- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-20
- Bylos Nr.
- 2A-123-278/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00325-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- UAB „Alnitransa“
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-123-278/2015
Teisėja Irena Pocevičienė Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00325-2014-0
2015 m. vasario 20 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Kupsta“ apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-437-100/2014 pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Kupsta“ ieškinį atsakovėms UAB „Alnitransa“, bankrutavusiai UAB „Mantista“ dėl piniginių lėšų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė bankrutavusi UAB „Kupsta“ prašė teismą pripažinti negaliojančiu ieškovės ir atsakovės bankrutavusios UAB „Mantista“ susitarimą dėl atsiskaitymo pagal 2009-04-30 UAB „Kupsta“ prašymą, pagal kurį atsakovė UAB „Alnitransa“ buvo išmokėta 5 000 Lt ir priteisti iš atsakovės UAB „Alnitransa“ ieškovės naudai 5 000 Lt. Nurodė, kad buvo pažeistos įstatymo normos dėl mokėjimų eilės tvarkos ir tuo pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai.
Žemesnės instancijos teismas
Kupiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas darė išvadą, kad ieškovės pateikti valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriaus, mokesčių administratoriaus raštai, administracinio teisės pažeidimo protokolas, kreditorių sąrašai nepatvirtino bankrutavusios UAB „Kupsta“ nurodytų aplinkybių, kad atsakovei UAB „Alnitransa“ buvo žinoma ieškovės finansinė padėtis, jos kreditoriai ir kokia eile ieškovė su kreditoriais atsiskaito bei kad atsakovė, būdama su ieškove 2008-10-27 sudariusi pirkimo-pardavimo sutartį, turėjo pareigą ir galimybę gauti duomenis apie ieškovės finansinę padėtį ir jos kreditorius. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog 2009-02-25 nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovei buvo pateikta vykdymui. Pripažino, kad ieškovė nesilaikė įstatymu nustatytos mokėjimų eilės, tačiau pateikti įrodymai patvirtino įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai įmonei padengus 2009-06-08, o mokesčių administratoriui skola iki 2009-11-01 buvo dengiama dalimis. Teismas konstatavo, jog įmonė ginčijamu sandoriu atsiskaitė su 17 kreditorių. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovė vykdė ūkinę veiklą ir turėjo pajamų atsiskaitymui ne tik su 2009-04-30 prašyme nurodytais kreditoriais, bet ir su kitais kreditoriais, o darbuotojams skola susidarė nuo 2009 m. gegužės mėnesio. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „Alnitransa“ žinojo apie UAB „Kupsta“ ir UAB „Mantista“ susitarimą bei įrodymų apie preziumuojamą sandorio šalių nesąžiningumą. Teismas nenustatė aplinkybių, kuriomis esant 2009-04-30 susitarimas būtų pripažintinas negaliojančiu CK 1.5 straipsnio, 1.80-1.81 straipsnių ir 1.90 straipsnių pagrindais ir konstatavo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, atnaujinti jį nėra pagrindo, nes tai neatitiktų viešojo intereso tikslų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė bankrutavusi UAB „Kupsta“ prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai. Teigia, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog ieškovei 2009-04-30 atsiskaičius su atsakove buvo pažeistas LR laikinojo mokėjimo eilės įstatymas. Tvirtina, jog atsiskaitymo su atsakove dienai, ieškovė neturėjo pakankamai lėšų visiems įsipareigojimams vykdyti. Nurodo, kad ieškovė ūkinės veiklos minėtu laikotarpiu nevykdė, o pajamas gaudavo tik iš anksčiau vykdytos veiklos bei nuosavo turto pardavimo. Teigia, jog UAB „Kupsta“, atsiskaitydama su atskirais kreditoriais savo nuožiūra ir nesilaikydama įstatymo nustatyto eiliškumo, pažeidė kitų kreditorių interesus ir atsiskaitymo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Be to, nurodo, kad ginčijamo sandorio metu galiojo teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kas buvo išviešinta, ir atsakovė, priimdama atsiskaitymą iš ieškovės buvo nesąžininga. Tai, kad buvo padarytas įrašas apie arešto išregistravimą, nereiškia taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negaliojimą. Mano, kad teismas turėjo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbios priežasties ir ginant viešąjį interesą, nes byloje pateikti duomenys patvirtina, jog keitėsi ieškovės administratoriai, kurie netinkamai gynė kreditorių interesus. Tvirtina, kad sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ir CK 1.5, 1.80-1.81, 1.91 straipsnių pagrindais, kurių senaties terminas 10 metų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Alnitransa“ prašo skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad byloje nepateikta įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą. Nurodo, jog ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo pažeistos šalių sudarytos žvyro pardavimo sutarties sąlygos ir ieškovės mokumui sandorio sudarymas jokios įtakos neturėjo. Teigia, jog 2009-04-30 mokėjimas atliktas ieškovės iniciatyva, minėtu mokėjimu dar 17 įmonių gavo dalinį apmokėjimą ir tokia atsiskaitymo tvarka neprieštarauja įstatymui bei esamai atsiskaitymo tvarkai. Tvirtina, kad jokio susitarimo atsakovė su ieškove ir bankrutavusia UAB „Mantista“, nėra sudariusi. Nurodo, jog ieškovė neįrodė nei vieno atsakovės nesąžiningumo pagrindo ir neginčija teismo konstatuotos aplinkybės nebuvus piktavališko susitarimo pažeisti kitų kreditorių interesus. Tvirtina, kad UAB „Alnitransa“ nebuvo žinoma, jog bus atsiskaitoma per trečiąjį asmenį, todėl nėra pagrindo pripažinti sandorį prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Teigia nesant įrodymų, kad dėl ginčo sandorio ieškovė tapo nemokia ar jos turtas gerokai sumažėjo, ar sumažėjo turto vertė. Nurodo, kad ieškovė be svarbių priežasčių praleido actio Pauliana ieškinio senaties terminą ir, nuo bankroto bylos iškėlimo ieškovei dienos yra praėję daugiau kaip trys metai, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo. Sutinka su teismo išvadomis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių reikšmės ginčui.
Atsakovė bankrutavusi UAB „Mantista“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Byloje nustatyta, kad 2008-10-27 UAB „Kupsta“ ir UAB „Alnitransa“ sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Alnitransa“ įsipareigojo parduoti UAB „Kupsta“ gamtinį žvyrą, o ieškovė už jį atsiskaityti per 15 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos-faktūros gavimo dienos (1 t., b. l. 11). 2009-04-30 UAB „Kupsta“ pateikė prašymą UAB „Mantista“ pervesti 50 000 Lt įmonėms, tame tarpe ir UAB „Alnitransa“, pagal prašyme nurodytas sumas (1 t., b. l. 12). Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2009-12-18 nutartimi UAB „Kupsta“ iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius V. Andrijauskas, kuris 2010-09-17 nutartimi buvo atstatydintas bei patvirtintas naujas įmonės bankroto administratorius N. Smagurauskas. 2013-09-18 nutartimi patvirtintas administratoriaus N. Smagurausko atsistatydinimas ir UAB „Kupsta“ administratoriumi paskirtas L. Petronis (1 t., b. l. 6, 9-10). Ieškovė nurodo, jog 2009-04-30 ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, be to, įmonė buvo skolinga darbuotojams, VSDFV bei VMI, todėl atsiskaitydama su dalimi kreditorių, UAB „Kupsta“ pažeidė atsiskaitymų eilę ir kitų kreditorių teises bei interesus.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Kupsta“ buvo skolinga atsakovei UAB „Alnitransa“ 58 182,31 Lt, be to, bendrovė buvo skolinga ir kitiems kreditoriams, kurių dalis įsiskolinimo buvo pradelsta, tame tarpe VSDFV Kupiškio skyriui 2009-04-01 ieškovė buvo skolinga 7 223,47 Lt, valstybės biudžetui – 74 729,59 Lt (1 t., b. l. 19, 21, 92, 95-96). 2009-04-30 sandorio sudarymo metu galiojęs Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymas (toliau – LMETĮ; neteko galios nuo 2009-07-01) nustatė mokėjimų eilės tvarką, kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai lėšų, pagal kurią pirmiausia turi būti mokamos su darbo santykiais susijusios išmokos, antra eile – valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, trečia eile – mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą bei savivaldybių biudžetus ir valstybės pinigų fondus, kiti mokėjimai pinigų gavėjams priskirti ketvirtai mokėjimų eilei (LMETĮ 3 str. 1 d.). LMETĮ 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, privalo laikytis įstatyme nustatytos eilės, nepaisydamas, kada atsirado piniginiai įsipareigojimai. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Nagrinėjamoje byloje bankrutavusios įmonės administratorius gina visų bendrovės kreditorių interesus, kurių finansinis reikalavimas įmonei, pagal Panevėžio apygardos teismo 2010-03-05 nutartį, sudarė 486 986,09 Lt (1 t., b. l. 7-8). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nors ieškovė buvo skolinga VSDFV, VMI, tačiau atsiskaičiusi su atsakove UAB „Alnitransa“, kitais kreditoriais, įmonė vėliau padengė ir įsiskolinimą valstybės institucijoms, ką patvirtina ir byloje pateiktas ieškovės kreditorių sąrašas bei VSDFV Kupiškio skyriaus 2010-03-25 ir Panevėžio apskrities VMI Mokestinių prievolių departamento Mokesčių mokėtojų skyriaus Kupiškio poskyrio 2011-05-15 raštai (1 t., b. l. 20-21, 95). Iš UAB „Kupsta“ kreditorių sąrašo matyti, jog įmonės darbuotojams skola susiformavo nuo 2009 m. gegužės mėnesio (1 t., b. l. 95). Pripažintina, jog būdama skolinga antros eilės kreditoriams ir 2009-04-30 atsiskaitydama su atsakove, UAB „Kupsta“ pažeidė minėto įstatymo nuostatas, tačiau byloje nėra neginčijamų duomenų, jog 2009-04-30 įmonė buvo nemoki ar minėtu metu nevykdė ūkinės veiklos. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekiu išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro papildomus susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (pvz., nutartis 3K-3-400/2013). Ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, kad sandorio sudarymo metu įmonė nevykdė ūkinės veiklos, ar jau buvo nemoki, todėl, įvertinus, jog bendrovės veikla buvo susijusi su statybomis, neatmestina, kad UAB „Kupsta“ siekė vykdyti įsipareigojimus užsakovams bei atsiskaityti su kreditoriai, kuriems teikiant medžiagas, paslaugas ir kt. įmonė galėjo vykdyti savo ūkinę veiklą. Įvertintina aplinkybė, jog atsakovei UAB „Alnitransa“ ieškovė buvo skolinga 58 182,31 Lt, o ginčijamu sandoriu buvo pervesta tik 5 000 Lt, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė siekė tęsti savo ūkinę veiklą, gauti pajamų ir toliau bendradarbiauti su atsakove, kas leidžia daryti išvadą, jog dalinis atsiskaitymas už nupirktą žvyrą, buvo ekonomiškai naudingas įmonei ir negalėjo esmingai įtakoti jos mokumo. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris pažeidžia kreditorių teises, jeigu skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. 2009-04-30 atsiskaitymo sandoriu buvo atsiskaityta ne tik su UAB „Alnitransa“, bet ir dar su 17 įmonių. Iš Panevėžio apygardos teismo 2010-03-05 nutartimi patvirtinto kreditorių sąrašo matyti, jog į šį sąrašą neįtraukti kreditoriai UAB „Senukų prekybos centras“, UAB „Plastik formo“, UAB „Ramirent“ ir kt., kuriems ieškovė buvo skolinga 2009-04-30, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė vykdė veiklą ir atsiskaitė ne tik su 2009-04-30 prašyme nurodytais kreditoriais, bet ir su kitais kreditoriais ir šios aplinkybės nepatvirtina įmonės nemokumo ginčijamo sandorio metu. Be to, paminėtos aplinkybės neduoda pagrindo daryti išvadą, kad atsakovei buvo sudarytos išskirtinės sąlygos kitų kreditorių atžvilgiu, sumokant dalį įsiskolinimo. Kadangi UAB „Kupsta“ ir vėliau vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, kaip minėta ir su VSDFV bei VMI, todėl esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms konstatuoti, jog ieškovei pažeidus LMETĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą atsiskaitymo tvarką sandorį galima pripažinti nereikalingu ir nebūtinu, nepakanka įrodymų, todėl ir pripažinti jį negaliojančiu, kaip pažeidžiančiu įmonės, kreditorių teises, sąžiningumo, teisingumo principus, nėra pakankamo pagrindo (CPK 178 str., CK 1.80 str.). Be to, byloje nėra duomenų, jog atsakovė buvo nesąžininga, nes pagal ieškovės 2008 m. balansą bendrovė turėjo 1 387 953 Lt turto, o 2009 m. balansas nebuvo sudarytas ir viešai skelbiamas. Įrodymų, jog šalys yra bendradarbiavusios ir anksčiau, neginčijamų duomenų byloje nėra, todėl sudarius 2008-10-27 sutartį ir savalaikiai ieškovei neatsiskaičius bei įvertinus, jog minėtu metu atsiskaitymai vėlavo daugeliui įmonių šalyje dėl pasaulinės ekonomikos krizės, konstatuoti, jog UAB „Alnitransa“ buvo žinoma ieškovės finansinė būklė, nėra pakankamo pagrindo. Duomenų, jog tarp šalių buvo piktavališkas susitarimas, įrodymų taip pat nepateikta (CK 1.91 str., CPK 178 str.). Nors apeliantė teigia, jog ginčo sandoris buvo sudarytas galiojant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, šis teiginys atmestinas. Nustatyta, kad Kupiškio rajono apylinkės teismas 2009-02-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-248-100/2009 taikė UAB „Kupsta“ atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą 16 730 Lt sumai (1 t., b. l. 134-135). Ginčo sandorio sudarymo metu galiojusio CPK 148 straipsnis (9 teisės akto redakcija) nenumatė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo trukmės, nesikreipus į antstolį, kaip numatyta šiuo metu galiojančio CPK 147 straipsnio 6 dalyje. Turto arešto aktų registro įstatymo (4 teisės akto redakcija) 11 straipsnio 3 dalyje buvo numatytas 1 mėnesio terminas, per kurį registrui turi būti pateikti visi areštuotą turtą identifikuojantys duomenys, priešingu atveju laikinai įregistruotas turto arešto aktas gali būti išregistruotas iš turto arešto aktų registro. Byloje nenustatyta, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009-02-25 nutartis būtų buvusi pateikta antstoliui vykdyti, t. y., areštuoti konkretų įmonės turtą. Be to, iš Lietuvos teismų sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Kupiškio rajono apylinkės teismas 2009-03-09 nutartimi, minėtoje civilinėje byloje Nr. L2-248-100/2009, panaikino 2009-02-25 nutartimi UAB „Kupsta“ atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Įrodymų, kad apeliantės turtui ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo taikyta papildomų turto apribojimų, byloje nepateikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeistos Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatos (2 t., b. l.51, CPK 178 str., 179 str. 3 d.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė be svarbių priežasčių yra praleidusi ieškinio senatį ir atnaujinti ją nėra pagrindo. Apeliantė su šia išvada nesutinka. Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalis nustato, kad kreditorius turi teisę actio Pauliana pagrindu ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, pareikšdamas ieškinį per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas įpareigoja bankroto administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bankrutavusios UAB „Kupsta“ ieškinys atsakovei UAB „Alnitransa“ yra pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui, todėl sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu nėra visų šioje teisės normoje numatytų pagrindų. Bankrutavusi UAB „Kupsta“ nurodo, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl administratorių keitimosi ir netinkamo kreditorių interesų gynimo. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog buvę įmonės administratoriai yra reiškę ieškinius kreditoriams, su kuriais bendrovė buvo atsiskaičiusi ar yra dariusi užskaitas iki bankroto bylos iškėlimo (CPK 179 str. 3 d.). Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog, įmonei iškėlus bankroto bylą, bendrovės sandoriai buvo peržiūrimi, tačiau atskirais atvejais reikšti ieškinius buvo atsisakyta, nes nagrinėjamos bylos duomenimis ieškinys atsakovei UAB „Alnitransa“ buvo pareikštas tik 2014-04-28. Esant minėtoms aplinkybėms, konstatuotina, jog įmonės bankroto administratorių keitimasis nelaikytinas svarbia priežastimi ieškinio senaties terminui atnaujinti, nes jo praleidimas yra ieškovės kaip juridinio asmens neveikimas, todėl tenkinti ieškovės prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Ta aplinkybė, jog ieškovei yra iškelta bankroto byla ir byloje yra viešas interesas, nereiškia, jog teismas privalo ir nesant tam svarbių priežasčių, atnaujinti praleistą senaties terminą. Apeliantas pagrįstai nurodo, jog ginčijant sandorius CK 1.5, 1.80, 1.81 ir 1.91 straipsnių pagrindais senaties terminas yra ilgesnis, tačiau nurodytais pagrindais pripažinti sandorį negaliojančiu, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo.
Dėl paminėto, keisti ar naikinti sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.