Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant vaidai Pupšytei, Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistajam L. G., gynėjai advokatei Živilei Urbonavičienei, nukentėjusiajai V. Z., jos atstovei Rasai Gradauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-03-23 nuosprendžio, kuriuo L. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d. 80 MGL (10 000 (dešimties tūkstančių) litų) bauda.

Iš L. G. civilinei ieškovei V. Z. priteista 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Civilinei ieškovei V. Z. pripažinta teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo - antstolių kontoros antstoliu, dirbdamas antstoliu kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, vykdydamas skolos išieškojimą pagal Kauno miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą, išduotą 2002 m. lapkričio 26 d. civilinėje byloje Nr. 2-10558/2002 m., pagal kurį V. Z. buvo įpareigota sumokėti 218 - jai butų savininkų bendrijai, įmonės kodas 3535036, registruotai (duomenys neskelbtini), Kaune, 1 597,78 Lt, minėtą sumą sumokant dalimis - po 133,15 Lt kas mėnesį, mokėjimą pradedant nuo 2002 m. lapkričio 26 d., pažeidė Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse nustatytas Išieškojimo iš skolininko turto bendrąsias taisykles, t.y. būdamas skolininkės V. Z. informuotas apie skolos sumokėjimą pagal minėtą vykdomąjį raštą, piktnaudžiaudamas tarnyba, vykdė skolos išieškojimą, t.y. 2004-07-22 pateikęs užklausą Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinei sistemai dėl V. Z. darbo ir tą pačią dieną gavęs atsakymą, kad V. Z. dirba UAB „Žemyn upe“, įmonės kodas 3531284, pažeisdamas Lietuvos Respublikos CPK 664 str. nustatytą išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilę, t.y. nevykdydamas išieškojimo iš V. Z. darbo užmokesčio, bei pažeisdamas CPK 663 str. 3 p. nuostatą, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 3 000 litų, nors vykdomasis raštas buvo išrašytas 1597,78 Lt sumai, 2004 m. liepos 23 d. areštavo V. Z. priklausantį nekilnojamą turtą - 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr.1998400850140044, nors tai buvo vienintelis nukentėjusiajai priklausantis butas, žinodamas, kad šiame bute skolininkė negyveno dėl buto bendrasavininkų sudarytų neįmanomų gyvenimo sąlygų, be to, pažeisdamas Lietuvos Respublikos CPK 681 str. l d. ir 2 d. nuostatas, kad areštuodamas skolininko turtą antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, areštuotą turtą įvertino žymiai žemesne, negu rinkos, kaina, t.y. 15 000 litų, nors Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, 2004 07 23 buto vertė buvo 60 700 Lt, o 2004 12 30 vykusių varžytinių metu buto kainą neteisėtai sumažino iki 12 000 litų, nors Valstybės įmonės Registrų centro duomenis, buto rinkos kaina buvo pakilusi ir buto vertė 2004 12 30 buvo 66 800 Lt, ir šį butą iš varžytinių pardavė už 12 700 litų, padarydamas nukentėjusiajai V. Z. 20 700 litų materialinę žalą.

Bendrijos pirmininkas B. L. parodė, kad apie V. Z. savanoriškus skolos mokėjimus bendrija nieko nežinojo, kadangi V. Z. pas jį atėjusi nebuvo ir apie dalinį mokėjimą jo neinformavo, todėl jį kaip antstolį apie dalinius mokėjimus taip pat neinformavo. 2004 m. lapkričio 4 d. B. L. atvyko į antstolio kontorą ir atnešė raštą Nr. 35, kuriuo informavo, kad V. Z. piktybiškai nemoka skolos ir prašė skolą išieškoti. Paprašius B. L. patikslinti raštu ar tikrai skolos liko apie 300 Lt, kaip jis apytiksliai informavo rašte, jis paaiškino, kad po teismo sprendimo skola išaugo iki 1872 Lt ir nepatvirtino, kad skolos liko 300 Lt. Jis reikalavo, kad bendrija raštu pateiktų duomenis apie faktinį skolos likutį, tačiau jų niekas nepateikė.

V. Z. pati pripažino, kad kvitų, įrodančių dalinį skolos mokėjimą ar kitų tai įrodančių dokumentų, antstoliui, t.y. jam ji nepateikė. Vien remiantis žodžiais, nepateikus jokių tai įrodančių dokumentų, vykdomąją bylą nutraukti nėra įstatyminio pagrindo.

Apie dalinį skolos mokėjimą jis sužinojo tik atliekant ikiteisminį tyrimą Žaliakalnio PK. Iš pateiktų mokėjimo kvitų matyti, kad skolos buvo sumokėta 1161,30Lt., o ne 1580,75 Lt., kaip teigė V. Z..

Tik ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kai AB „Hansabankas“ pinigų įnešimų kvituose buvo nurodomas klaidingas butas, todėl nei išieškotojas, nei jis duomenų, kad V. Z. moka skolą neturėjo ir negalėjo turėti. Todėl nepagrįsta jokiais įrodymais teismo išvada, kad jis, žinodamas, kad V. Z. skolą sumokėjo, piktnaudžiaudamas tarnyba, vis vien vykdė skolos išieškojimą.

V. Z. klaidino teismą ir ikiteisminį tyrimą teigdama, kad antstolis nepervedė jai po varžytinių likusių pinigų. 2005 m. kovo 30 d. pavedimu Nr. 1540 į V. Z. sąskaitą buvo pervesta likusi 10568,22 Lt suma ir tai patvirtina teismui pateikta bei byloje esanti banko medžiaga (1 t. b.l. 88).

Liudytoja N. V. nurodė, kad su sūnaus šeima ji nebendrauja, nežinojo, kur gyvena sūnus. Tik tyrimo metu sužinojo, kad sūnus gyvena tame pačiame bute, kur ir V. Z.. Apie būsimas varžytines jai buvo žinoma, tačiau tarpininkauti jos niekas neprašė. Liudytojas R. V. parodė, kad jo nepažįsta ir varžytinėse nedalyvavo. Liudytojas T. K. paliudijo, kad jo nepažįsta ir su juo nėra bendravęs, o apie varžytines sužinojo iš skelbimo. Su pirkėjais jis pažįstamas. Apie pirkėjos giminystės ryšius jis sužinojo tik atliekant ikiteisminį tyrimą.

Jis nepažeidė CPK 664 str. nustatytą išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilę. CKP 663 str. 1 p. numato, kad skolininkas turi pateikti antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per 6 mėnesius darant šio Kodekso 736 str. nurodyto dydžio - 20 proc- išskaitymus iš darbo užmokesčio. Nors V. Z. apie tai buvo informuota, tačiau tokio įrodymo nepateikė. CPK 634 str. įpareigoja antstolį savo iniciatyva imtis teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. VSDFV Kauno skyriaus 2010-02-08 pažyma Nr. (9.96) 41A-907 (4 t. b.l. 57) patvirtina, kad V. Z. per 2004 metus, atskaičius mokesčius ir pašalpas, UAB „Žemyn upe“ išmokėta atlyginimo viso 2363,23 Lt arba vidutiniškai po 197 Lt per mėnesį. Išieškant skolą iš šio darbo užmokesčio kas mėnesį butų atskaitoma maksimaliai po 39 litus ir visą skolą butų buvę galima išieškoti tik per tris metus keturis mėnesius. Toks ilgas skolos išieškojimas pažeistų CPK 634 ir 663 straipsnių reikalavimus. Net jeigu V. Z. skolos būtų likę apie 300 Lt, ją būtų buvę galima išskaityti tik per 8 mėnesius. Pirmos instancijos teismas neteisingai išaiškino CPK 663 str. 3 p. nuostatą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-10-07 konsultacijose A3-112 (Teismų praktika Nr. 22), susijusiose su vykdymo procesu, išaiškino, kad CPK 663 str. nedraudžia nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį būstą, kuriame jis negyvena. Į tokį būstą išieškojimas nukreipiamas bendra tvarka, nepriklausomai nuo išieškomos sumos dydžio, taip pat nuo to, ar kitas būstas, kuriame skolininkas gyvena, jam priklauso nuosavybės teise, ar ne. Vykdydamas varžytines jis nepažeidė jokios įstatyminės teisės normos.

Areštuojant kambarį su bendro naudojimo patalpomis kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tuo metu buvusias realias rinkos kainas, laikraščio „Noriu“ skelbimus, VĮ Registrų centro pažymą, parduodamo turto buvimo rajoną, kad namas yra blokinis, jog parduodamas kambarys yra bendrame bute su kitu savininku.

Byloje yra pateikta VĮ Registrų centro pažyma, kad įvertinti vieną kambarį bendrame bute, nėra galimybės ir jokiu būdu tokio kambario vertę negalima nustatyti viso buto vertę dalinant per pusę. Tokio kambario vertė visada yra ženkliai mažesnė nei aritmetinė pusė buto vertės. Todėl pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino parduodamo kambario vertę, laikydamas, kad jo kaina turi sudaryti pusę viso buto vertės.

Neteisingai teigiama, kad varžytinių metu jis neteisėtai sumažino kainą iki 12000 Lt. LR CPK 718 str. nustato, kad pradinė kaina sudaro 80% areštuoto turto kainos, o tai ir sudarė 12000 litų.

Teisėjas, tvirtindamas antstolio surašytą varžytinių aktą, patvirtina ir turto pardavimo teisėtumą, nes teisėjui šį aktą patvirtinus, jis tampa nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu. Taigi teisėjas, prieš tvirtindamas antstolio surašytą aktą, turi patikrinti ir tai, ar turto pardavimo procese nebuvo padaryta pažeidimų, kartu ir tai, ar turtas buvo tinkamai įkainotas bei parduotas už tinkamą kainą. Teismas jokių pažeidimų nenustatė ir patvirtino varžytinių aktą.

V. Z. nepateikė dokumentų, įrodančių skolos mokėjimą, nesidomėjo vykdymo eiga ir visiškai nevykdė skolininkui privalomų pareigų, numatytų CPK 644 str. Dokumentų, įrodančių skolos mokėjimą nepateikė ir bendrija, taip grubiai pažeidė CPK 640 str. reikalavimus. Įtakos turėjo ir tai, kad mokant skolą banke, bankas padarė grubią klaidą, klaidingai nurodydamas mokėjimuose butą.

Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad V. Z. dėl jo veiksmų, kažkodėl nekonstatuota, kad dėl banko ar bendrijos pirmininko veiksmų, buvo pažeminta, patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą. Pati Z. buvo viskam abejinga, nepasinaudojo jai išaiškintomis teisėmis bei nevykdė įstatymu numatytų pareigų, nesidomėjo vykdymo eiga.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, proceso dalyvių nuomones: nuteistąjį ir gynėją, prašiusius apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, nukentėjusiąją, jos atstovę ir prokurorę, prašiusias apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo L. G. padarytą nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str.

Apeliaciniame skunde nuteistasis L. G. teigia, kad jis nepažeidė CPK 664 str. nustatytą išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilę. Šis teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymima, kad teismo 2002-11-11 sprendimo įvykdymas buvo išdėstytas vienų metų laikotarpiui, minėtą sumą sumokant dalimis - po 133,15 Lt kas mėnesį, mokėjimą pradedant nuo 2002 m. lapkričio 26 d. iki 2003 lapkričio 26 (1 t., b.l. 16). Šiuo laikotarpiu nukentėjusioji V. Z. teismo sprendimą galėjo įvykdyti savanoriškai, ką iš dalies ir padarė (liko nesumokėti tik 17,03 Lt). Po 2003-11-26 V. Z. liko neįvykdžiusi teismo sprendimą tik 17,03 litų dalyje ir antstolis turėjo teisę priverstinį sprendimo vykdymą nukreipti tik dėl neįvykdytos sprendimo dalies, laikydamasis CPK 664 str. nustatytos išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilės. Šiuo gi atveju antstolis viršijo savo įgaliojimus, nes turėdamas duomenų apie savanorišką sprendimo vykdymą, nesiėmęs visų priemonių nustatyti kokioje dalyje sprendimas neįvykdytas, priverstinai išieškojo visą 2002-11-11 sprendimu priteistą sumą iš vienintelio nukentėjusiosios gyvenamojo būsto. Tokiais veiksmai antstolis nukentėjusiajai padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuteistojo L. G. kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą, pilnai įrodyta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo L. G. apeliacinį skundą atmesti.