- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- I-8105-580/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01747-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Violeta Balčytienė, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- V. G. N.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Raimondo Blauzdžiaus ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. G. N. prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013-04-24 raštą Nr. (10.1-02)3-50721; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013-05-15 raštą Nr. (6.5)I-3193; 3) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 10 536,79 Lt neišmokėtos senatvės pensijos ir 1 558,52 Lt neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos. Teismui manant, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, prašė jį atnaujinti.
Paaiškino, kad pareiškėja apie savo pažeistų teisių pažeidimą sužinojo, kai gavo Konstitucinis Teismas pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai. V. G. N. nuomone, 3 metų terminas dėl neteisėto pensijų sumažinimo turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012-02-06 arba nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos, todėl VSDFV turėjo išnagrinėti jos 2013-05-03 skundą iš esmės. Pareiškėjai sumažinta pensija buvo mokama nuo 2010 m. sausio mėnesio ir susidariusi nepriemoka negrąžinta iki šiol, t. y. tęstinio pobūdžio pažeidimas, todėl senaties terminas pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalį dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo prasideda kiekvieną dieną iš naujo. Net jeigu būtų pripažinta, kad iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo pensijos mokėjimo, VSDFV privalėjo priimti ir nagrinėti iš esmės V. G. N. 2013-05-03 skundą dėl įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriui išmokėti nesumokėtą senatvės pensijos dalį ir neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį ta apimtimi, nuo kurių pensijų mokėjimo dar nėra praėję 3 metai, t. y. už laikotarpį nuo 2010-05-06 iki 2011-01-31, tačiau tai padaryta nebuvo.
Pažymėjo, kad galimybė asmeniui apginti savo teises teisme negali būti saistoma su sąlyga, kad galbūt bus nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas (įstatymas), kuriuo bus sureguliuoti teisiniai santykiai dėl pensijų dalies, sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kompensavimo. Toks aiškinimas, be kita ko, būtų nesuderinamas su Konstitucijoje garantuojama asmens teise į teisminę gynybą, sukurtų neapibrėžtumo situaciją. Nėra teisinių argumentų teigti, kad asmuo turi susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol nebus įtvirtintas atitinkamas teisinis reguliavimas. Siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensijas, turi būti visiškai pašalintos. Tai pažymėta Konstitucinio Teismo 2014-03-07 sprendime.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o priėmus sprendimą priteisti V. G. N. išmokėti 2010-01-01–2011-01-31 neišmokėtas pensijų dalis, prašė sprendimo įvykdymo terminą nustatyti iki 2015-12-31.
Paaiškino, kad V. G. N. senatvės pensijos, paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009-07-17 sprendimu Nr. 11-17-14544, dydis 2010-01-01 buvo 1 335,03 Lt. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011-01-25 sprendimu Nr. 11-17-1489 V. G. N. buvo paskirta 1 374,69 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, jos senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir jos dydis buvo 2010-01-01 – 1 214,21 Lt, 2011-01-01 – 1 247,7 Lt. V. G. N. nuo 2009-12-01 iki 2010-12-31 turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai nuo 2010-01-01 iki 2011-01-31 buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėjos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, paskirtos VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2004-11-17 sprendimu Nr. 3219, dydis už 2010 m. sausio mėnesį buvo 200 Lt, minėta pensija mokama už praėjusį mėnesį. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis perskaičiuotos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dydis nuo 2010-01-01 buvo 180 Lt. V. G. N. nuo 2009-12-01 iki 2010-12-31 turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010-01-01 iki 2011-01-31 nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija – įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą ir jai išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį.
Seimas 2014-05-15 priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886, kuriame nustatyta valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, kurios 2010–2011 m. buvo sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai bei pasiūlyta Vyriausybei pateikti Seimui praradimų, atsiradusių dėl valstybinių pensijų ir (ar) senatvės pensijų sumažinimo atitinkamai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas, kompensavimą nustatančio įstatymo projektą. Kol toks įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010-01-01 iki 2011-01-31 neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė administracinę bylą nutraukti arba V. G. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija į pareiškėjos sąskaitą banke buvo pervesta 2010 m. sausio mėnesį, o pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta valstybinė pensija – 2010 m. vasario mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį, o apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta valstybinė pensija – 2010 m. vasario mėnesį. V. G. N. su prašymu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti jai 2010-01-01–2011-01-31 negautas senatvės pensijos ir valstybinės pensijos dalis į VSDFV kreipėsi su 2013-05-03 skundu, o į Vilniaus apygardos administracinį teismą – su 2013-05-24 skundu, taigi ji praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.
Pažymėjo, kad taikant Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas, senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo pareiškėjos 2013-05-03 skundo gavimo VSDFV dienos, t. y. nuo 2013-05-06. Kadangi kreipdamasi į VSDFV 2013-05-03 skundu pareiškėja praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos 2013-05-03 skundą atmestinas kaip nepagrįstas.
V. G. N. paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja 2010-01-01–2010-12-31 buvo draudžiama privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remdamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV teritorinis skyrius 2010-01-01–2011-01-31 jai mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į V. G. N. praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.
VSDFV 2013-05-15 sprendimu Nr. (6.5)I-3193, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, jos 2013-05-03 skundą nagrinėti atsisakė ir nurodė, kad iki 2013-05-30 pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. V. G. N., nepateikusi VSDFV jokių įrodymų, 2013-05-24 skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną prasideda tą kiekvieną dieną. VSDFV teritorinis skyrius, mokėjęs pareiškėjai senatvės ir valstybinę pensijas Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, pažeidimo nepadarė, institucijos veiksmai – pensijos mokėjimas vadovaujantis galiojančiu įstatymu – nėra ir negali būti pripažinti neteisėtais.
Pareiškėja, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta pareiškėjai, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.
Skundą tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijų dalių.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad V. G. N. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009-07-17 sprendimu Nr. 11-17-14544 nuo 2009-07-01 buvo 1 335,03 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 85), o 2011-01-25 sprendimu Nr. 11-17-1489 nuo 2011-01-01 – 1 374,69 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 86).
Pareiškėja su 2013-04-15 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė apskaičiuoti ir išmokėti 2010–2011 m. laikinai sumažintos senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalis (b. l. 89). VSDFV Vilniaus skyrius 2013-04-24 raštu Nr. (10.1-02)3-50721 V. G. N. pateikė informaciją apie nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 paskirtas, perskaičiuotas pagal Laikinąjį įstatymą bei išmokėtas valstybinių socialinio draudimo senatvės, bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensijas ir pažymėjo, kad kol nėra parengtas įstatymas, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto nedarbingumo pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 90–91). Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja su 2013-05-03 skundu kreipėsi į VSDFV ir prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti nesumokėtą senatvės pensijos dalį – 10 536,79 Lt ir 1 558,52 Lt nesumokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dydį (b. l. 20). VSDFV 2013-05-15 sprendimu Nr. (6.5)I-3193 pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė, kadangi kreipdamasi į šią instituciją, V. G. N. buvo praleidusi iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjai paaiškinta, kad jeigu ji iki 2013-05-30 pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, jo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 18–19).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki 2013-01-01, tiek ir po 2013-01-01), susijusias su ginčų dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėjimo tvarka, 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad šiems ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją pirmiausiai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.
Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai). Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarka reglamentuota Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Nuo 2013-01-01 minėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis). Pagal laikotarpiu, kai V. G. N. buvo mokama sumažinta senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas VSDFV galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.
Nuostatų 91 punkte įtvirtinta, kad valstybinė socialinio draudimo pensija, išskyrus išankstinę senatvės pensiją, mokama už einamąjį mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nustatyta tvarka. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.
Taigi, pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija V. G. N. buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (pareiškėjos senatvės pensija mažinta nuo 2010-01-01, b. l. 90–91), o nukentėjusių asmenų valstybinė pensija – 2010 m. vasario mėnesį. Iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų duomenų matyti, kad V. G. N. atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į VSDFV Vilniaus skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2013-04-15 prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. V. G. N. žinojo, kada jai turi būti mokama senatvės pensija, o iš žiniasklaidoje pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl senatvės pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog ji turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV. Pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.
Tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galimai neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotai tokio pobūdžio ginčą nagrinėti VSDFV, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Esant tokiai situacijai, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas gero administravimo principo, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui, turėjo pareiškėjos skundą perduoti nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV. Be to, tai reglamentuota ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008-02-01 įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte.
Kadangi pareiškėja 2013-04-15 prašymu iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina V. G. N. kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (2014-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Atsižvelgiant į tai, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2013 m. balandžio mėnesį, darytina išvada, jog ji praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad, valstybines pensijas gavę asmenys buvo patekę į ekstraordinarią padėtį, kuri sudaro pagrindą atnaujinti kreipimosi į teismą terminus. Kadangi administracinėse bylose priimtose nutartyse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014-02-12 nutartis Nr. AS143-219/2014) priežastys vertinamos ne individualiai, o atsižvelgiant į bendrą teisinio reguliavimo šioje srityje padėtį, teismas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostata teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Nors minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys priimtos bylose dėl valstybinių pensijų priteisimo, tačiau tiek vienų, tiek kitų pensijų sumažinimo dėl krizės reguliavimas buvo analogiškas, nustatytas tuo pačiu Laikinuoju įstatymu. Vertinant valstybines pensijas ir senatvės pensijas gavusių asmenų padėtį pažymėtina tai, kad valstybines pensijas gauna 20-25 metais jaunesni asmenys, kurie prieš tai yra dirbę statutinėse organizacijose, todėl turi teisinių ir administravimo žinių. Tuo tarpu senatvės pensijas gavę asmenys yra gerokai vyresni ir galėję neturėti jokių kontaktų nei su teisės aktais, nei su valstybės institucijomis. Taigi, senatvės pensininkų padėtis yra gerokai silpnesnė. Skirtingas šių asmenų vertinimas lyginant su valstybinių pensijų gavėjais rodytų šių asmenų diskriminavimą, kuris yra draudžiamas sutinkamai su Konstitucijos 29 straipsniu. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir aptartą teismų praktiką bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad VSDFV 2013-05-15 sprendimas Nr. (6.5)I-3193 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas.
VSDFV nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Priėmus tokį dviprasmišką sprendimą, susidarė teisiškai neapibrėžta situacija, asmeniui siekiant ginti savo galimai pažeistas teises. Taigi, ir dėl šios priežasties aptartas VSDFV sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kita vertus, išreikšta VSDFV pozicija dėl ginčo esmės, leidžia teigti, kad ši institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kadangi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, darytina išvada, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas vertindamas iškeltas abejones dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) atitikties Konstitucijai, pažymėjo, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ir / ar valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Taigi, Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės ir / ar valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės ir / ar valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime taip pat pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010-02-11 redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010-10-26 redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012-09-21.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja jos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą senatvės pensiją.
Atsakovas savo poziciją grindė taip pat ir argumentais, kad Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012-12-19 sprendimas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgiant į aptartas Konstitucijos nuostatas ir teismų praktiką, darytina išvada, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia V. G. N. teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.
Iš administracinėje byloje esančio VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013-04-24 rašto Nr. (10.1-02)3-50721 matyti, kad pareiškėjai nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 susidarė 10 536,79 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir 1 558,52 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoka (b. l. 90–91). Taigi, šios sumos turi būti išmokėtos pareiškėjai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013-06-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, daro išvadą, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo atsiradusi senatvės (10 536,79 Lt) ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės (1 558,52 Lt) pensijų nepriemokos pareiškėjai priteistinos iš VSDFV Vilniaus skyriaus.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl to, kad iki šiol įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Atsižvelgiant į paminėtąją nuostatą darytina išvada, jog pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013-04-24 sprendimas Nr. (10.1-02)3-50721, kuriame nurodyta, kad kol nėra parengtas įstatymas, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto nedarbingumo pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas. Jau anksčiau šiame teismo sprendime buvo išaiškinta, kad VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisės priimti sprendimo, o turėjo pareiškėjos skundą perduoti nagrinėti VSDFV. Tai sudaro dar vieną pagrindą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1, 2 punktai).
VSDFV Vilniaus skyrius prašė priėmus sprendimą priteisti pareiškėjai išmokėti 2010-01-01–2011-01-31neišmokėtas pensijų dalis, sprendimo įvykdymo terminą nustatyti iki 2015-12-31.
Pažymėtina, kad vykdant administracinėje byloje priimtą sprendimą dėl piniginės sumos priteisimo, sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo gali būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Civilinio proceso kodekso straipsnio normos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 97 straipsnio 3 dalis). Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, priimdamas sprendimą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Atsižvelgusi į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo priimtas įpareigojimas turi būti įgyvendintas iki 2015-12-31.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Atnaujinti V. G. N. kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos terminą.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-05-15 sprendimą Nr. (6.5)I-3193 „Dėl neišmokėtų senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalies“.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013-04-24 sprendimo Nr. (10.1-02)3-50721 „Dėl neišmokėtos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalies“ dalį, kurioje nustatyta, kad kol nėra parengtas įstatymas, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto nedarbingumo pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies.
Priteisti V. G. N. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 10 536,79 Lt (dešimt tūkstančių penkis šimtus trisdešimt šešis litus ir septyniasdešimt devynis centus (3 051 EUR (tris tūkstančius penkiasdešimt vieną eurą)) neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, įpareigojant šią sumą išmokėti iki 2015-12-31.
Priteisti V. G. N. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 558,52 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus ir penkiasdešimt du centus (451 EUR (keturis šimtus penkiasdešimt vieną eurą)) neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, įpareigojant šią sumą išmokėti iki 2015-12-31.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.