- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-07
- Bylos Nr.
- e2S-1583-601/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01528-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- M. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Beiner“, A. J.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-7179-892/2025 pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Beiner“ ir A. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: (i) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2025 m. sausio 14 d. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Beiner“ įsipareigojo parduoti, o pirkėjas M. K. – pirkti automobilį „Toyota Rav 4 Plug – In Hybrid“, kurio identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), automobilio rida 63 641 km, už 20 000,00 Eur; (ii) priteisti solidariai iš atsakovų A. J. ir UAB ,,Beiner“ 20 000,00 Eur ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovas ieškinyje jo reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 20 000,00 Eur sumai atsakovams priklausančius kilnojamuosius daiktus (turtą), pinigines lėšas, esančias atsakovų sąskaitose, turtines teises priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, ir/arba atsakovams priklausančius nekilnojamus daiktus.
3. Ieškovas nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, pateikti jį patvirtinantys įrodymai, o pasirinktas teisių gynimo būdas – leistinas. Ieškovas nurodė, kad atsakovai nuo pat sutarties sudarymo veikė nesąžiningai: pirkimo–pardavimo sutartyje klaidingai patvirtino, jog parduodamas UAB „Beiner“ priklausantis automobilis, nors tokio automobilio iš tiesų niekada neturėjo, sąmoningai klaidino ieškovą apie neva Švedijoje įsigytą transporto priemonę ir pateikė netikrus skelbimus. Tokie veiksmai rodo sistemingą apgaulingą atsakovų elgesį, o ne atsitiktinį nesusipratimą. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovas A. J. vadovauja ir kitai įmonei – UAB „Horizon Trade“, iš kurios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu jau priteista beveik 20 000 Eur suma už analogiškas aplinkybes, kai buvo paimti pinigai už neperduotus automobilius. Dėl šios įmonės veiklos vyksta ir nemokumo procesai, o prieš A. J. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame, kiek žinoma, yra ir daugiau nukentėjusių asmenų. Viešai prieinama informacija, įskaitant žiniasklaidos publikacijas ir vaizdo medžiagą, patvirtina, kad atsakovas veikia per kelis juridinius asmenis, vykdydamas analogiško pobūdžio veiklą. Be to, atsakovės UAB „Beiner“ finansiniai rodikliai liudija itin silpną būklę – įmonė dirba nuostolingai, turi minimalų turtą ir vos vieną darbuotoją. Šios aplinkybės, ieškovo vertinimu, sudaro realų pagrindą manyti, kad atsakovai gali imtis veiksmų savo turtui paslėpti ar perleisti, taip apsunkindami ar net padarydami neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos siekiant apginti ieškovo interesus ir užtikrinti būsimo sprendimo realų įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas skundžiama 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Teismas, preliminariai įvertinęs byloje pareikšto ieškinio pagrįstumą, konstatavo, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra teisinio pagrindo manyti, jog ieškovo reikalavimas atsakovo A. J. atžvilgiu galėtų būti tenkintas. Iš byloje pateiktų duomenų negalima daryti išvados, kad šis atsakovas būtų veikęs nesąžiningai, pažeidęs fiduciarines pareigas ar siekęs asmeninės naudos.
6. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo pagrįsti grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Ieškovo nurodyti argumentai – apie tariamą atsakovo nesąžiningumą, jo vadovavimą kitai įmonei, iš kurios priteistos skolos, vykstantį ikiteisminį tyrimą bei prastus atsakovės UAB „Beiner“ finansinius rezultatus – nėra pakankami ir nepatvirtina antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo. Pateiktas nukentėjusiojo teisių išaiškinimo protokolas neįrodo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas būtent dėl atsakovo veiksmų, taip pat nėra duomenų apie kitus analogiškus tyrimus. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovei UAB „Beiner“ nėra iškelta civilinių bylų, o vien blogi finansiniai rodikliai savaime nepatvirtina įmonės sunkios finansinės padėties ar grėsmės sprendimo įvykdymui. Vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, teismas pabrėžė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas nėra skirtas turtui kaupti ar užtikrinti būsimo atsiskaitymo galimybę; jis taikytinas tik esant konkretiems duomenims apie atsakovo nesąžiningus veiksmus, kuriais siekiama išvengti prievolės įvykdymo. Kadangi tokie duomenys nepateikti, teismas nematė pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovas M. K. apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-7179-892/2025 ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 20 000,00 Eur sumai atsakovams priklausančius kilnojamuosius daiktus (turtą), pinigines lėšas, esančias atsakovo sąskaitose, turtines teises priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, ir/arba atsakovams priklausančius nekilnojamus daiktus ieškinyje nurodytiems reikalavimams užtikrinti. Atskirajame skunde apeliantas nurodė šiuos esminius argumentus:
1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškinys A. J. atžvilgiu nėra preliminariai pagrįstas. Ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, įvardijo jo faktinį pagrindą, prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes pagrindžiančius dokumentus, pasirinko įmanomą ir tinkamą savo teisių gynimo būdą. Klausimas dėl ieškinio pagrįstumo turi būti sprendžiamas ne preliminariai, o išnagrinėjus bylą iš esmės. Be to, pareikštu reikalavimu prašoma priteisti 20 000 Eur solidariai iš A. J. ir UAB „Beiner“, o ne tik iš fizinio asmens;
1.2. Apeliantas pažymi, kad A. J. yra UAB „Beiner“ vadovas, vienintelis akcininkas ir faktinis naudos gavėjas, todėl įmonė tėra jo pasirinkta veiklos forma. Būtent A. J. vedė derybas dėl automobilio pirkimo, pasirašė sutartį, išrašė sąskaitą faktūrą ir nurodė, kur pervesti pinigus, nors nei jis, nei UAB „Beiner“ neturėjo ginčo automobilio nuosavybės teise. Taigi realiai veikė pats A. J., o juridinis asmuo buvo tik jo instrumentas. SODROS duomenimis, UAB „Beiner“ neturi darbuotojų, todėl įmonės vardu veikė išimtinai jos vadovas A. J. .Atsižvelgiant į tai ir remiantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, apelianto teigimu, šiuo atveju egzistuoja solidarioji atsakomybė, todėl laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti taikytos abiejų solidarių skolininkų atžvilgiu;
1.3. Pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai vertino duomenis apie atsakovų nesąžiningumą. Ieškovas pateikė įrodymus, kad A. J. nuo pat pradžių veikė nesąžiningai – klaidino ieškovą, sudarė sandorius neturėdamas nuosavybės teisės į automobilį, o panašių atvejų pasikartojimas patvirtina sistemingą nesąžiningą veiklą. A. J. vadovauja ir UAB „Horizon trade“, iš kurios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu priteista 19 002,12 Eur, šiai įmonei iškelta bankroto byla dėl 110 303,50 Eur įsiskolinimų valstybei. Abi įmonės („Beiner“ ir „Horizon trade“) realiai neturi darbuotojų, jų finansinė atskaitomybė neteikiama, o tai rodo siekį slėpti tikrąją finansinę padėtį. Be to, dėl atsakovų veiklos vyksta ikiteisminis tyrimas (Nr. 01-1-23322-24), yra ir daugiau nukentėjusiųjų nuo analogiškos A. J. veiklos;
1.4. Apeliantas pabrėžia, kad prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes egzistuoja reali rizika, kad atsakovai imsis veiksmų turtui paslėpti ar perleisti. Ieškovas yra vartotojas, o sutartis sudaryta asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl teismas privalėjo įvertinti bylos aplinkybes bei, esant poreikiui, būti aktyvus ir pats išreikalauti duomenis iš ikiteisminio tyrimo institucijų;
1.5. Apeliantas akcentuoja, kad ginčo sutartyje pardavėjas (atsakovai) klaidingai patvirtino, jog automobilis priklauso jiems nuosavybės teise, nors pagal VĮ „Regitra“ duomenis nei A. J., nei UAB „Beiner“ tokio automobilio neturėjo. Taigi atsakovai nuo pat sandorio sudarymo momento veikė nesąžiningai, suklaidino ieškovą ir siekė išvengti atsakomybės.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas taip pat nėra. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, prieš tai išsprendus procesinio pobūdžio klausimą.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – viešus SODROS bei VĮ Registrų centro duomenis apie UAB „Beiner“ ir UAB „Horizon trade“. Ir, nors apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente nereiškia prašymo dėl šių dokumentų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog šiais dokumentais grindžiami atskirojo skundo argumentai, sprendžia, jog apeliantas pageidauja jų priėmimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš viešai prieinamų, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Atsakovo teikiami rašytiniai duomenys yra iš SODROS bei VĮ Registrų centro informacinių sistemų prieinama informacija, su kuria, esant poreikiui, teismas gali susipažinti pats. Todėl, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nepriima apelianto naujai pateiktų duomenų.
Dėl ginčo esmės
11. Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo atsakovo A. J. atžvilgiu ir nepagrindė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, t. y. nesant konkretiems duomenims apie atsakovų nesąžiningus veiksmus, kuriais būtų siekiama išvengti prievolės įvykdymo. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai nusprendė, jog ieškinys A. J. atžvilgiu nėra preliminariai pagrįstas, o dėl ieškinio pagrįstumo atsakovės UAB „Beiner“ atžvilgiu apskritai nepasisakė. Be to, teismas formaliai įvertino akivaizdžius duomenis apie atsakovų sistemingą nesąžiningą veiklą – A. J., veikdamas per savo įmones, sudarė sandorius neturėdamas automobilio nuosavybės, klaidino ieškovą ir kitus asmenis, o šių įmonių finansinė padėtis bei vykstantis ikiteisminis tyrimas rodo realią grėsmę, kad atsakovai sieks paslėpti turtą ir išvengti teismo sprendimo vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais.
12. Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (lot. prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
13. Nagrinėdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas preliminariai (prima facie) vertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad toks preliminarus vertinimas reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimų bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdį, sprendžia, ar ieškinys nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau šioje proceso stadijoje netiria ir nevertina faktinių bei teisinių argumentų, juos pagrindžiančių įrodymų turinio, pagrįstumo ar teisėtumo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1502-178/2018).
14. Taigi pradinėje proceso stadijoje ieškinio pagrįstumas vertinamas tik tikėtinumo aspektu. Kadangi ieškovas pateikė argumentus ir dokumentus, kurie bent preliminariai pagrindžia jo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškinys atsakovo A. J. atžvilgiu yra akivaizdžiai nepagrįstas ar negalėtų būti tenkintinas. Todėl pirmosios instancijos teismas, faktiškai iš anksto įvertinęs vieno atsakovo atsakomybės nebuvimą, peržengė preliminaraus vertinimo ribas ir padarė išvadą, neatitinkančią proceso stadijos esmės bei teismų praktikoje suformuotų vertinimo kriterijų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas ištaiso šią pirmosios instancijos teismo klaidą ir pripažįsta, kad ieškinys atsakovo A. J. atžvilgiu yra tikėtinai pagrįstas.
15. Kadangi ieškinyje pareikšti reikalavimai yra solidarūs ir nukreipti tiek prieš A. J., tiek prieš jo vadovaujamą juridinį asmenį UAB „Beiner“, o ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones abiejų atsakovų atžvilgiu, laikytina, jog skundžiamoje nutartyje nepasisakydamas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo UAB „Beiner“ atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad šio atsakovo atžvilgiu ieškinys yra bent preliminariai (tikėtinai) pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka.
16. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
17. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi atsakovų nesąžiningumu, kurį, anot jo, patvirtina klaidingas nurodymas pirkimo–pardavimo sutartyje, jog parduodamas UAB „Beiner“ priklausantis automobilis, nors tokio automobilio iš tiesų ši įmonė niekada neturėjo, netikri skelbimai apie neva Švedijoje įsigytą transporto priemonę, vieša informacija apie teisminius procesus kitos atsakovo įmonės atžvilgiu, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, pasak ieškovo, atsakovės UAB „Beiner“ finansiniai rodikliai liudija itin silpną jos finansinę būklę.
18. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne) sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-896-302/2020). Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje nurodoma, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar galimus atlikti veiksmus, siekiant išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019).
19. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė UAB „Beiner“ 2025 m. sausio 14 d. sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas – nupirkti atsakovei nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Toyota Rav 4 Plug – In Hybrid“, kurios identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio rida 63 641 km, už 20 000,00 Eur. Ieškovo teigimu, visą sutartyje nurodytą kainą jis sumokėjo tą pačią dieną, atlikdamas du bankinius pavedimus atsakovės naudai. Nepaisant to, atsakovė per protingą terminą nepristatė transporto priemonės ir niekaip kitaip neįvykdė savo prievolės, pradėjo vengti bendrauti su ieškovu, neatsakė į žinutes bei telefono skambučius.
20. Nurodytos aplinkybės, susijusios su šalių 2025 m. sausio 14 d. sudarytos sutarties vykdymu, sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką ir bus vertinamos pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Vis dėlto, šioje proceso stadijoje reikšminga tai, kad iš bylos duomenų matyti: minėta transporto priemonė sutarties sudarymo metu atsakovei nuosavybės teise nepriklausė, o sutartyje pateikti duomenys apie nuosavybės teisę neatitiko tikrovės. Tokie atsakovės UAB „Beiner“ ir jos vardu veikusio atsakovo A. J. veiksmai vertintini kaip nesąžiningi ir sudarantys pagrindą manyti, jog jie elgėsi apgaulingai bei nesiekė tinkamai įvykdyti sutartinių įsipareigojimų.
21. Atsižvelgtina ir į tai, kad iš viešai internete skelbiamos informacijos matyti, jog Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyboje atliekamas didelės apimties ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Horizon Trade“, UAB „Beiner“ direktoriaus A. J. galimai padarytų nusikalstamų veikų – sukčiavimo, turto iššvaistymo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bei neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo. Ši aplinkybė papildomai patvirtina ieškovo nurodytas prielaidas dėl atsakovės ir jos vadovo nesąžiningumo ir kelia realią riziką, jog atsakovai gali imtis veiksmų, kuriais būtų siekiama paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti turimą turtą.
22. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes ir teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovas įrodė sąlygas, būtinas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui atsakovų atžvilgiu. Todėl ieškovo atskirasis skundas tenkintinas – panaikinama skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – laikinosios apsaugos priemonės taikytinos atsakovų UAB „Beiner“ ir A. J. atžvilgiu.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartį, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Beiner“ ir atsakovo A. J. atžvilgiu, t. y. areštuoti 20 000,00 Eur (dvidešimties tūkstančių Eur 00 ct) sumai atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Beiner“, kurios juridinio asmens kodas 186041376, ir atsakovui A. J., kurios asmens kodas (duomenys neskelbtini), priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamą turtą, turtines teises, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias turtines ir neturtines teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, o jo nepakakus, areštuoti ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, leidžiant su jomis atlikti atsiskaitymus tik su ieškovu, taip pat mokėti mokesčius valstybei.
Nurodyti ieškovui, kad jis dėl atsakovų turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuojamo turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo.
Nutarties vykdymą pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
Nurodyti antstoliui, kad areštuojant atsakovų pinigines lėšas, jis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota būtiniausiems atsakovų poreikiams tenkinti.
Išaiškinti atsakovams, kad asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jiems momento, o nesant galimybės paskelbti, taip pat ir tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant – nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento.
Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti vykdymui viešo registro tvarkytojui, ieškovui bei atsakovams.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.