendžiu bei vertindamas policijos pareigūnų parodymus, atkreipia dėmesį, kad jie teismo sprendime išdėstyti ne taip, kaip yra užfiksuoti teismo posėdžio garso įraše.

Pasak apelianto, nors teismas skundžiamame nuosprendyje kaip įrodymais dėl pastarojo kaltės vadovavosi specialisto išvada Nr. G 2049/13(01), sužalojimai nukentėjusiosios kūne galėjo atsirasti ne dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, o dėl kietos automobilio sėdynės, su kuria tiesiogiai kontaktavo nukentėjusiosios kūnas. Be to nurodo, kad iškart po įvykio nebuvo imtasi jokių veiksmų, kurie užfiksuotų apelianto kūne galimus pastebimus sužalojimus, galimai atsiradusius dėl nukentėjusiosios gynybos veiksmų.

Apeliantas nurodo manantis, kad kaip ikiteisminio tyrimo metu, taip ir nagrinėjant bylą teisme, nebuvo paneigti pastarojo parodymai, kad tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko lytinis aktas ne prieš jos valią.

Teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis nėra įrodyta, jog apeliantas A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 3 d.

Lietuvos Respublikos BK 149 str. numato atsakomybę už nepilnamečio asmens išžaginimą. Esminis išžaginimo požymis yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant, nesutinkant. Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, patikrinęs byloje surinktus įrodymus, juos vertino atsietai vienas nuo kito, nekreipė dėmesio į prieštaravimus, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, o tai draudžia įstatymas. Teisiamojo kaltė negali būti preziumuojama, bet turi būti nustatyta nagrinėjant baudžiamąją bylą. Apylinkės teismas šių įstatyminių nuostatų neįvertino.

Pirmos instancijos teismas A. K. pripažino kaltu pagal LR BK 149 str. 3 d. nustatęs, kad jis, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su K. B., gim. 1997-05-12, ir tikrai žinodamas, kad ji yra nepilnametė, būdamas automobilyje ir panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios K. B. atžvilgiu, atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios nepilnametės K. B. valią, padarydamas jai sužalojimus. Teismas, grįsdamas šį kaltinimą, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios K. B. parodymais ( ji iki teisiamųjų posėdžių pradžios 2014-11-19 mirė, b.l. 21 t. 2), liudytojų A. A., V. Č., S. K., A. M., A. G., I. B., A. Z. parodymais (b.t. 2, b.l. 39-72), 2013-06-26 įvykio vietos apžiūros protokolu (b.t. 1, b. l. 10-14), 2013-06-26 automobilio apžiūros protokolu (b.t. 1, b. l. 15-18), specialisto išvada Nr. G 2049/13(01) (b.t. 1, b. l. 33-35), specialisto išvada Nr. S 366/13(01) (b.t. 1, b. l. 39-44), 2013-06-26 11.58 val. asmens blaivumo testo rezultatais (b.t. 1, b. l. 67).

Įvertinęs šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apelianto A. K. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 149 str. 3 d., nes jis su nepilnamete nukentėjusiąja K. B. lytiškai santykiavo prieš jos valią, panaudodamas prieš ją smurtą. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta byloje esančiais objektyviais faktiniais duomenimis, prieštarauja minėto baudžiamojo įstatymo nuostatoms.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantas A. K. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino visiškai, teigė, jog įvykio naktį K. B. automobilyje rodė jam dėmesį, jie buvo apsikabinę, bučiavosi su ja, bendravo. Varėnoje A. Z. siūlė K. eiti kartu namo, tačiau ji pasiliko. Jis pasiūlė K. nuvažiuoti prie ežero, ji sutiko, automobilyje bučiavosi, K. sėdėjo šalia, jis perlipo ant jos, padėjo jai nusirengti, pradėjo lytiškai santykiauti, bet akto nebaigė, kadangi po kelių minučių K. staiga pasakė, kad jis nuliptų, pradėjo verkti. Paklausus, kas nutiko, ji atsakė, kad nenori. Tuomet jis persėdo ant savo sėdynės, o K. tuo metu išlipo iš mašinos, pradėjo skambinti, sakė jam nelįsti, neprieiti, klausė, kur jie yra . Jis išsigando, sėdo į automobilį ir nuvažiavo namo (b.t. 2, b.l. 72-73).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytojais apklaustų policijos pareigūnų A. M., A. G., I. B. parodymai, tačiau nenurodė kokios būtent aplinkybes jie patvirtino. Byloje minėtų liudytojų parodymais nustatyta tik tai, kad nukentėjusioji tą pačią dieną, pašalinių žmonių pagalba pranešė policijai apie priverstinį lytinį aktą prieš jos valią, tą patį teigė ir į įvykio vietą atvykusiems minėtiems policijos pareigūnams. Patys pareigūnai į įvykio vietą atvažiavo jau po įvykio ir tik perteikė nukentėjusiosios žodžius. Visų minėtų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais nustatyta, kad nukentėjusiosios bendravimas su policijos pareigūnais buvo ramus, neisteriškas, nukentėjusioji neverkė, nepergyveno. Drabužiai buvo tvarkingi, nesuplyšę (b.t. 2, b.l. 43-51). Be to, liudytoju apklaustas policijos pareigūnas I. B. nurodė, kad nebuvo jokio konkretumo nukentėjusiosios aiškinime. Ji painiojosi, ar lytinis aktas su nuteistuoju įvyko prieš jos valią, ar ne , iš pradžių aiškino, kad ji leido, bet ne viską, ar visai neleido, labai nekonkrečiai aiškino. Galiausiai ji apsistojo ties tuo, jog vis dėl to ją bandė išprievartauti (b.t. 2, b.l. 44-51). Liudytoja apklausta policijos pareigūnė A. G. parodė, jog nukentėjusiosios draugė nurodė, kad nukentėjusioji nuvažiavo su A. savo valia (b.t. 2, b.l. 44).

Kolegijos nuomone, priešingai, visi šie užfiksuoti parodymai ne tai, kad nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bet ir jiems prieštarauja. Nors nukentėjusioji K. B., apklausta tiek ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, jog buvusi labai sukrėsta, visą laiką verkusi, tačiau to nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys, aptarti aukščiau.

Byloje nėra surinkta įrodymų, kurie paneigtų nuteistojo A. K. versiją, kad jis lytiškai buvo pradėjęs santykiauti su nukentėjusiąja , jai su tuo sutinkant ir kad nukentėjusioji, teigdama , jog lytinis aktas su juo įvykęs prieš jos valią, jį apkalbėjo, bijodama tėvų reakcijos į jos negrįžimą laiku į namus. Kolegijos nuomone, nepagrįstai apylinkės teismas atmetė nuteistojo A. K. parodymus apie tai, kad nukentėjusioji dar iki įvykio savo provokuojančiu elgesiu rodė jam dėmesį ir dėl to jis suprato, kad ji sutiko su juo lytiškai santykiauti. Tai, kad nukentėjusioji prieš įvykį buvo palanki nuteistajam ir tą demonstravo savo elgesiu patvirtina liudytojais apklausti iki įvykio kartu automobilyje buvę A. A., V. Č., S. K., kurie nurodė, kad nukentėjusioji glaudėsi prie A. K., jį apkabindavo, bučiavo, K. buvo linksma, minėjo, kad A. jai patinka (b.t. 2, b.l. 39-43). Liudytoja S. K. tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme metu nurodė ir tai, kad nukentėjusioji K. policijos komisariate visai nepergyveno dėl A., juokėsi iš to, kas nutiko, sakė policijai pranešusi, nes bijojo mamos ir patėvio, tuo ji norėjo pasiteisinti prieš mamą, kodėl negrįžo į namus. K. B. tėvai buvo labai griežti jai, mušdavo ją už kiekvieną pavėlavimą ar vėlesnį negrįžimą į namus. Važiuojant po įvykio kartu su nukentėjusiąja K. B. į policijos komisariatą, matė keletą mėlynių kojose, kalbėjosi su ja dėl to ir ji (nukentėjusioji) sakė, kad tos mėlynės yra senos, nieko apie sužalojimus nesakė. Nematė sužalojimų ant kaklo. Taip pat liudytoja nurodė, kad K. buvo lengvabūdiško elgesio, lytinių santykių turėjo būdama 13-14 metų. Liudytoja A. Z., po įvykio bendravusi tiek su nukentėjusiąja, tiek su liudytoja S. K., parodė, kad nukentėjusioji jai niekada nesakė, kad ją kažkas tai būtų „ išprievartavęs“, o S. K. jai sakiusi, kad nukentėjusioji jai prisipažino, jog A. K. jos „neprievartavęs“, kad ji viską išsigalvojo. Liudytoja S. K., , dėl šios aplinkybės apklausta apeliaciniame procese, nepamena to, tačiau patvirtino, kad galėjo tai sakyti A. Z..

Tai, kad nukentėjusioji K. B. aptariamo įvykio laiku negrįžo laiku į namus, patvirtina aukščiau aptartų liudytojų parodymai, iš kurių matyti, kad K. B. prieš įvykį su draugais bendravo nuo 16 val. , po to naktį, tą, kad nukentėjusioji K. B. negrįžo į namus visą naktį, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta jos motina J. B. , kuri patvirtina , kad dukra iš namų išėjo įvykio išvakarėse apie 16 val., iki 22 val. bendravo telefonu, vis žadėdama sugrįžti, 22 val. SMS žinute dukra pranešė, kad grįš 24 val., bet tuo laiku negrįžo , vėliau neatsakė į skambučius ir jai nerašė , nebuvo namuose visą naktį, apie tai, kad ją neva „išprievartavo“ ji telefonu pranešė kitą rytą 7-8 val. iš policijos komisariato ( b.l. 48-49 t.1 ).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pripažino, jog A. K. parodymus apie tai, kad lytinis aktas buvo atliekamas laisva nukentėjusiosios valia, paneigia byloje esanti specialisto išvada Nr. G 2049/13(01), kurioje užfiksuoti K. B. nustatyti sužalojimai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, teismo medicinos ekspertas Sigitas Laima patvirtino ir palaikė duotą išvadą, tačiau atsakydamas į jam užduodamus klausimus paaiškino, kad specifinių sužalojimų, kurie padaromi lytinio akto metu, nukentėjusiajai nebuvo nustatyta. Pagal bylos aplinkybes, veiksmui vykstant ankštoje aplinkoje, mašinos viduje, sužalojimai nugaros ir šlaunies srityse galėjo atsirasti mašinos viduje nukentėjusiajai esant tam tikroje padėtyje, spaudžiant ją, kontaktuojant su atsikišusiomis mašinos detalėmis. Minėtoje išvadoje buvo nustatytas nukentėjusiajai K. B. sužalojimas ir galvos sukamojo raumens dešinėje pusėje (b.l. 1, b.l. 33-35), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja nukentėjusiosios draugė A. Z. nurodė, jog S. (draugė K.) pasakojo, kad K. važiuodama į komisariatą laikė suspaudusi kaklą, kad liktų žymės, kad atrodytų, kad ją mušė (b.t. 2, b.l. 70-72). Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme metu, apklausiamas teismo medicinos ekspertas Sigitas Laima patvirtino tai, kad, jeigu nukentėjusioji būtų spaudusi pirštais kaklą, galėjo likti žymės, tam jos (nukentėjusiosios) jėgos būtų užtekę.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apelianto kaltę nurodė, kad pastarojo parodymus dėl neprievartinio lytinio akto buvimo paneigia ir byloje esanti specialisto išvada Nr. S 366/13(01), kuria nustatyta, kad tampone su K. B. makšties turiniu rasti sperminio skysčio pėdsakai. Kolegijos nuomone, minėta išvada nei patvirtina, nei paneigia minėtus apelianto parodymus, kadangi pastarasis nuo pat pradžių neneigė buvus lytinį kontaktą su nukentėjusiąja, tik teigė nenaudojęs smurto K. B. atžvilgiu ir lytinį aktą su ja atliko su jos sutikimu.

Kolegija, įvertinusi byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus faktinius duomenis, konstatuoja, jog jų visuma patvirtina, kad A. K. 2013-06-26 apie 06.30 val. prie tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas automobilyje „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atliko lytinį aktą su K. B., tačiau jų nepakanka išvadai, kad A. K. šiuos veiksmus atliko panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios K. B. atžvilgiu bei lytinį aktą atliko prieš nukentėjusiosios nepilnametės K. B. valią.

Esant nepaneigtai prielaidai, kad ant nukentėjusioji K. B. apeliantą A. K. sugalvojo apkalbėti bijodama savo tėvų, nepakanka faktinių duomenų pagrįsti, kad apeliantas lytinį aktą atliko prieš nukentėjusiosios valią. Vadovaujantis teismų praktika, apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti grindžiamos objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, kad A. K. 2013-06-26 apie 06.30 val. prie tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas automobilyje „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios K. B. atžvilgiu, atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios nepilnametės K. B. valią. Jis išteisinamas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 149 str. 3 d. požymius ( LR BPK 3 str. 1d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p. ).

Vilniaus apygardos teisme buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) prašymas, kuriuo prašoma iš A. K. valstybės naudai priteisti 152,15 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Prašyme nurodoma, kad baudžiamojoje byloje 1A-625/2015, antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudarė advokato užmokestis – 133,17 Eur bei kitos išlaidos susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu – 18,98 Eur.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis prašymas netenkintinas. LR BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).

LR BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo (ar išteisintojo) nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014 m. birželio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (ar išteisintojo) valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Pabrėžtina, kad šiuo atveju bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo A. K. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 149 str. 3 d., naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis A. K. atžvilgiu, todėl LR BPK 106 str. nuostatoms taikyti nėra teisinio pagrindo, kadangi pagal šio straipsnio nuostatas, proceso išlaidos kali būti priteisiamos iš kaltinamojo tik pripažinus jį kaltu, t. y. tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš A. K. netenkintinas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p., nusprendė :

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Daiktinius įrodymus – A. K. šortus ir trumpikes, saugomus Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų r. PK daiktų saugojimo kameroje, Vilniaus g. 50, Šalčininkų m., sunaikinti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš A. K. netenkinti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.