Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246-6.249 straipsniais ir konstatavo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: Komisariato areštinės neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas pabrėžė, kad nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas vadovavosi Taisyklių 59, 62 punktais, kuriuose nurodyta, kad asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenims tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami tris kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų. Teismas rėmėsi Komisariato areštinės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Komisariato viršininko 2008 m. sausio 28 d. įsakymu, 7.2.5 punktu ir darė išvadą, kad asmuo, laikomas policijos areštinėje, turi būti maitinamas tris kartus per dieną nustatytu laiku, o Komisariato areštinėje laikomiems asmenims turi būti užtikrintas maitinimas 07.00 val., 12.00–13.00 val. ir 17.00 val.

III.

Pareiškėjas vadovaujasi Taisyklių 59, 62 punktais ir tvirtina, kad buvo piktybiškai nepamaitintas. Pareiškėjo manymu, jam turėjo priklausyti sausas davinys. V. P. teigimu, kiekvieną kartą atvykus į Komisariato areštinę planiniu konvojumi būna suteikiamas sausas maisto davinys, todėl sauso maisto davinio nesuteikimą atvykus neplaniniu konvojumi vertino kaip diskriminaciją. Pareiškėjas neigia patyręs tik laikiną išgyvenimą ir tvirtina patyręs nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą, emocinę depresiją, baimę, jog kiekvieną kartą vykstant į Komisariato areštinę pasikartos toks pat nežmoniškas pareigūnų elgesys, visa tai paveikė jo psichiką. Pareiškėjas nesutinka, kad nesiskundė pareigūnų veiksmais, kadangi dėl to kreipėsi į teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos policijos komisariato pareigūnų, galimai neužtikrinusių tinkamo nuteistojo maitinimo, veiksmais.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (1 dalis). Atsižvelgus į to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad valstybė atsako prieš asmenį tik už tokią jo žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų (veikimo, neveikimo), kurie tiesiogiai darė įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus aktus, žalos pareiškėjui padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų aktų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, CK 6.271 straipsnyje numatyta prievolė atlyginti žalą neatsiranda. Be to, teismo nuomone, atsižvelgus į CK 6.246 straipsnyje ir 6.271 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų prasmę, asmeniui žala gali atsirasti tik dėl viešosios teisės priimtų individualių teisės aktų, konkretaus asmens atžvilgiu atliktų individualių veiksmų (neveikimo).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2012 m. lapkričio 27 d., pareiškėjas apie 17.40 val., buvo neplanine tvarka konvojuotas iš Alytaus pataisos namų į Komisariato areštinę, kur jam nebuvo pateikta vakarienė, motyvuojant tuo, kad jau pasibaigęs vakarinio maitinimo laikas. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Atsakovo atstovas savo pareigūnų veiksmus grindžia Taisyklių nuostatomis ir juos laiko teisėtais, o pareiškėjas mano, kad jam turėjo būti užtikrintas maitinimas.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės nustato, kad į policijos įstaigų areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką, turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai, o su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (6 punktas), šie asmenys turi teisę gauti tinkamą maistą (7.11 punktas). Konkrečias policijos įstaigų areštinėje laikomų asmenų maitinimo taisykles nustato Taisyklių IX skyriuje įtvirtintos teisės normos, kurios detaliai reglamentuoja policijos įstaigų areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką: asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis (59 punktas), šie asmenys privalo būti maitinami 3 kartus per dieną, o maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų (62 punktas). Galiojusios Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės asmenų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių nebuvo ir nėra įtvirtinusios. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės). Šios taisyklės numato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. (31 punktas), įpareigoja kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas iš vakaro informuoti kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių bei, išvykus konvojui, nedelsiant informuoti apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (32 punktas), o kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybas - informuoti ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių (34 punktas). Maitinimo organizavimo taisyklių 4 punktas įpareigoja kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų administracijas nuolat turėti kaupiamų maisto produktų (negreit gendančių) atsargų ne mažiau kaip 7 dienų suimtųjų ir nuteistųjų maitinimui. Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktas (2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-141 redakcija) nustatė, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę, o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Apibendrinusi šį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visi minėti teisės aktai skirti tiek nuteistųjų, tiek ir suimtųjų tinkamam maitinimui užtikrinti nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra vienoje laisvės atėmimo arba kardomojo kalinimo įstaigoje, ar pervežamas į kitą. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į areštinę arba laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį. Teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinimas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti asmens maitinimą ir tuo pačiu jo teises į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas.

Iš byloje surinktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, kada 2012 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas buvo pamaitintas arba jam išduotas sausas davinys Alytaus pataisos namuose, kada ir kieno iniciatyva buvo priimtas sprendimas neplanine tvarka pareiškėją perkelti į Komisariato areštinę, ar Alytaus pataisos namų ir Komisariato pareigūnai tinkamai keitėsi informacija apie asmenų perkėlimą iš vienos įstaigos į kitą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė, apsiribodamas formaliu Komisariato pareigūnų veiksmų teisėtumo patikrinimu Areštinės veiklos taisyklių požiūriu.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, o tiek Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, tiek ir Alytaus pataisos namai yra valstybinės įstaigos, spręstinas klausimas dėl tinkamo atsakovo atstovavimo arba Alytaus pataisos namų įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Tik nustačius ir visapusiškai ištyrus faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo konvojavimu ir maitinimu, bus galima padaryti išvadas dėl valstybės pareigūnų veikų teisėtumo bei galimo neturtinės žalos padarymo. Nustačius, kad neturtinė žala buvo padaryta, spręstinas pažeistos teisės gynimo kuriuo nors iš būdų klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų byloje iškilusių teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis) ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, nebuvo atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatomos ir vertinamos iki šiol byloje nenustatytos ir neįvertintos aplinkybės, suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso ir materialiosios teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo Kauno apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.