Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Kiaurakytės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės, Vidos Stonkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Šiaulių ir Telšių apskrityje) pareiškimą atsakovei Mažeikių rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Šiaulių ir Telšių apskrityje) prašo ištirti, ar Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ (toliau – ir Sprendimas) 1.2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetą ir rinkliavas nustato įstatymai.

Atkreipia dėmesį, kad Spendimo 1.2 punktu nustatydama nekilnojamojo turto mokestį nekilnojamojo turto mokėtojams, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, Mažeikių rajono savivaldybės taryba rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintu didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašu, sudarytu administravimo tikslais, kuris yra nuolat keičiamas ir papildomas, todėl jis negali būti tapatinamas su konkretaus nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija, nes jame nėra išskirti reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės priskyrimą didiesiems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams.

Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimuose ne kartą konstatavo, jog esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatyti įstatymu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje (teisių perėmėjo – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Šiaulių ir Telšių apskrityje) abstraktus prašymas ištirti, ar Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas, kuriuo mokesčių mokėtojams, priskirtiniems didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,00 Eur ir daugiau, nustatytas 1,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metams tarifas, atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetą ir rinkliavas nustato įstatymai.

Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto teisėtumo patikros tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-678/2010, 2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015). Taigi ne bet kuris suinteresuotas asmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, redakcija, galiojusi kreipimosi į teismą metu, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 28 d.) 5 straipsnio 1 dalis), o tik ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą administraciniame teisme. Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr. LVAT 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, Administracinė jurisprudencija, 2008, Nr. 15).

ABTĮ 112 straipsnio 2 dalis numato inter alia (be kita ko) savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančio Vyriausybės atstovo teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kuria jis turi naudotis laikydamasis pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą padavimui nustatytų taisyklių ir pareiškimą suformuluoti taip, kad jį būtų galima išnagrinėti ABTĮ 112 -119 straipsniuose numatyta specialia tvarka.

Nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Šiaulių ir Telšių apskrityje) laikytinas tinkamu subjektu, galinčiu kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto – Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 (dalyje dėl 1.2 punkto) – teisėtumą.

Sprendžiant, ar Sprendimas priskirtinas norminiams administraciniams aktams, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktą norminio administracinio akto sąvoką, pagal kurią, norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Kadangi Sprendimas skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei rūšiniais, jis priskirtinas norminių administracinių aktų kategorijai. Šiame kontekste pažymėta, jog nagrinėdamas iš esmės analogiško pobūdžio ginčus LVAT pasisakė, kad tokie aktai yra norminio pobūdžio, kadangi jie nėra individualizuojami, o juose įtvirtinamos bendros privalomojo pobūdžio taisyklės rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2014, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014, 2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-893/2014, 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017, 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-558-556/2017, 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018 ir kt.).

Prašomas ištirti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. T1-144 yra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir galiojantis (prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/0d623ca0090011e588da8908dfa91cac).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 44 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ nusprendė: 1. Nustatyti Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje juridiniams ir fiziniams asmenims nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2016 metams: 1.1 Nekilnojamojo turto mokestinės vertės – 0,5 procento; 1.2. nekilnojamojo turto objektams tų mokesčių mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau, nekilnojamojo turto mokestinės vertės – 1,5 procentai; 1.3. Nekilnojamojo turto objektams, kurie yra nenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį, neprižiūrimi ir apleisti, pagal Mažeikių rajono savivaldybės tarybos patvirtintą nekilnojamojo turto objektų sąrašą, nekilnojamojo turto mokestinės vertės – 3 procentai.

Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos.

Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato NTMĮ (1 straipsnis). NTMĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo. Taigi nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis įstatymu, yra apmokestinamos nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir/ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai, kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.

NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip. NTRĮ 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

Aiškindamas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje pirmąjį sakinį lingvistiškai, LVAT yra pasisakęs, jog jį būtina aiškinti neatsiejamai nuo NTMĮ 6 straipsnio 1 dalies, kadangi NTMĮ 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį (žr. pvz. LVAT 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015). Taigi, vadovaujantis NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą NTRĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustato mokesčio tarifų intervalų ribose, kurie gali būti diferencijuojami, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilusio ginčo objektu yra Mažeikių rajono savivaldybės tarybos pasirinktas kriterijus nekilnojamojo turto mokesčio subjektais, turinčiais mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, laikyti mokesčių mokėtojus, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau (pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtiną didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą). Nurodyto kriterijaus pasirinkimą atsakovė grindžia NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kadangi mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo ir mokesčio mokėtojo dydis ir metinė apyvarta.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato mokesčių mokėtojų priskyrimo didiesiems mokesčių mokėtojams ir vidutiniams mokesčių mokėtojams kriterijus, faktines kriterijų reikšmes, Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašų sudarymo, atnaujinimo ir pakeitimo tvarką bei terminus (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas – tai Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu patvirtinti didieji mokesčių mokėtojai, kurių stebėseną ir kontrolę vykdo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį ir gaunantys darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

Sprendimo priėmimo metu galiojusių Taisyklių (2013 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. V-33 redakcija) 4 punkte nurodyta, jog didiesiems mokesčių mokėtojams priskiriami Mokesčių mokėtojų registre įregistruoti Lietuvos juridiniai asmenys, užsienio juridiniai asmenys ar organizacijos, taip pat užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialai ar atstovybės, kurie atitinka bent vieną iš šių kriterijų: 4.1) mokesčių mokėtojo praėjusių metų apyvarta, eliminavus atsitiktinius, vienkartinius pardavimus, viršijo 60 mln. litų ir darbuotojų skaičius einamųjų metų sausio 15 d. viršijo 10; <...>. Taisyklių 9 punktas nustato, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašai sudaromi dvejiems metams, o sąrašas patvirtinamas iki atitinkamų metų kovo 25 d. Apie įtraukimą į tokį Sąrašą, juridiniai asmenys yra informuojami, be to, toks Sąrašas yra paskelbiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje.

LVAT praktikoje nurodyta, jog tiek sisteminiu, tiek lingvistiniu požiūriu NTRĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį. Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas atsižvelgiant į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi, tačiau šie kriterijai neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. NTRĮ nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą, kaip to reikalauja NTMĮ 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama NTMĮ – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis (žr. pvz. LVAT 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015; 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017; 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018).

Kvestionuojamo Sprendimo 1.2 punktu nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas (1,5 procentų) nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu.

Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą remiantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį. Atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosios pareigoms, darytina išvada, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimo 1.2 punktu padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas ne remiantis įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir NTMĮ keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, o nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas nepagrįstai diferencijuojant pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.

Analogiškai teisės normas aiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017, 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-296-556/2019).

Savo praktikoje LVAT akcentavo, jog sprendžiant dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz.: 2013 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I442-14/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013, 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-296-556/2019).

Pripažintus, jog Sprendimo 1.2 punktas prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija), ginčijamo norminio administracinio akto dalies atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms nebetirtina.

ABTĮ 118 straipsnio 1 dalis nustato, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Atsižvelgdama į tai, jog tyrimo objektu yra Sprendimas, kuriuo buvo nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai 2016 metams, t. y. norminio administracinio akto dalies taikymas iš esmės nukreiptas į praeitį, nustatytina, jog Sprendimo 1.2 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Pagal ABTĮ 119 straipsnio 1 dalį, administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Šiaulių ir Telšių apskrityje) pareiškimą patenkinti visiškai.

Pripažinti, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo 6 straipsnio 2 daliai ir jį panaikinti.

Nustatyti, kad panaikintas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas negali būti taikomas nuo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ priėmimo dienos.

Įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti Teisės aktų registre.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.