Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-238 2005 m.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2005 m. kovo 17 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. (A. I. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 150 str. 4 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 8 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. I. priteista: 522,4 Lt Valstybinei ligonių kasai, 300 Lt M. O. materialinei žalai atlyginti ir 10000 Lt T. O. nematerialinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. I. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. gruodžio 6 d., apie 12³⁰ val., apsvaigęs nuo alkoholio, savo namo (duomenys neskelbtini) kieme, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. sugriebęs mažametę T. O. , gim. 1991-05-25, už pakarpos, jėga įsitempė ją į savo namo kambarį, kur, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, pasodino pastarąją ant lovos krašto, numovė jos kelnes, pėdkelnes ir kelnaites bei, paguldęs į lovą, ranka glostė mažametės lytinius organus, po to nukentėjusiąją užgulė, užspaudė jai burną ir prieš pastarosios valią, įvedęs savo varpą šiai į išeinamąją angą, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajai tiesiosios žarnos ir išeinamosios angos plyšimus – nežymų sveikatos sutrikdymą, su mažamete tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu.

Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėja prašo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. I. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo

Esminių BPK pažeidimų byloje nėra.

Apeliantas teigia, jog jis nesusipažinęs su bylos medžiaga.

BPK 237 str. 2 d. nuostatos numato, kad jeigu kaltinamasis suimtas, su bylos medžiaga susipažįsta jo gynėjas. Bylos duomenys įrodo, jog baigiantis ikiteisminiam tyrimui A. I. gynėjas advokatas G. B. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą, prašydamas leisti susipažinti su baudžiamojoje byloje atliktų ekspertizių išvadomis (t. 1 b. l. 189) ir su jomis susipažino (t. 1 b. l. 190). Nagrinėjant bylą I instancijos teisme ir prokurorui pateikus naują įrodymų šaltinį – specialisto išvadą Nr. 176, gynėjas vėlgi paprašė paskelbti pertrauką, kad galėtų išsamiau susipažinti su šia išvada, ir prašymas buvo patenkintas (t. 2 b. l. 89).

Tai rodo, jog nuteistojo teisės nebuvo pažeistos. Beje, jis pats teisme neišsakė noro asmeniškai susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia niekada nesakęs, kad iš dalies pripažįsta savo kaltę.

Šį skundo motyvą paneigia teisiamojo posėdžio protokolo duomenys: į teisiamojo posėdžio pirmininkės klausimą, ar A. I. suprato kaltinimą ir ar prisipažįsta kaltu, jis atsakė kaltinimą supratęs, kaltu prisipažįstąs iš dalies (t. 2 b. l. 90). Duodamas parodymus ir atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, kaltininkas ne kartą sakė ,,aš neatsimenu“, ,,kad to nebuvo, sakyti negaliu, bet aš nepamenu“, ,,net protas neišneša, kodėl taip atsitiko“, ,,nesuprantu, kaip čia taip įvyko“, ,,jei tikrai taip padariau, tai gailiuosi“ (t. 2 b. l. 91, 93, 109).

Visa tai rodo, jog apeliantas ne kategoriškai neigia savo kaltę, o dėl girtumo neprisimena įvykio aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad teisiamojo posėdžio protokole A. I. parodymai ir replikos užrašyti netiksliai.

Apeliantas skunde nurodo, jog jis nukentėjusiąją pirmą kartą pamatė teisme, o ikiteisminio tyrimo metu su ja nebuvo atlikta akistata.

Ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme nukentėjusioji paaiškino, kad ji matė nuteistąjį keletą kartų tetos Pašos (P. I. ) kieme, kadangi teta su nuteistuoju gyvena viename name.

Liudytoja P. I. teisme patvirtino, jog nukentėjusioji pažinojo nuteistąjį iš matymo.

Taigi, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad ji nesuklydo ir nusikalstamus veiksmus su ja atliko būtent nuteistasis. Nukentėjusiosios bei nuteistojo šeimos nepalaikė artimų ryšių, jie yra labai tolimi giminės, todėl atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog byla sufabrikuota, norint atimti iš jo motinos palikimą.

Apeliaciniame skunde minimi kaimynai nepatvirtino aplinkybės, kad A. I. nepažinojo nukentėjusiosios. Jie tik parodė, jog nusikaltimo padarymo dieną nuteistasis namuose buvo vienas. Tai neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams, nes ji irgi teigė, kad A. I. buvo vienas. Liudytojas A. J. prieš prausimąsi pirtyje ir po to su nuteistuoju girtavo bei nežino, kada iš jo namų išėjo, o liudytoja L. J. buvo trumpai, todėl šie parodymai vieni kitiems neprieštarauja ir patvirtina, jog nusikaltimas padarytas, kai liudytojų sodyboje jau nebuvo. Nuosprendyje nurodytas nusikaltimo laikas, atsižvelgus į atstumą tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo namų, yra realus, kadangi objektyvaus įrodymų šaltinio – telefoninio pokalbio stenogramos (t. 1 b. l. 13) duomenys įrodo, kad nukentėjusiajai sugrįžus į namus ir papasakojus, kas atsitiko, jos motina paskambino į policiją 2003-12-06, 13²⁷ val.

Atkreipiamas dėmesys, jog sutinkamai su BPK 190 str. 1 d. nuostatomis akistatos darymas yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro teisė, o ne pareiga. Dėl tokio tyrimo veiksmo tikslingumo sprendžia būtent šie asmenys. Akistata atliekama tada, kai ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymams būdingi esminiai prieštaravimai.

Šioje byloje nėra tokios situacijos, kadangi mažametės nukentėjusiosios parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, o nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu iš viso neigė padaręs nusikalstamą veiką. Nuteistajam pasirinkus tokią gynybos poziciją, akistatą atlikti buvo netikslinga. Be to, pagal nusistovėjusią praktiką bylose, kuriose nukentėjusieji yra mažamečiai, akistatos atliekamos tik išimtiniais atvejais, kad pastariesiems nebūtų daromas psichologinis poveikis ir jie nebūtų papildomai traumuojami.

Dėl A. I. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Nukentėjusioji T. O. nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 45-47) parodė, kad neradusi namie tetos Pašos (P. I. ) ėjo prie dviračio, norėdama važiuoti į namus. Staiga basas išėjęs pro duris girtas A. I. ją paėmė už sprando, įvedė į namą, kambaryje pasodino ant lovos, vienu judesiu numovė kelnes, pėdkelnes ir kelnaites, tačiau paliko kailinukus, pats nusimovė kelnes bei žalios spalvos kelnaites ir ją užgulė, lietė jos lytinius organus ranka, po to kažką jai darė. Kol jai nepradėjo labai skaudėti, ji nerėkė ir nesipriešino, nes buvo labai išsigandusi.

Nuteistasis tokias įvykio aplinkybes neigė.

Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo duomenų (t. 1 b. l. 25) matyti, kad įtariamasis A. I. savo iniciatyva pateikė įvykio dieną vilkėtus drabužius, įskaitant žalios-mėlynos (elektrinės) spalvos kelnaites.

Atkreipiamas dėmesys, jog A. I. drabužiai paimti 2003-12-09, t. y. viena diena vėliau, negu nukentėjusioji pirmą kartą davė parodymus. Taigi, nemačiusi kaltininko apatinių kelnaičių, ji nebūtų žinojusi jų spalvos. Tai, kad mergaitė jas pavadino žalios, o ne elektrinės spalvos, parodymų teisingumui neturi reikšmės, nes būtina atsižvelgti į spalvos pavadinimo specifiką, įvertinti situacijos netikėtumą, nukentėjusiosios amžių bei išgąstį. Būtent stresine situacija paaiškinama ir tai, jog ji netiksliai apibūdino nuteistojo megztuko išvaizdą.

Apeliantas ginčija specialisto išvadą Nr. 176, įrodančią, kad ant T. O. palto rasta sperma priklauso A. I. .

Nuteistasis nesutinka ir su teismo medicinos specialisto išvados Nr. 540 duomenimis, iš kurių matyti, jog T. O. kūno sužalojimai, tiesiosios žarnos ir išeinamosios angos plyšimai, galėjo būti padaryti kietais-bukais daiktais iškreipto lytinio akto metu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių specialisto išvadų teisingumu, nes apelianto skunde nurodyti motyvai neatitinka tikrovės.

Apeliantas nurodo, kad iš jo lytinio organo nebuvo paimta pavyzdžio tyrimui, tačiau tam prieštarauja bylos medžiaga.

Pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolo duomenys (t. 1 b. l. 119) įrodo, kad 2003-12-09 įtariamajam A. I. sutikus lyginamajam tyrimui paimti varpos nuoplovų pavyzdžiai, suvilgius vandeniu marlę ir jam pačiam su suvilgyta marle nuvalant varpą.

2003-12-08 nukentėjusiosios motina M. O. pateikė tyrėjai savo mažametės dukros T. O. nusikaltimo dieną vilkėtus drabužius, įskaitant kailinukus (t. 1 b. l. 24).

Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre atlikus biologinį objektų tyrimą, 2005-01-07 surašyta specialisto išvada Nr. 176 (t. 2 b. l. 79-81), kurioje kategoriškai nurodyta, jog ant T. O. palto rasta sperma priklauso A. I. .

Taigi, objektų tyrimas atliktas, turint tinkamai paimtus tyrimo objektus, o jų rezultatai atitinka nukentėjusiosios parodymus, kad lovoje ji buvo be kelnaičių, bet su kailinukais.

Teismo medicinos specialisto išvados Nr. 540, surašytos 2003-12-08, duomenys (t. 1 b. l. 66-67), jog T. O. kūno sužalojimai, tiesiosios žarnos ir išeinamosios angos plyšimai, galėjo būti padaryti kietais-bukais daiktais iškreipto lytinio akto metu, taip pat sutampa su nukentėjusiosios parodymais, kad ,,dėdės organas (...) buvo labai kietas“ (t. 1 b. l. 50).

Visi šie įrodymų šaltiniai tinkamai ištirti I instancijos teismo teisiamajame posėdyje.

Iš byloje esančios T. O. gimimo liudijimo kopijos (t. 1 b. l. 76) matyti, jog ji gimusi 1991-05-25, t. y. nusikaltimo dieną ji buvo 12 metų amžiaus. Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 49 ,,Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 11 p., jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu.

Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad I instancijos teismo nuosprendyje įrodyta A. I. kaltė seksualiai prievartavus mažametę T. O. ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 150 str. 4 dalį.

Dėl bausmės

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas įvertino, kad nuteistasis tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.) prieš mažametę.

Antra vertus, teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę, jog jis neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, iki nusikaltimo padarymo dirbo.

Teismas nenustatė A. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o veikos padarymą apsvaigus nuo alkoholio pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Teismas paskyrė vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. I. paskirta vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra per griežta.

Dėl civilinių ieškinių

Teismas visiškai patenkino 522,4 Lt prokuroro civilinį ieškinį dėl nukentėjusiosios gydymo išlaidų atlyginimo ir 300 Lt nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą M. O. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo.

Pastarosios pareikštas 20000 Lt civilinis ieškinys dėl mažametei dukrai T. O. padarytos neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista 10000 Lt.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad teismo sprendimas šioje dalyje neatitinka įstatymo reikalavimų, o taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.).

Nusikaltimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarytas prieš mažametę, tačiau jau sulaukusią amžiaus, kai dvasinis sukrėtimas ir stresas dėl tokio pobūdžio nusikaltimo sukelia psichologines pasekmes, išlieka ilgai ir neabejotinai turi įtakos bręstančios mergaitės vystymuisi, jos psichikos formavimuisi, požiūriui į priešingos lyties asmenis, o tai susiję su gebėjimu bendrauti su aplinkiniais, pasitikėjimu jais. Nukentėjusiajai prireikė psichologo pagalbos. Visa tai reiškia, kad įvertinus nusikaltimo aplinkybes, A. I. kaltę, jo asmenybę ir kitas svarbias neturtinės žalos dydžiui turinčias reikšmės aplinkybes, priteistas neturtinės žalos dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui.

Dėl advokatų darbo apmokėjimo

Nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas R. Mikulskas prašo priteisti iš nuteistojo A. I. nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą 250 Lt už nukentėjusiosios T. O. atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Analogišką prašymą dėl kitos advokatės suteiktos teisinės pagalbos po nuosprendžio priėmimo atsikirtime į apeliacinį skundą pareiškė nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatai D. G. ir R. Mikulskas atstovavo mažametės T. O. interesus, surašant atsikirtimą į nuteistojo apeliacinį skundą bei dalyvaujant apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Advokatas R. Mikulskas apeliacinės instancijos teisme pateikė 2005-03-14 susitarimų Nr. 05-03-14-01 ir Nr. 05-03-14-02/267 su kliente M. O. , išduotų atitinkamai advokatės D. G. kontoros ir Vilniaus m. Naujosios Vilnios advokatų kontoros, kopijas, kur nurodyta, jog honoraras pagal abu susitarimus yra po 250 Lt. Tačiau šiuose susitarimuose nenurodyta, kada ir pagal kokį mokestinį dokumentą tokios pinigų sumos įmokėtos, nepateikti nustatyta tvarka išduoti mokestiniai dokumentai.

Nesant įrodymų, jog susitarimuose nurodytas honoraras advokatams sumokėtas, nėra teisėto pagrindo jį priteisti iš nuteistojo.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti.