Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždaros akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinį grindė tuo, kad atsakovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, atsakovui nepriklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), atliko statinio rekonstrukcijos darbus: virš patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatė 2 aukštus. Antro aukšto matmenys: 28xl6 m, 13,4 m, 9,9 m ir 13,7 m; trečio aukšto matmenys: 14,6xl6 m. 2013 m. gruodžio 23 d. atsakovui buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-131223-00202, kuriuo nustatyta, kad atsakovas, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, savavališkai rekonstravo ypatingą statinį: virš pastato patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), panaudojant metalinį karkasą, pastatė 2 aukštus, antro aukšto matmenys: 28x16 m, 13,4 m, 9,9 m ir 13,7 m, trečio aukšto matmenys: 14,6xl6 m. Akte papildomai užfiksavo duomenis apie išduotą statybos leidimą kitam statytojui, kuris galioti nustojo 2013 m. rugpjūčio 21 d. 2014 m. sausio 8 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140108-00002 iš statytojo pareikalauta ne vėliau kaip iki 2014 m. liepos 8 d. išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir jeigu būtina sutvarkyti statybvietę. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį, o nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalį nurodytiems reikalavimams įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, reikalavime nurodant, kad šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais asmuo turi teisę kreiptis į šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovas šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Atsakovas, tokia numatyta teise nepasinaudojo ir dėl termino pratęsimo į ieškovą nesikreipė. 2014 m. liepos 11 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktu Nr. NPA-00-140711-00131 buvo nustatyta, kad virš pastato savavališkai sumontuotos konstrukcijos išardytos nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1) Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo pastatui buvo išduoti 2 statybos leidimai: 2000 m. rugpjūčio 24 d. tuometiniam patalpų savininkui UAB „Saturnas“ buvo išduotas leidimas Nr. KP00-160 (toliau – leidimas Nr. 1) vykdyti statybos darbus, kuris suteikė teisę statytojui rekonstruoti prekybinį centrą „Saturnas“ (patalpas) 3 021,81 kv. m plotui; 2003 m. rugpjūčio 21 d. jau kitam patalpų savininkui UAB „Serneta“ buvo išduotas statybos leidimas NR.1208/03-0786 (toliau – leidimas Nr. 2), kuris įgalino statytoją patalpų rekonstrukcijai 420 kv. m plotui. Teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, kad leidimas Nr. 1 galiojo tik iki 2001 m. rugpjūčio 24 d., iš esmės pasisakė tik dėl 2013 m. gruodžio 23 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-131223-00202 užfiksuotų statybos darbų atitikimo leidimui Nr. 2, nors iš tikrųjų pastato statybos darbai buvo vykdomi pagal abu statybos leidimus. Pagal statybos leidimą Nr. 1 UAB „Saturnas“ pradėjo prekybos rekonstrukcijos darbus. Vėliau rekonstruojamą pastatą UAB „Saturna“ perleido UAB „Serneta“, o šiuo metu rekonstruojamo pastato savininku yra atsakovas. Nors 2000 m. rugpjūčio 24 d. išduotame statybos leidime yra nurodyta, kad jis galioja iki 2001 m. rugpjūčio 24 d., tačiau pagal statybos leidimo išdavimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus visi statybos leidimai buvo išduodami 10 metų laikotarpiui (tuo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 22 str. 9 d.). Todėl akivaizdu, kad 2000 m. rugpjūčio 24 d. išduotame statybos leidime buvo padaryta techninė klaida. Taigi pagal teisės aktų reikalavimus leidimas Nr. 1 galiojo iki 2010 m. rugpjūčio 24 d. Be to, statybos techninio reglamento STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ (Žin., 2010, Nr. 116-5944; 2011, Nr. 61-2915) 45 punkte buvo numatyta, kad iki 2010 m. spalio 1 d. išduotų galiojančių statybos leidimų galiojimo terminas automatiškai pratęsiamas neribotam terminui neatliekant papildomų procedūrų. Teismas padaręs išvadą, kad leidimas Nr. 1 galiojo iki 2001 m. rugpjūčio 24 d., pažeidė leidimo Nr. 1 išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo 22 str. 9 d.

2) Vienas statybos leidimas įgalino statytoją statinio/patalpų rekonstrukcijai iki 3 021,81 kv. m ploto, o kitas statytoją įgalino atlikti statinio/patalpų rekonstrukciją, pastatant apie 420 kv. m ploto priestatą. Iš viso po rekonstrukcijų pagal suteiktus leidimus statinio leistinas plotas būtų 3 441,81 kv. m. Pagal 2014 m. birželio 2 d. atliktų kadastrinių matavimų bylą visų prekybos centro patalpų, įskaitant ir neįrengtų patalpų, dėl kurių buvo surašytas aktas, plotas yra 3 430,33 kv. m, t. y. šis plotas neviršija ploto, kurį galima įrengti pagal abu statybos leidimus. Iš pateikto projekto brėžinių matosi, kad savavališkos statybos akte užfiksuoti statomo statinio parametrai atitinka šiame projekte nurodytus rekonstruojamo pastato parametrus. Tačiau teismas šios aplinkybės visiškai netyrė, konstatuodamas, kad leidimo Nr. 1 galiojimas yra pasibaigęs. Sprendime net nenurodyta, kodėl teismas atmetė išvardintus įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 270 str. 4 d. 3 p.

3) Nepagrįstas teismo argumentas, kad jis neginčijo savavališkos statybos akte nurodytos aplinkybės, kad sumontuotos laikančios konstrukcijos visiškai neatitinka statinio projekto. Atsakovas negalėjo nuneigti neįrodytų aplinkybių. Šiuo atveju buvo pažeistas įrodinėjimo pareigos paskirstymo principas, numatytas CPK 178 straipsnyje. Ieškovas neįrodė fakto, jog leidimai nesuteikė teisės atlikti darbus, kadangi atsakovas pateikė dokumentus, pagrindžiančius, jog ginčo patalpų plotas yra 3 430,33 kv.m, t. y. šis plotas neviršija ploto, kurį galima įrengti pagal abu statybos leidimus. Sprendime nurodomi motyvai, susiję su neva neleistinais patalpų pakitimais, yra visiškai niekuo nepagrįsti ir neįrodyti. Priešingai, remiantis 2014 m. birželio 2 d. atliktų kadastrinių matavimų duomenimis, visų prekybos centro patalpų, įskaitant ir neįrengtų patalpų, dėl kurių buvo surašytas aktas, plotas yra 3 430,33 kv.m, t. y. šis plotas neviršija ploto, kurį galima įrengti pagal abu statybos leidimus, todėl būtent minimi leidimai ir yra darbų teisėtumą pagrindžiantys įrodymai. Teismas nepagrįstai šių dokumentų nesusiejo su atliktais darbais, kurių atlikimui ir buvo suteikti leidimai, dėl ko padarė netinkamas išvadas ir priėmė naikintiną sprendimą.

4) Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, nevertino įrodymų visumos ir taip pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas (CPK 176 str. 1 d. ir 185 str.) Iš sprendimo akivaizdu, jog teismas atsižvelgė tik į ieškovo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus ir visiškai neatsižvelgė į atsakovo pateiktus prieštaravimus bei ignoravo pastarojo įrodymus bei argumentus, juos vertino formaliai, nes sprendimas grindžiamas vien ieškovo išsakytos pozicijos pakartojimu. Atsakovas vykdė darbus ta apimtimi ir terminais, kuriuos jam atlikti darbus teisę suteikė leidimai. Kadangi iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. ( leidimo Nr. 2 galiojimo termino pabaigos) atsakovas nesuspėjo pabaigti statybos darbų, jie buvo sustabdyti iki atsakovas gaus naują statybos leidimą. Atsakovas, atliktiems darbams leidimą turėjo, ir darbus atliko tik leidimo galiojimo metu.

5) 2013 m. gruodžio 19 d. Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akto (toliau - Aktas) anketiniuose duomenyse pažymima, jog apžiūros metu nustatyta: statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą; statybos darbai nevykdomi patikrinimo metu; neaktualu ar statinio statyba užbaigta. Akto 9 priede aiškiai nurodoma, jog patikrinimo metu statybos darbai nevykdomi. Remiantis tuo, atmestina teismo išvada, jog atsakovas kažkokius darbus vykdė neturėdamas leidimo. Atsakovas leidimus turėjo, bei po leidimo Nr. 2 galiojimo pabaigos darbų nevykdė, kas aiškiai nurodoma pačiame akte. Taip pat nurodoma, jog faktas, ar statinio statyba užbaigta, nėra aktualus, vadinasi atsakovas nebuvo įpareigotas pabaigti darbus iki tam tikros datos, todėl ir aplinkybė, jog ieškovo tikrinimo metu leidimo Nr. 2 galiojimas jau buvo pasibaigęs, o statybvietėje darbai nevykdomi, tačiau dar nepabaigti, savaime negalėjo būti laikoma pagrindu teigti, jog atsakovas vykdė darbus po statybos leidimo Nr. 2 galiojimo pabaigos. Nei pagal abu leidimus, nei pagal leidimą Nr. 2 statybos darbai nėra baigti iki šiol.

6) Nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančiame Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme bei CK 4.103 straipsnyje yra numatyta galimybė įteisinti savavališkai pastatytą statinį. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. 7 d. numatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti asmenį, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, šio asmens lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovas nepateikė duomenų, kad atsakovo įvykdyti remonto darbai prieštarautų imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, todėl vadovaujantis minėtų teisės aktų normomis bendrovei gali būti leista atlikti procedūras tam, kad būtų išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Taigi, net pripažinus, kad statybos darbai buvo vykdomi neturint statybą leidžiančio dokumento, teismas privalėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 5 str.) ir negalėjo tenkinti ieškinio visiškai, o privalėjo ieškovui paskirti terminą, pakankamą atsakovui reikalingoms procedūroms atlikti, jog savavališkos statybos padariniai būtų įteisinti įstatymų nustatyta tvarka. To nepadarydamas, teismas pažeidė CK 4.103 str. ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. 7 d. nuostatas.

1) Leidimo Nr. 1 išdavimo metu Statybos įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 1997-07-09 iki 2000-09-15) numatė, kad statiniai Lietuvos Respublikoje gali būti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti (18 str. 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:1.999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ (redakcija, galiojusi nuo 2000-02-05 iki 2000-10-20) 6 punktu, leidimas statyti statinį galioja 5 metus, tačiau leidimo galiojimo laikas gali būti numatytas trumpesnis negu 5 metai. Pasibaigus jo galiojimo laikui, leidimas gali būti pratęstas, tačiau statytojas, teikdamas prašymą pratęsti leidimą, privalo pateikti projektuotojo sukoreguotus pagal pasikeitusius normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus nepradėtų statinio elementų projektinius sprendimus. Išduotame statybos leidime Nr. 1 buvo aiškiai nurodytas jo galiojimo laikas - iki 2001 m. rugpjūčio 24 d., jokių dokumentų, kurie patvirtintų apie atliktą procedūrą, kuria būtų pratęstas leidimo Nr. 1 galiojimo terminas, byloje nėra. Apelianto argumentai, kad išduotame statybos leidime buvo padaryta techninė klaida taip pat nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826 patvirtintas statybos techniniu reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi nuo 2010-10-01 iki 2011-06-30) pradėjo galioti tik praėjus 10 metą po leidimo Nr. 1 išdavimo. Be to, net jei leidimui Nr. 1 būtų galima taikyti reglamento 45 p., tai ji skirta tik vis dar galiojantiems statybos leidimams, tačiau apelianto minimo leidimo Nr. 1 galiojimo laikas pasibaigė 2001 m. rugpjūčio 24 d., todėl teismas priėjo pagrįstos išvados, kad leidimas Nr. 1 galiojo tik iki leidime nurodyto konkretaus termino.

2) Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punktas numato, kad savavališka statyba - tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio sprendinius. To paties straipsnio 93 punktas numato, kad esminiai statinio projekto sprendiniai nustato statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstytą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendina specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus ir (ar) specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Todėl nepakanka to, kad pastatyto ar statomo statinio plotas neviršytų leidimu numatyto ploto, tačiau svarbu, kad faktiškai statant statinį nebūtų pažeisti esminiai projekto sprendiniai, priešingu atveju yra konstatuojama savavališka statyba bei pradedama administracinė procedūra. Patikrinus ginčo objektą, adresu Povilaičio, g. 20, Vilniuje, nustatyta, kad statinio laikančiosios konstrukcijos, jų išdėstymas, bei statinio išorės matmenys neatitinka statinio projekto, todėl nustatyta, kad atlikti statybos darbai atitinka savavališkos statybos sąvoką, įtvirtintą Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punkte, tai patvirtina ir kartu su ieškiniu pateikti dokumentai.

3) Statybos leidimas Nr. 1208/03-0786 (leidimas Nr. 2) buvo išduotas 2003 m. rugpjūčio 21 d. statytojui UAB „Serneta“. Statybos įstatymo 23 straipsnio 37 dalis numato, kad statybą leidžiantis dokumentas išduodamas vieno asmens vardu, todėl suteikia teisę tik statytojui atlikti statybos darbus. Kai nebaigtas statyti statinys perleidžiamas kitam asmeniui, šį statinį įgijęs asmuo turi teisę vykdyti statinio projekte, pagal kurį išduotas statybą leidžiantis dokumentas, numatytus statybos darbus po to, kai savo vardu gauna statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 34 str. 4 d.). Inspekcija neturi duomenų apie tai, kad apeliantas turėjo ar turi statybą leidžiantį dokumentą savo vardu, nepaisant to, kad kaip nurodo ir pats apeliantas, pirkimo-pardavimo sutartimi statinį įgijo dar 2007 m. Leidimas Nr. 2, išduotas statytojui UAB „Serneta“, galioti nustojo 2013 m. rugpjūčio 21 d.

4) Priešingai nei teigia apeliantas, su ieškiniu pateikti dokumentai įrodo, kad buvo atlikti savavališkos statybos darbai. Tai, kad faktiškai pastatyto statinio plotas neviršija numatyto statinio ploto neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi statybos darbai atlikti po leidimo Nr. 2, kuris buvo išduotas kitam juridiniam asmeniui galiojimo pabaigos, be to, net jei ir būtų laikoma, kad leidimas Nr. 2 įgalino apeliantą atlikti statybos darbus, faktiškai atlikti statybos darbai pažeidžia projekto esminius sprendinius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo savavališką statybą ir įpareigojo pašalinti jos padarinius. Teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo tenkino ieškinį. Apeliantas, nesutikdamas su Inspekcijos surašytais administraciniais aktais, kurie konstatavo savavališką statybą, galėjo juos skųsti teisės aktų nustatyta tvarka (ATPK 22 str. 1 d.), tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl pripažintina, kad sutiko su savavališkos statybos darbais. Aplinkybę, kad apeliantas pripažįsta statybų savavališkumą, įrodo ir tai, kad tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniu skundu prašo vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi suteikti papildomą terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti.

5) Priežiūros įstatymo 14 str. 7 d. numato teismo teisę, bet ne pareigą, įvertinus visus byloje esančius įrodymus leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nenustatė, bei byloje tokių įrodymų nėra, kad atsakovas (apeliantas) siektų pašalinti savavališką statybą, bei įteisinti ginčo objektui atliktus statybos darbus, todėl manytina, kad numatytasis 3 mėnesių terminas padariniams pašalinti yra tinkamas ir pagrįstas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad yra tikslinga suteikti papildomą terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti ir ilgesnį nei numatytas ginčijamame teismo sprendime, tokio termino suteikimas nereikštų ieškinio reikalavimų netenkinimo, todėl bylinėjimosi išlaidos iš Inspekcijos priteisiamos negali būti.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai: pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai įsigilino į bylos aplinkybes ir pagal savo vidinį įsitikinimą priėmė teisingą sprendimą. Atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ neginčijo savavališkos statybos akte nurodytos aplinkybės, kad sumontuotos laikančios konstrukcijos visiškai neatitinka statinio projekto, kad faktiškai pastatyti 2 aukštai, nors pagal suderintą projektą ir išduotą statybos leidimą leista statyti vieną aukštą, kad žymiai padidinti statinio išorės matmenys. Tokių darbų teisėtumą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Savo nesutikimą su ieškovo priimtais administraciniais aktais apeliantas galėjo ginti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Negindamas savo galimai pažeistų teisių, apeliantas pripažino VTPSI administracinių aktų teisėtumą, ko pasėkoje įpareigotinas pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl savavališkos statybos fakto ir pasirinkto savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdo, nugriaunant savavališkai pastatytą statinį, buvo skubotos, priimtos tinkamai neištyrus ir nenustačius visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, netinkamai aiškinant ir taikant materialines bei procesines teisės normas.

Klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu, todėl siekiant išsiaiškinti, ar teisėtai buvo pastatytas ginčo statinys, turi būti nustatyta, kada vyko jo statyba ir kada jis buvo baigtas statyti, t. y. šio statinio statymo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2013; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių nebuvo tinkamai aiškintasi, šios aplinkybės (statybos laikas) nėra nustatytas ir ginčijamame teismo sprendime. Statybos laiko nėra galimybės tinkamai nustatyti ir iš byloje esančių rašytinių įrodymų dėl juose užfiksuotų duomenų prieštaringumo. Statybos patikrinimo, kuris buvo atliktas 2013 m. gruodžio 19 d., metu konstatuota, kad statyba, adresu (duomenys neskelbtini), nevykdoma, statybos pradžia ir pabaiga nenustatyta, tačiau po kelių dienų surašytame 2013 m. gruodžio 23 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-131223-00202 pripažinta, kad nustatytų pažeidimų (savavališkos statybos) padarymo laikas yra 2013 m. gruodžio mėn. Kadangi nurodyti prieštaravimai nebuvo pašalinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir šių prieštaravimų nėra galimybės pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmiausiai nustatytinas statybos laikas.

Nustačius, kada buvo vykdyta statyba, pagal statybos metu galiojančius teisės aktus spręstinas statybos teisėtumo klausimas. Pastebėtina, kad įstatymų leidėjas savavališkos statybos apibrėžimą iš dalies keisdavo, tačiau iš esmės savavališkos statybos sąvoka Statybos įstatyme buvo apibrėžiama kaip statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybos leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Ieškovas savavališkos statybos faktą įrodinėjo dviem faktiniais pagrindais: statyba vykdyta be galiojančio statybą leidžiančio dokumento ir statyba vykdytina pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Bylos duomenys įrodo, kad statyboms, adresu (duomenys neskelbtini), buvo išduoti du statybos leidimai: 2000 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 101/1-1012 (toliau – leidimas Nr. 1) ir 2003 m. rugpjūčio 21 d. Nr. 1208/03-0786 (toliau – leidimas Nr. 2). 2000 m. rugpjūčio 24 d. statybos leidimo Nr. 101/1-1012 turinys (leidime nurodyta galiojimo data iki 2001 m. rugpjūčio 24 d.) ir aktualus teisinis reguliavimas (STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ 6 p.) sudaro pagrindą konstatuoti, kad leidimas Nr. 1 galiojo vienerius metus, t. y. iki 2001 m. rugpjūčio 24 d. Statybos leidimas Nr. 2 galiojo 10 metų, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. Nors leidimai statyboms išduoti kitiems subjektams (ne atsakovui), tačiau Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2007 m. gegužės 19 d. – 2009 m. rugpjūčio 31 d.) 34 straipsnio 4 dalis numatė, kad kai perleidžiama nebaigto statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuojamo statinio dalis, statybos leidimas neperregistruojamas. Perleistos dalies savininkas įgyja statytojo (užsakovo) teises ir pareigas tęsti statinio projekte numatytus darbus jam perleistoje statinio dalyje. Vadinasi, nustačius, kad nurodytu laikotarpiu atsakovas įsigijo nebaigto statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuojamo statinio dalis, jis, esant galiojančiam statybos leidimui, galėjo tęsti statybas (rekonstrukciją). Anot apelianto (atsakovo), statybos darbai buvo vykdomi statybos leidimų galiojimo metu, tačiau, nenustačius statybos darbų laiko, nėra galimybės konstatuoti dėl savavališkos statybos šiuo aspektu. Kitas savavališkos statybos pagrindas gali būti nustatytas, konstatavus esminius statinio projekto sprendinių pažeidimus. Iš 2013 m. gruodžio 23 d. savavališkos statybos akto nėra galimybės nustatyti, kokių leidimų ir projektų pagrindu buvo nustatyta, kad statinio laikančios konstrukcijos ir jų išdėstymas neatitinka statinio projekto. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ieškovas tokių projektų nepateikė, jų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui, o iš atsakovo pridėto projekto nėra galimybės nustatyti, kuris leidimas išduotas šio projekto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas savavališkos statybos faktą iš esmės laikė įrodytu dėl to, jog atsakovas neginčijo savavališkos statybos akte nustatytų aplinkybių dėl statinio matmenų, tačiau, pateikdamas kadastrinius matavimus, statinio projektą atsakovas ginčijo neva pažeistus statinio projekto sprendinius. To, ar statybos darbai atitiko išduotus leidimus ir projektus, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino.

Netgi nustačius savavališką statybą, teismas savo sprendimu gali leisti statytojui teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (Statybos įstatymo 28 str. 7 d.). Dėl to kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, pirmiausiai turėtų išsiaiškinti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, o jei galima – atsižvelgdamas į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, spręsti dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo (Statybos įstatymo 28 str. 8 d.), t. y. ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriaunant leisti statybą įteisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013). Spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, teismas turėtų aiškintis ir tai, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta, ar galimybės įteisinti statybą yra realios, per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, konstatavęs savavališkos statybos faktą, net nesiaiškino, ar yra galimybė pastatytą statinį įteisinti bei nenagrinėjo kitų su savavališkos statybos padarinių pašalinimu reikšmingų faktinių aplinkybių (Statybos įstatymo 28 str. 8 d.).

Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad byla buvo iš esmės neišnagrinėta ir dėl to neatskleista bylos esmė. Dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio, poreikio gauti naujus įrodymus teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, todėl bylą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas teismo spendimas naikinamas ir grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.