- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-23
- Bylos Nr.
- 3K-3-504/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algis Norkūnas (pirm.), Dalia Vasarienė, Vincas Verseckas (pran.)
- Atsakovas
- L. R.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutarties ir Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui L. R. įmonei „Vikunija“ dėl žalos regreso tvarka priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo apimtį teritorijoje, draudėjo ir draudiko pareigas, žalos regreso tvarka priteisimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ 1191,67 Lt žalos regreso tvarka atlyginimo dėl to, kad ieškovei suteikus draudimo apsaugą dėl 2011 m. balandžio 20 d. Lenkijoje įvykusio eismo įvykio, kurio metu atsakovo apdraustas automobilis „Renault“, neteisingai atlikdamas posūkio manevrą, atsitrenkė ir apgadino kitą automobilį, nukentėjusiajam buvo išmokėta 2383,33 Lt draudimo išmoka. Ieškovas nurodo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.6 punkte ieškovas ir atsakovas susitarė, kad transporto priemonė „Renault“ bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikoje, dėl to, apdraustam automobiliui išvykus į kitą šalį, išaugo draudimo rizika, apie ką turėjo būti laiku ir tinkamai pranešta ieškovui. Atsakovas nuslėpė aplinkybę, kad draudžiamą transporto priemonę eksploatuos už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, apie padidėjusią draudimo riziką neinformavo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPSVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktu bei CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, jis privalo atlyginti 1191,67 Lt (2383,33 Lt x 50 proc.) žalą. Dėl padarytos žalos dalies atlyginimo atsakovui buvo pateikta pretenzija, tačiau atsakovas žalos iki šiol neatlygino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu ieškovo UAB „PZU Lietuva“ ieškinį tenkino.
Teismas nustatė, kad 2010 m. liepos 9 d. ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės „Renault“ valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis sudaryta laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 11 d. iki 2011 m. liepos 11 d. Draudimo liudijime išvardytos valstybės, kuriose suteikiama draudimo apsauga, tarp kurių yra ir Lenkija. Joje 2011 m. spalio 20 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo apdraustas automobilis neteisingai atlikdamas posūkio manevrą atsitrenkė ir apgadino automobilį „Opel Vectra“. Nepaisant to, draudimo liudijimo skiltyje „Kita informacija“ bei Draudimo sutarties 1.6 punkte nurodyta, jog „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui.“ Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys, sudarydamos draudimo sutartį, turi teisę sutartyje susitarti dėl papildomų, jų interesus, poreikius ir valią atitinkančių sąlygų, sprendė, jog draudimo sutarties 1.6 punktas, dėl kurio sutarties šalys aktyviai derėjosi ir kuris turėjo tiesioginę įtaką paskaičiuotam vieningos draudimo įmokos dydžiui, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra verslininkas, turi patirties sudarant privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, o būdamas protingas, rūpestingas bei apdairus turėjo suprasti, kad sąlyga dėl automobilio eksploatavimo tik Lietuvoje draudikui yra itin svarbi, nes ji yra vienas iš pagrindų draudikui įvertinti draudimo riziką ir apskaičiuoti draudimo įmoką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nors šalys draudimo sutartyje ir buvo susitarusios eksploatuoti transporto priemonę tik Lietuvoje, draudimo apsauga buvo suteikta kitoje valstybėje tokia, kokios reikalauja įstatymai. Standartinių draudimo sutarties sąlygų 38 punkte nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Tokia pareiga, t. y. pareiga pranešti apie padidėjusią riziką, įtvirtinta ir šalių sudarytos draudimo sutarties 1.6 punkte. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62 punkte nustatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį. Atsižvelgdamas į tokį teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju, išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę, nes atsakovas dėl savo kaltės neįvykdė pareigų ir neinformavo draudiko apie rizikos padidėjimą, t. y. transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos ribų, kas turėjo įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ apeliacinį skundą, 2013 m. vasario 13 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam sprendimui panaikinti. Teismas nurodė, kad nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009). Nagrinėjamoje byloje draudimo sutartis buvo sudaryta su išlyga – transporto priemonę eksploatuoti tik Lietuvos Respublikoje (Sutarties 1.6 punktas). Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, šios sutartį individualizuojančios sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. priklauso nuo draudėjo pasirinkimo bei neišeina už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Iš byloje pateikto draudimo poliso matyti, kad draudimo apsauga galiojo ir valstybėje, kurioje įvykio draudžiamasis įvykis, nes draudikas draudimo išmoką išmokėjo, tačiau draudimo rizika, transporto priemonę eksploatuojant tik Lietuvos teritorijoje ir ją eksploatuojant kitose valstybėse, negali būti vertinama kaip tapati, t. y. keliaujant po užsienio šalis neabejotinai atsiranda didesnė tikimybė įvykti eismo įvykiui: skirtingose šalyse galioja skirtingos kelių eismo taisyklės; vairuojant transporto priemones nepažįstamose vietovėse, dairantis į šalis ir siekiant išsiaiškinti, kur važiuoti toliau, sumažėja vairuotojų atidumas, koncentravimasis į kelio aplinką; žalos dydis dėl kitose valstybėse sukeltų eismo įvykių yra kur kas didesnis nei Lietuvoje.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovas L. R. įmonė „Vikunija“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartį ir Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „PZU Lietuva“ ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo apimties teritorijoje
Atsiliepimas
TPVCAPD įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad draudimo sutartis galioja ir suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje ES valstybės teritorijoje. Kasatoriaus nuomone, šalys negali susitarti dėl siauresnės draudimo apsaugos apimties (teritorijos) nei visos ES teritorija, o šiuo atveju kasatoriui draudimo sutarties pagrindu visa draudimo apsauga buvo suteikta tik Lietuvoje, nes už jos ribų realiai suteikiama tik 50 proc. apsauga. Kasatoriaus teigimu, nepranešimas apie transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos ribų nelaikytinas draudimo sutarties pažeidimu, nes draudikas privalėjo draudimo sutarties metu įvertinti transporto priemonės eksploatavimo visoje ES teritorijoje riziką, todėl transporto priemonės eksploatavimas už Lietuvos ribų nelaikytinas draudimo rizikos padidėjimu, o nepranešimas apie tai – draudimo sutarties pažeidimu.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad ieškovas privalėjo įrodyti, kad transporto priemonę eksploatuojant už Lietuvos teritorijos ribų draudiko draudimo sutartimi prisiimta draudimo rizika objektyviai padidėjo. Jo nuomone, nepranešimas apie transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos ribų nelaikytinas draudimo sutarties pažeidimu, nes draudikas privalėjo draudimo sutarties sudarymo metu įvertinti transporto priemonės eksploatavimo visoje ES teritorijoje riziką, todėl draudikas neįgyja teisės reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka. Kasatoriaus teigimu, draudimo sutartimi draudėjas apsidraudžia savo civilinę atsakomybę užsitikrindamas, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudėjui nekils jokių turtinių nuostolių, susijusių su žalos nukentėjusiajam atlyginimu. Anot kasatoriaus, negalima situacija, kad pagal draudimo sutartį draudikas tam tikroje teritorijoje įvykusį eismo įvykį pripažintų draudžiamuoju ir įsipareigotų atlyginti žalą nukentėjusiajam (draudimo apsauga galiotų nukentėjusiojo atžvilgiu), tačiau draudėjo atžvilgiu ta pati situacija būtų traktuotina kaip nesukelianti visos draudimo apsaugos draudėjui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „PZU Lietuva“ prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Ieškovo teigimu, draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo apsaugos kitose šalyse priskiriamos prie standartinių draudimo sutarties sąlygų, tačiau šalys turi teisę susitarti ir dėl papildomų, jų interesus, poreikius ir valią atitinkančių sąlygų. Šiuo atveju buvo susitarta, kad draudėjas draudžiamą transporto priemonę eksploatuos tik Lietuvoje. Tai nėra draudimo apsaugos susiaurinimas, tai yra tik aplinkybės, kuriomis remiantis įvertinta draudimo rizika ir apskaičiuota draudimo įmoka. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 punkte įtvirtintas draudimo įmokos ES šalyse vieningumas reiškia, kad asmenims, keliaujantiems po ES, sudaromos sąlygos apsidraudus vienoje ES valstybėje narėje, nesidrausti kitose ES valstybėse narėse. Draudimo sutarties 1.6 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga, neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos, o draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, grindžiamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės draudimo rizikos vertinimui. Ieškovo teigimu, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Esant nustatytai sąlygai, kad draudžiama transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje, draudėjas turėjo laiko pranešti draudikui apie pasikeitusias aplinkybes. Nepranešimas laikytinas draudimo sutarties pažeidimu. Ieškovo nuomone, žemesnės instancijos teismai tinkamai nustatė aplinkybes, dėl kurių draudimo rizika padidėja transporto priemonę eksploatuojant kitoje šalyje, taip pat atsižvelgė į svarbiausias aplinkybes, turėjusias įtakos žalos dydžiui, ir pagrįstai priteisė 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos sumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje ,,BTA Insurance Company“ SE v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013, nutarė keiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnis, pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, aiškintinas taip, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos, t. y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų kitoje ES valstybėje narėje apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka?
2. Ar laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principas bei bendrasis Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja pirmiau nurodytas draudimo sutarties šalių susitarimas, susiejantis draudimo riziką su transporto priemonės eksploatavimu teritorijos atžvilgiu?
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiame Teisme nagrinėjamos civilinės bylos ,,BTA Insurance Company“ SE v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013 ratio decidenti sutampa, t. y. abiejose bylose atsakovai buvo sudarę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurias draudikas ir draudėjas susitarė, kad apdraustoji transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje. Eismo įvykis dėl atsakovo, draudėjo, kaltės įvyko užsienio valstybėje (nagrinėjamoje byloje – Lenkijoje, analogiškoje byloje – Didžiojoje Britanijoje bei Vokietijoje). Draudėjai abiejose bylose buvo juridiniai asmenys, vykdantys komercinę veiklą, sudarę ne vieną draudimo sutartį, taigi privalėję suprasti draudimo sutarties sudarymui pateikiamos informacijos reikšmingumą. Abiejose bylose draudikas išmokėjo draudimo išmoką, tačiau pareikalavo grąžinti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos dėl to, kad padidėjus numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyse nustatyta tvarka. Taigi civilinėje byloje ,,BTA Insurance Company“ SE v. UAB „Litaksa“ Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikti klausimai spręstini ir nagrinėjamoje byloje.
Esant tokioms aplinkybėms ir siekiant užtikrinti praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir jurisprudencijos tęstinumą, teisėjų kolegija, susipažinusi su 2013 m. spalio 21 d. gautu atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ prašymu atnaujinti ir sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, konstatuoja, kad tikslinga sustabdyti civilinės bylos UAB DK „PZU Lietuva“ v. L. R. įmonė „Vikunija“ nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo analogiškoje byloje gavimo (CPK 164 straipsnio 4 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 164 straipsnio 4 punktu, 356 straipsnio 3 dalimi ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo civilinėje byloje byloje ,,BTA Insurance Company“ SE v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.