- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-12
- Bylos Nr.
- 2A-1031-221/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-10656-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Rūta Palubinskaitė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės DNB bankas
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės DNB bankas apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mantasta“ administratoriaus uždarosios akinės bendrovės „Paltaja“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankas dėl reikalavimo grąžinti nepagrįstai perimtas pinigines lėšas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę grąžinti nepagrįstai ir neteisėtai perimtas ieškovei BUAB „Mantasta“ priklausančias pinigines lėšas – 43 919,36 Lt, priteisti iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 3-4).
Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. liepos 10 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. liepos 20 d., iškėlė UAB „Mantasta“ bankroto bylą. Po minėtos nutarties įsiteisėjimo 2010 m. rugsėjo 22 d. į bankrutuojančios įmonės sąskaitą AB DNB banke buvo gautos piniginės lėšos 43 919,36 Lt. Išraše iš banko sąskaitos nurodoma, kad piniginės lėšos buvo pervestos skolai padengti. Tą pačią dieną atsakovė be bankroto administratoriaus žinios su BUAB „Mantasta“ sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis neteisėtai vykdė bankines operacijas ir nepagrįstai perėmė bei pasisavino įmonei priklausančias lėšas ir tuo pažeidė LR įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, draudžiančias asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems bankrutuojančios įmonės turtą, dėl šio turto sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Ieškovei apie atsakovės neteisėtai atliktą piniginių lėšų pasisavinimą iš BUAB „Mantasta“ banko sąskaitos tapo žinoma 2012 m. birželio mėnesį. Atsakovei 2012 m. birželio 29 d. buvo pateiktas prašymas raštu gera valia grąžinti perimtas BUAB „Mantasta“ priklausančias pinigines lėšas – 43 919,36 Lt, tačiau AB DNB bankas atsisakė tai padaryti, todėl ieškovė prašo teismo įpareigoti atsakovę grąžinti nepagrįstai ir neteisėtai perimtus BUAB „Mantasta“ priklausančius 43 919,36 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 90-94) ieškinį tenkino visiškai: įpareigojo atsakovę AB DNB banką grąžinti nepagrįstai ir neteisėtai perimtas ieškovei BUAB „Mantasta“ priklausančias pinigines lėšas – 43 919,36 Lt, priteisė 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (43 919,36 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. rugpjūčio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei išlaidas valstybei, t. y. 1318 Lt žyminio mokesčio ir 40,29 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog dar iki 2010 m. rugsėjo 22 d. atsakovei AB DNB bankui buvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Mantasta“, bankroto administratorius 2010 m. rugpjūčio 2 d. išsiuntė atsakovei pranešimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kreditorinių reikalavimų pateikimo. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas numato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Teismas nurodė, kad atsakovė, būdama bankrutuojančios įmonės kreditore, turėjo teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Tačiau atsakovė, pažeisdama ĮBĮ reikalavimus ir nesivadovaudama jai suteikta šio įstatymo 21 straipsnyje numatyta teise, po gauto įmonės administratoriaus pranešimo dėl kreditorinių reikalavimų pateikimo neteisėtai sudarė susitarimą su laiduotoju M. Š. dėl BUAB „Mantasta“ skolos grąžinimo atsakovui tuo tikslu sudarant 2010 m. rugsėjo 22 d. kreditavimo sutartį ir be įmonės bankroto administratoriaus žinios bei sutikimo neteisėtai perėmė 2010 m. rugsėjo 22 d. į BUAB „Mantasta“ sąskaitą R. Š. pervestas 43 191,36 Lt pinigines lėšas, tuo pažeisdama kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, jų reikalavimų tenkinimo tvarką. Pinigai, esantys įmonės sąskaitoje, yra šios įmonės turtas. ĮBĮ nenumato jokių išimčių bankams, administruojantiems bankrutuojančių įmonių sąskaitas, valdyti savo nuožiūra sąskaitose esančias lėšas be įmonės administratoriaus nurodymų. Atsakovės atstovo aiškinimas, kad laiduotojo prievolei įskaityti buvo būtina atlikti tokią sudėtingą bankinę operaciją, teismo neįtikino. Išrašas iš sąskaitos patvirtina, kad 2010 m. rugsėjo 22 d. į BUAB „Mantasta“ sąskaitą buvo gauti 43 919,36 Lt ne iš laiduotojo M. Š., bet iš R. Š., o mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad pervedamos lėšos skolos dengimui. Byloje nepateikta duomenų, kad R. Š. būtų laidavęs už UAB „Mantasta“ ar M. Š. prievoles bankui. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes ieškovė, reikalaudama grąžinti perimtas 43 191,36 Lt lėšas, nenuginčijo sandorių, kurių pagrindu atsakovė atliko šiuos veiksmus. Teismas nurodė, kad šiuo atveju ieškinio reikalavimo nebuvimas pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 22 d. atsakovės sudarytą su M. Š. ir R. Š. kreditavimo sutartį dėl 78 326 Lt vartojimo kredito suteikimo, kurio viena iš paskirčių – 2006 m. kovo 6 d. kredito linijos sąskaitos sutarties įsipareigojimų dengimas, netrukdo teismui nagrinėti byloje ieškovės pareikštą ieškinį, grindžiamą specialaus įstatymo normų pažeidimu. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo dalyku esantis turtas yra gautas neteisėto veiksmo pagrindu, tai konstatavus tokio veiksmo neteisėtumą ab initio taikomos CK šeštos knygos X skyriuje įtvirtintos restitucijos taisyklės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė AB DNB bankas (b. l. 99-102) prašo teismo panaikinti 2013 m. vasario 4 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
1. Teismas padarė teisės normų ir kertinių civilinės teisės principų pažeidimą, konstatuodamas, kad laiduotojai (solidarūs skolininkai) negali įvykdyti prievolių kai pagrindiniam skolininkui iškeliama bankroto byla. Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nurodė, kad pažeidus ĮBĮ nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką ir įmonei neteisėtai atsiskaičius su vienu iš kreditorių, net jeigu neteisėtą atsiskaitymą su kreditoriumi atliko ne pati įmonė, skolininko prievolės vykdymas yra neteisėtas bei negali sukelti teisėtų padarinių; neteisėtas turto gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį; įmonės bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusio kreditoriaus – šioje byloje AB DNB banko, o atsakovės kreditorinis reikalavimas turi būti patvirtinamas ir tenkinamas pagal ĮBĮ nuostatas laikantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo kartu su kitais tos pačios eilės kreditoriais. Atsakovė nurodo, kad ĮBĮ tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai kreditoriaus reikalavimo į bankrutuojantį skolininką patenkinimas yra užtikrintas trečiojo asmens laidavimu, neaptaria kreditoriaus ir laiduotojo teisių ir pareigų apimties, jų dalyvavimo bankroto byloje ir kitų su tuo susijusių klausimų. Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 straipsnis), todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę.
3. Teismas išsprendė bylą dėl neįtrauktų į bylą teisių ir pareigų. Teismas pripažino negaliojančiu sandorį (kreditavimo sutartį), sudarytą atsakovės su M. Š. ir R. Š., nuo jo sudarymo momento, tačiau sutarties šalių neįtraukė į bylą.
4. Teismas neteisingai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pasekmes. Pirmosios instancijos teismas priteisė lėšas ieškovei, kuri nebuvo kreditavimo sandorio šalis, taip pat tos lėšos ieškovei nepriklausė. Toks sprendimas pažeidžia ne tik atsakovės teises, bet ir neįtrauktų į bylą M. Š. ir R. Š. teises.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 107-108) ieškovė prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrė, įvertino byloje pateiktus šalių įrodymus, paaiškinimus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
2. Apeliantė pateiktame skunde nepagrįstai nurodo, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindiniam skolininkui bankroto byloje. Tokie teiginiai prieštarauja ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, 14 straipsnio l ir 2 dalims, 11 straipsnio 3 dalies 3 punktui, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintoms nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai.
3. Ieškovė nesutinka su skunde išsakyta apeliantės nuomone, kad teismas išsprendė bylą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų bei neteisingai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pasekmes. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ieškovė privalėjo papildomu reikalavimu ginčyti 2010 m. rugsėjo 22 d. sudarytą sandorį su M. Š. ir R. Š., kurio pagrindu atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovės reikalavimas dėl nepagrįstai perimtų piniginių lėšų yra grindžiamas specialaus įstatymo normų pažeidimu, kurio dalykas yra turtas, gautas atsakovės AB DNB bankas 2010 m. rugsėjo 22 d. neteisėto veiksmo pagrindu. ĮBĮ 14 straipsnio 2 dalis numato, kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 1 dalies nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį yra pagrindas taikyti restituciją, jeigu asmuo privalo grąžinti turtą, kurį jis gavo neteisėtai. Turto gavimo neteisėtumas pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, teismo konstatuojamas ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), o dėl sandorio niekinio pobūdžio pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį yra pagrindas restitucijai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Minėta teisės norma įpareigoja apeliacinės instancijos teismą absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą patikrinti ir ex officio. Teismų praktikoje absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami esminiai proceso teisės nuostatų, nustatančių teismo veiklos ribas, pažeidimai, ir, esant bent vienam CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytam pažeidimui, laikoma, kad nebuvo tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme. CPK 266 straipsnis draudžia teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, o CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, jog toks pažeidimas yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, kas sudaro pagrindą naikinti teismo sprendimą. Toks pažeidimas gali būti konstatuotas tuo atveju, kai pažeidžiamos neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisės, nes teismo sprendimas turi įtakos tam tikrų jų teisių ar pareigų pasikeitimui, pažeidžia tokių asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008, kt.). Taigi, CPK 266 straipsnio imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 6 d. UAB „Mantasta“ su atsakove AB DNB bankas sudarė kredito linijos sąskaitos sutartį (b. l. 38-44), pagal kurią su vėlesniais jos papildymais įmonei buvo suteiktas sąskaitos kreditavimas 60 000 Lt sumai (b. l. 45-46, 47-49). 2009 m. gegužės 5 d. tarp atsakovės AB DNB bankas ir UAB „Mantasta“ direktoriaus M. Š. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria M. Š. prisiėmė visus įmonės įsipareigojimus pagal minėtą kredito linijos sąskaitos sutartį, jeigu įmonė neįvykdys įsipareigojimų bankui iki 2012 m. sausio 31 d. (b. l. 50-51). UAB „Mantasta“ 2010 m. liepos 10 d. iškelta bankroto byla (b. l. 5). Po bankroto bylos iškėlimo 2010 m. rugsėjo 22 d. į BUAB „Mantasta“ sąskaitą buvo gauti 43 919,36 Lt; mokėtojas R. Š., o mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad pervedamos lėšos skolos dengimui (b. l. 6). BUAB „Mantasta“ sąskaitoje atsiradusias lėšas tą pačią dieną perėmė atsakovė AB DNB bankas, kuriai bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Mantasta“ buvo skolinga 43 919,36 Lt (b. l. 69, 77-78).
Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovė nepateikė įrodymų, kad 2010 m. rugsėjo 22 d. į BUAB „Mantasta“ sąskaitą įplaukusios lėšos nepriklausė šiai įmonei, kad jos per klaidą pateko į ieškovės sąskaitą. Be to, teismo neįtikino atsakovės aiškinimas, kad pervestos piniginės lėšos buvo skirtos įvykdyti laiduotojo M. Š. prievolę, kylančią laidavimo sutarties pagrindu. Teismas nurodė, kad laiduotojas M. Š. 2010 m. rugsėjo 22 d. gavęs iš atsakovės kreditą ir norėdamas įvykdyti savo prievolę bankui pagal 2009 m. gegužės 5 d. laidavimo sutartį, galėjo tai atlikti tiesiogiai pervesdamas pinigus bankui iš savo sąskaitos, nurodydamas pervedimo paskirtį. Teismas pažymėjo ir tai, kad į BUAB „Mantasta“ sąskaitą lėšos gautos ne iš laiduotojo M. Š., bet iš R. Š., nurodant, kad pervedamos lėšos skolos dengimui bei nustatė, kad byloje nepateikta duomenų, kad R. Š. būtų laidavęs už UAB „Mantasta“ ar M. Š. prievoles bankui. Taigi, sprendimu teismas grąžino BUAB „Mantasta“ R. Š. pervestas lėšas, nors byloje nenustatyta, jog jis kaip nors buvo susijęs su atsakove. Kolegijos nuomone, toks sprendimas pažeidžia neįtrauktų į bylą M. Š. ir R. Š. teises. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kas sutrukdė priimti teisingą ir teisėtą sprendimą.
Pripažinus esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Kadangi apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2012 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.