Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, jog į Lietuvos Respubliką atvyko 2015 m. spalio 9 d., buvo išduota viza ir laikinas leidimas gyventi Lietuvoje, kuris buvo pratęsiamas. Besimokant aukštojoje mokykloje pareiškėjas, kartu su drauge 2019 m. sausio 31 d. susilaukė sūnaus D. A., kuria yra Lietuvos Respublikos pilietis. Dėl minėtos priežasties pareiškėjui teko sustabdyti mokslus, kad galėtų rūpintis šeima.

Pažymi, jog pareiškėjo tikslas yra gyventi Lietuvos Respublikoje, čia jį sieja glaudūs socialiniai bei šeimyniniai ryšiai, kadangi jis nori auginti ir rūpintis savo vaiku, išlaikyti šeimą materialiai, planuoja tęsti mokslus. Išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis nebetektų galimybės rūpintis savo šeima, nebegalėtų sudaryti palankių sąlygų visapusiškai ir harmoningai vystytis jo sūnui. Nurodo, jog VSAT pažeidė Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priėmė nepagrįstą ir neproporcingą sprendimą.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 9 d. prašymą dėl galimybės pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Leidimas gyventi) ir nacionalinę vizą, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos, šio prašymo 2019 m. rugpjūčio 21 d. Raštu netenkino.

Paaiškino, jog Migracijos departamentas 2019 m. rugpjūčio 21 d. Rašte konstatavo, jog pareiškėjas šalyje yra neteisėtai, todėl negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi neišvykstant iš Lietuvos Respublikos. Mano, jog 2019 m. rugpjūčio 21 d. Raštas yra neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, todėl pareiškėjas neturi teisės pateikti prašymą išduoti laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas tik formaliai išvardijo teisės aktus, nenurodė konkrečių aplinkybių, trukdančių priimti prašymą ir jį išnagrinėti. Taip pat nebuvo įvertinti pareiškėjo šeiminiai bei socialiniai ryšiai Lietuvoje.

Apibendrina, jog vien lingvistinis Įstatymo nuostatų aiškinimas negali būti laikomas vieninteliu teisės aiškinimo būdu, nes jis neužtikrintų kad būtų pasiekti šiuo įstatymu keliami tikslai, kurie negali būti vertinami nuo EŽTK 8 straipsnio, 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB nuostatų. Todėl 2019 m. rugpjūčio 21 d. Migracijos departamento atsisakymas priimti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir nacionalinę vizą, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos, vien formaliais pagrindais vertintinas kaip nesuderinamas su Įstatymo, EŽTK 8 straipsnio, 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB tikslais ir nuostatomis.

Paaiškina, jog Įstatymo 3 straipsnyje yra nustatytos užsieniečių teisės ir pareigos, kurių jie privalo laikytis. Užsieniečiai policijos ar kitų teisėsaugos pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas jų buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos, kurie įrodo, kad jie Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

2019 m. rugsėjo 16 d. VSAT gavo Migracijos departamento raštą, kuriame buvo prašoma padėti nustatyti neteisėtai šalyje esančio (duomenys neskelbtini) piliečio A. B. A., gim. 1989 m. sausio 4 d. buvimo vietą ir jo atžvilgiu priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę. Rašte nurodyta, jog pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. 2019 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjui buvo parengtas neigiamas atsakymas, po kurio gavimo pareiškėjas, vengdamas administracinės atsakomybės ir savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos, pasislėpė.

Pareiškėjas buvo iškviestas į Migracijos skyrių, tačiau duomenų ir dokumentų, patvirtinančių teisėtą buvimą šalyje, nepateikė. Atsižvelgiant į Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje yra laikomas neteisėtu. Už neteisėtą gyvenimą Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnį.

Pažymi, jog Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo ar prieglobsčio prašymo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba laikinoji apsaugos priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), todėl VSAT buvo priimtas Sprendimas dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. B. A. grąžinimo į kilmės valstybę.

Atsakovas pažymėjo, jog atlikus patikrinimą Sodros duomenų bazėje duomenų apie pareiškėjo darbą Lietuvos Respublikoje nebuvo rasta. Todėl pareiškėjo teiginys, jog jis vienintelis finansiškai išlaiko šeimą laikomas neatitinkantis tikrovės ir vertintinas kritiškai. Taip pat nurodo, kad sprendimo dėl grąžinimo įvykdymas yra būtina priemonė, kurį įvykdžius pareiškėjui atsirastų galimybė įteisinti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu.

Nurodo, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė laisvos formos prašymą leisti jam pateikti dokumentus dėl vizos išdavimo ir leidimo laikinai gyventi.

Migracijos departamento Kauno skyrius įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes nustatė, kad 2019 m. kovo 28 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2019 m. balandžio 17 d. pasibaigus minėto sprendimo apskundimo terminui pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu.

Kadangi pareiškėjas neišvyko iš Lietuvos Respublikos, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, todėl Migracijos departamento Kauno skyrius 2019 m. rugpjūčio 21 d. raštu (pareiškėjo elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini)) informavo pareiškėją, kad jo prašymas negali būti tenkinamas.

Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad nustatytos formos prašymus ir kitus reikiamus dokumentus išduoti leidimą laikinai gyventi ir daugkartinę nacionalinę vizą Lietuvos Respublikoje jis galėtų pateikti tik tada, jeigu būtų teisėtai Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 28 straipsnio 3 punktas).

Pažymi, kad ginčijamą Raštą Migracijos departamento Kauno skyrius priėmė įvertinęs visą surinktą medžiagą bei informaciją. Be to, ginčijame Rašte nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas

Paaiškina, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą pasibaigus vizos galiojimui ir jau panaikinus jo leidimą laikinai gyventi – pareiškėjui būnant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, todėl, vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 3 punktu, jo prašymai dėl nacionalinės vizos ir leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamente negalėjo būti priimti. Laikotarpiu nuo pareiškėjo sūnaus D. A. gimimo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. balandžio 17 d. (kai pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu) pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą dėl vizos išdavimo ar leidimo lakinai gyventi pakeitimo, todėl pareiškėjas turi prisiimti atsakomybę už savo neveikimą.

Ginčijamu Raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad išvykęs iš Lietuvos Respublikos, prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi ir nacionalinę vizą galėtų pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai. Taigi, ginčijamas Raštas neužkerta kelio pareiškėjui įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Ginčijamas raštas pats savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio nuostatos yra pažeidžiamos.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Migracijos departamentas išnagrinėjęs pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 9 d. prašymą dėl galimybės pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinę vizą neišvykstant iš Lietuvos Respublikos, šio prašymo netenkino. Paaiškino, jog Migracijos departamentas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, trukdžiusių prašymą išnagrinėti, o tik formaliai nurodė teisės aktus, reglamentuojančius prašymų pateikimo ir leidimų išdavimo sąlygas ir pagrindus. Taip buvo pažeistas gero administravimo principas.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamą Raštą Migracijos departamentas priėmė įvertinęs visą surinktą medžiagą bei informaciją. Be to, ginčijame Rašte nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl, Migracijos departamento nuomone, ginčijamas raštas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.

Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2017 m. birželio 19 d. nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 10 d. nuo 2018 m. lapkričio 11 d. studijų pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. 2019 m. kovo 28 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2019 m. balandžio 17 d. pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu. Taigi, 2019 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą pasibaigus vizos galiojimui ir jau panaikinus jo leidimą laikinai gyventi, t. y. pareiškėjui būnant Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 3 punktu, kuris numato, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir patekimą pirmą kartą, gali pateikti Migracijos departamentui <...>, jo prašymas dėl nacionalinės vizos ir leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamente negalėjo būti priimtas. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjas pats nesielgė apdairiai ir rūpestingai, neįvykdė Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos iki turimo leidimo galiojimo pabaigos arba nustatytu laiku kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir tokiu būdu įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo skunde nurodytos priežastys, dėl kurių jis nesilaikė minėtų Įstatymo nuostatų, t. y. prašymui dėl vizos išdavimo jam reikėjo surinkti reikiamus dokumentus, tačiau jų gavimas užtruko dėl ambasados veiksmų, teismo vertinimu yra deklaratyvios, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Taigi, laikotarpiu nuo pareiškėjo sūnaus D. A. gimimo, t. y. nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. balandžio 17 d. (kai pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu) pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą dėl vizos išdavimo ar leidimo lakinai gyventi pakeitimo, o minėta situacija buvo nulemta paties pareiškėjo neveikimo. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, jog jam buvo sudarytos realios kliūtys kreiptis dėl leidimo gyventi pratęsimo.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog nesutinka su skundžiamu VSAT Sprendimu, kuriuo nutarta jį įpareigoti savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Paaiškino, jog priimant sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį, nebuvo atsižvelgta ir įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės, o būtent pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinis laikas, esami socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

VSAT atsiliepime nurodė, jog su minėtais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Pažymėjo, kad įvertinus pareiškėjo apklausos metu pateiktus paaiškinimus bei dokumentus ir pagal kompetenciją atlikus patikrinimus policijos informacinių sistemų duomenų bazėse buvo nustatyta, kad A. B. A. buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 ir/ar 3 punktą (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (2 punktas), gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas (3 punktas), nuo 2019-04-17 yra laikomas neteisėtu. Nurodė, kad Įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, leidimas laikinai gyventi yra negaliojantis, kai pasibaigia jo galiojimo laikas, to paties straipsnio 4 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi yra negaliojantis, kai jis yra panaikintas. Ir vienu ir kitu nurodytu atveju pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi yra negaliojantis, todėl konstatuotina, kad 2019-09-20 A. B. A. atvykus į Migracijos skyrių, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas. Už neteisėtą gyvenimą Lietuvos Respublikoje 2019-09-20 pareiškėjui buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnį („Užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ar išvykimo iš jos tvarkos pažeidimas“), ir skirta administracinė nuobauda - įspėjimas. Priimto nutarimo pareiškėjas neskundė, vadinasi fakto, kad šalyje jis yra neteisėtai, jis neginčija. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio, 128 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, bei atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), VSAT Migracijos skyriuje buvo priimtas Sprendimas Nr. (21/20)-l59-885 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. B. A. grąžinimo į kilmės valstybę. Užsienietis įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 20 dienų, nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2019-10-10. Toks terminas buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuva, t. y. 2019-01-31 pareiškėjui yra gimęs vaikas D. A., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendime neatsižvelgta į tai, kad jį su Lietuva sieja glaudūs socialiniai ir šeimyniniai ryšiai, kadangi jis čia nuo 2015 m. iki 2018 m. studijavo Vytauto Didžiojo Universitete, tačiau mokslus teko sustabdyti, nes jo draugė K. N. 2016 m. lapkričio mėn., pradėjo lauktis, o 2019 m. sausio 31 d. jiems gimė sūnus.

Iš šių nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Taisyklių 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.