Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-09-20 · Administracinė byla Nr. A-662-949-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-20
Bylos Nr.
A-662-949-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Audrius Bakaveckas (pran.)
Pareiškėjas
J. G.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Trečiasis asmuo
A. P., R.
Administracinė byla Nr. A662-949/2010Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant atsakovo atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – A. P. ir R. V.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. G. 2007 m. spalio 5 d. skundu (b. l. 3-5, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-73. Pareiškėja 2007 m. spalio 31 d. skundu (b. l. 63-64, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-100. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 12 d. nutartimi dvi administracines bylas pagal nurodytus pareiškėjos reikalavimus sujungė į vieną.

Paaiškino, kad teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-73 nuo 2007 m. spalio 1 d. atleido pareiškėją iš antstolių ir išbraukė ją iš Lietuvos antstolių sąrašo, nes ji neįgijo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Pareiškėjos manymu, priimant šį įsakymą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai bei Antstolių įstatymo nuostatos. Nurodė, kad 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nauja redakcija, kuri nustatė kad antstoliu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Šis reikalavimas turėjo įsigalioti nuo 2007 m. spalio 1 d. Paaiškino, kad tuo metu jos studijos tarpvalstybiniame universitete „Rutenija“ jau buvo įpusėjusios. Pareiškėjos manymu, šios mokslo programos atitikmeniu Lietuvoje laikytinos teisės bakalauro studijos, todėl 2006 metais baigusi minėtą mokymosi programą, pareiškėja faktiškai įgijo teisės bakalauro laipsnį. Nurodė, kad 2002 metais, formuojant naują antstolių rezervą, ji atsakovui pateikė aukštosios mokyklos „Rutenija“ pažymą, kurią ji priėmė ir tuo pačiu pripažino šių studijų tinkamumą antstolių veiklai, nes jokių pastabų dėl pasirinkto universiteto nepateikė. Pažymėjo, kad 2002 m. ir 2006 m. Teisingumo ministerijoje laikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus. Nurodė, kad nuo 1986 m. yra įrašyta į antstolių sąrašą ir dirba ja daugiau nei 20 metų. Pažymėjo, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateiktame baigtiniame antstolių įgaliojimų pasibaigimo sąraše nėra nustatytas atleidimo pagrindas, pagal kurį pareiškėja buvo atleista. Paaiškino, kad kreipėsi į Studijų kokybės ir vertinimo centrą, kuris nusprendė, kad pareiškėjos įgyta kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad pareiškėja išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal Užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos papildomo vertinimo programą Studijų kokybės vertinimo centre. Kvalifikacinio egzamino pareiškėja neišlaikė, tačiau 2009 m. birželio 9 d. jai buvo suteiktas teisės bakalauro kvalifikacinis laipsnis Mykolo Riomerio universitete. Nors aukštąjį išsilavinimą ji įgijo tik 2009 m., pareiškėjos manymu, teismas turėtų vadovautis protingumo principu, nes ji visą gyvenimą dirbo antstole ir siekia ja dirbti, visa jos veikla buvo nukreipta šiam siekiui.

Reikalavimą panaikinti teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-100, pareiškėja grindė tuo, kad teismui sustabdžius 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo vykdymą kartu buvo sustabdyta pareiškėjos atleidimo iš antstolių procedūra, suteikianti teisę pareiškėjai toliau vykdyti antstolės veiklą.

Šalies argumentai

Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ ir 2 dalies nuostata „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimais į skundus (b. l. 36-38, 71, I t.) prašė skundus atmesti ir netenkinti prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Nurodė, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo patvirtinančio dokumento, todėl teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolių. Pažymėjo, kad antstolių atleidimo atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, neprieštarauja vienas kitam. Paaiškino, kad Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta teisė Lietuvos gyventojams mokytis kitose šalyse neatleidžia jų nuo pareigos vykdyti teisės aktų reikalavimų dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo. Pažymėjo, kad vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 42 straipsniu bei Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.2 punktu, dokumentas, įrodantis asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuris liudija, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antros pakopos (magistrantūros) studijas. Pažymėjo, kad esant teisės aktuose nustatytai pareigai atleisti antstolį, kuris 2007 m. spalio 1 d. neatitiko Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, negalėjo susiklostyti teisėti ir pagrįsti pareiškėjos lūkesčiai, kad ji nebus atleista, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta. Nurodė, kad teisinio tikrumo principo tikslas yra užtikrinti, kad administracinė priemonė pritaikyta laikantis galiojančių teisės aktų bei pranešus apie ją suinteresuotiems asmenims. Pažymėjo, kad atleidžiant pareiškėją iš antstolės pareigų, šių reikalavimų buvo laikomasi.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. P. ir R. V. atsiliepimais į skundus (b. l. 130, 199, I t.) prašė teismo spręsti bylą savo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 25 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies: teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-73 „Dėl antstolės J. G. įgaliojimų pasibaigimo“ pirmą dalį pakeitė, ją išdėstant taip: atleidžiu antstolę J. G. 2007 m. lapkričio 5 d. iš antstolių, neįgijus Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Likusioje dalyje teismas skundą atmetė.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog išsilavinimo įgijimo momentu yra laikoma užsienio aukštosios mokyklos diplomo išdavimo data, tačiau užsienyje įgytas aukštasis išsilavinimas turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjos Tarptautiniame universitete „Rutenija“ įgytas aukštasis išsilavinimas būtų pripažintas nustatyta tvarka. Priėjo prie išvados, kad iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos datos (2007 m. spalio 1 d.) pareiškėja nepateikė švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuo būtų patvirtinta, kad pareiškėjos užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja aukštąjį išsilavinimą įgijo praėjus pusantrų metų nuo Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme nustatytos datos, negali turėti įtakos skundžiamo įsakymo teisėtumui, nes pareiškėja reikiamo išsilavinimo nebuvo įgijusi įstatymo nustatytu terminu. Konstatavo, kad aplinkybė, jog Maskvos valstybinio industrinio universiteto suteiktas jurisprudencijos bakalauro laipsnis yra prilyginamas Britų bakalauro (įprastinio) laipsnio standartui, neįrodo, kad tokios pat taisyklės privalo būti taikomos Lietuvoje.

Pažymėjo, kad pareiškėjos teisėti lūkesčiai, jog ji iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeisti, tačiau buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai eiti šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo iki 2007 m. spalio 31 d. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos Maskvos valstybiniame industriniame universitete įgytas aukštasis išsilavinimas nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, priėjo prie išvados, kad ginčijamas 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikė, kad pareiškėja iš antstolių buvo atleista 2007 m. lapkričio 5 d. (Civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. A822-1921/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. A756-2039/2008).

Nurodė Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, 4 straipsnį, pažymėjo, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl jos jam neprieštarauja. Priėjo prie išvados, kad teisingumo ministras, priimdamas pareiškėjo ginčijamą įsakymą, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.

Teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, atsakingo valdymo ir asmenų lygiateisiškumo principams, todėl atmetė pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

Pareiškėja J. G. apeliaciniu skundu (b. l. 120-124) prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata „Teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į <...> Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ bei šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata „Antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams. Taip pat prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti, panaikinti teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-73 bei 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-100 ir priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį bei kitas teismo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad ji 2006 m. sausio 10 d. įgijo Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomą, taigi, laiku įgyvendino Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą. Atkreipia dėmesį, kad ji jau studijavo nurodytoje mokykloje ir tik vėliau buvo įsteigtas Studijų kokybės vertinimo centras. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. A143-379/2009, kuriame konstatuota, kad užsienyje įgytas ir teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje pripažintas aukštasis išsilavinimas laikytinas įgytu ne nuo jo pripažinimo Lietuvoje laiko, o nuo laiko, kai užsienio mokslo įstaiga išdavė šį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą). Prieina prie išvados, kad laiku įgijo reikiamą išsilavinimą, tik nebuvo praėjusi diplomo pripažinimo procedūros. Pažymi, kad įgydama aukštosios mokyklos (Mykolo Romerio universiteto) diplomą tik patvirtino, kad jos anksčiau įgytas išsilavinimas yra tinkamas. Pabrėžia, kad neturėjo kito būdo pripažinti jos turimą išsilavinimą tinkamu, nes galimybė laikyti kvalifikacinį egzaminą buvo numatyta tik du kartus (pareiškėja jo du kartus neišlaikė). Atkreipia dėmesį, kad vasarą Studijų kokybės vertinimo centre egzaminų komisija neformuojama, todėl pareiškėja, auginanti du nepilnamečius vaikus, dirbanti ir besimokanti, turėjo akivaizdžiai neprotingą laiko tarpą - tik metus laiko, tiek pasiruošti, tiek laikyti kvalifikacinius egzaminus. Teigia, kad aplinkybė, jog ji 2009 m. birželio 9 d. įgijo Mykolo Romerio universiteto teisės bakalauro laipsnį, turėtų būti laikoma kaip užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo procedūros pabaiga. Mano, kad atsižvelgiant į teisingumo, proporcingumo ir logiškumo principus, neteisėta ją atleisti iš antstolių, kadangi ji dirba antstole daugiau nei 21 metus, reikiamą išsilavinimą įgijo laiku, baigė Mykolo Romerio universitetą, į šią veiklą yra investavusi daug žinių, energijos, nuosavo kapitalo. Pabrėžia, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą reformos atveju numatyti ne tik optimalų pereinamąjį laikotarpį, bet ir atitinkamas pateisinamas išlygas, kurios leistų kompetetingoms valdymo institucijoms išimtinais atvejais motyvuotai pratęsti tokį laikotarpį konkrečiam asmeniui. Nurodo, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas nenumatė išimčių, kurios teisingumo ministrui suteiktų teisę ir nustatytų pareigą atsižvelgti į objektyviai pateisinamas aplinkybes, t. y. pagal argumentuotą antstolio prašymą motyvuotai pratęsti minėtą terminą. Pažymi, kad teismas nepasisakė dėl jos argumentų apie galimą byloje taikytino Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatų prieštaravimą Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams, todėl buvo pažeista Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 145-146) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Be argumentų, išdėstytų atsiliepime į pareiškėjos skundą, nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis Nr. A143-379/2009 netaikytina šioje byloje, nes iš dalies skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Pažymi, kad Mykolo Romerio universiteto diplomą pareiškėja įgijo tik 2009 m. birželio 9 d., todėl toks termino praleidimas laikytinas esminiu ir, atsakovo manymu, neturėtų būti pateisinamas. Konstatuoja, kad teisingumo ministras, veikdamas santykiuose su antstoliais kaip darbdavys ir įvertinęs antstolio profesijos ypatumus, privalėjo taikyti Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnį ir atleisti pareiškėją. Kadangi ginčo teisinis santykis reglamentuotas įstatymu, mano, kad teismui nėra pagrindo vadovautis vien tik teisingumo ir protingumo kriterijais. Atkreipia dėmesį, kad patenkinus pareiškėjos skundą būtų nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A502-1925/2008, Nr. A822-1924/2008).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007-09-28 įsakymo Nr. 7P-73 „Dėl antstolės J. G. įgaliojimų pasibaigimo“, kuriuo pareiškėja, remiantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolių ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007-10-02 įsakymo Nr. 7P-100, kuriuo Vilniaus miesto 3, 4 ir Vilniaus rajono apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikiantys antstoliai A. P. ir R. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi ir Tvarka, buvo paskirti perimti pareiškėjos nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, taip pat nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas bei antstolio archyvą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007-09-28 įsakymo Nr. 7P-73 panaikinimo

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX–876 redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX–877 redakcija) 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII–1994 redakcija, įsigaliojusi 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėja teigia, kad teismo antstolio (vėliau – antstolio) pareigas eina nuo 1988 m., 2002 ir 2006 metais Teisingumo ministerijoje laikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, kuriuos išlaikė bei pagrįstai tikėjosi, jog baigusi pasirinktas studijas atitiks visus įstatymo keliamus reikalavimus ir kad jos įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą nustatytą laiką. Pažymėtina, jog J. G. 2006-03-23 buvo atestuota su sąlyga, kad iki 2006-12-31 įvykdys kvalifikacijai keliamus reikalavimus bei kreipsis į Kokybės studijų vertinimo centrą dėl diplomo pripažinimo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas Nr. ABБ 0619620 pareiškėjai išduotas 2006 m. sausio 10 d. Skunde pirmosios instancijos teismui J. G. teigia, jog 2006 metais baigusi studijas ir Teisingumo ministerijai pateikusi diplomą, patvirtinantį jos išsilavinimą sužinojo, kad įgyto išsilavinimo neužtenka ir ji turi dar papildomai laikyti kvalifikacinį egzaminą. Studijų kokybės vertinimo centras 2006-06-29 pažymoje Nr. 14–312 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ nurodė, kad tarp pareiškėjos kvalifikacijos, kurią įgijo užsienio universitete, bei studijų pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, yra esminis skirtumas, todėl minėtas centras priėmė sprendimą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, jeigu kvalifikacijos turėtoja išlaikys kvalifikacinį teisės egzaminą. Kaip nurodo J. G., ji kvalifikacinį egzaminą laikė du kartus, tačiau neišlaikė.

Pagal Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimas Nr. 60 „Dėl Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai)).

Nuostatų 5 punkte taip pat apibrėžta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija – tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą, šiame Nuostatų punkte taip pat detalizuota, kad išsilavinimo dokumentas – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą. Pagal Nuostatų 23 punktą, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Centrui. Taigi, sistemiškai aiškinant pirmiau paminėtas Nuostatų normas, akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėja) įgijo aukštąjį išsilavinimą (nagrinėjamu atveju – aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą) yra išsilavinimo dokumentas (nagrinėjamu atveju – Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas) ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje. Kaip jau buvo minėta, J. G. laikė kvalifikacinį egzaminą du kartus, tačiau nesėkmingai. Taigi nagrinėjamoje byloje teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtinta, kad pareiškėja yra įgijusi reikiamą antstoliui išsilavinimą (duomenų apie tai, kad dėl pareiškėjos tarpvalstybiniame universitete „Rutenija“ įgyto aukštojo išsilavinimo būtų priimtas Nuostatų 23 punkte nurodytas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, byloje nėra). Vien ta aplinkybė, jog jai buvo išduotas Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas, nėra laikytina pagrindu teisėjų kolegijai padaryti išvadą, jog pareiškėjos šiame universitete įgytas aukštasis išsilavinimas yra tinkamas antstolio pareigoms eiti, nes tokį faktą konstatuoti gali tik tam įgaliotas subjektas, vadovaudamasis teisės aktais nustatyta specialia tvarka. Darytina išvada, kad J. G. iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, t. y. neįrodė (nepateikė visų būtinų dokumentų), kad ji įgijo aukštąjį (teisinį universitetinį) išsilavinimą.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas yra baigtinis. Tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Taigi minėtame Įgyvendinimo įstatymo straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą bei Lietuvos antstolių sąrašą, t. y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo dirbti antstoliais, nors ir neturėjo Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tuo atveju, jeigu asmuo iki 2007 m. spalio 31 d. neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog jis neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, turi būti atleidžiamas iš antstolių. Teisėjų kolegijos nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą Nr. 7P–73, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėja įstojo į užsienio aukštąją mokyklą, yra jos pačios apsisprendimas, ką patvirtina ir Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjos studijų tarpvalstybiniame universitete „Rutenija“ metu (2001 m. įstojo į minėtą universitetą) galiojęs Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymas numatė, jog užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka (3 straipsnio 3 dalis), o užsienio valstybėse suteiktų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo Lietuvos Respublikoje tvarką nustatė tuo metu galioję Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1460 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatai. Pažymėtina, jog minėti teisės aktai buvo paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, taigi J. G. galėjo ir turėjo žinoti minėtas nuostatas. Todėl pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui argumentas, jog ji tik 2006 m. sužinojo, kad jai reikės atlikti papildomą procedūrą tam, kad jos užsienyje įgytas išsilavinimas būtų pripažintas Lietuvoje, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėja, žinodama, iki kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgytų tokį išsilavinimą, todėl kvalifikacinių egzaminų neišlaikymas ir iš to jai kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjos, jos teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d. ar kad užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo nereikės pripažinti Lietuvoje, negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė. Šiuo atveju taip pat nėra reikšminga ir ta aplinkybė, jog pareiškėja studijavo Mykolo Romerio universitete, kurį baigė ir gavo diplomą. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu teisingai pažymėjo, kad J. G. aukštąjį išsilavinimą įgijo praėjus pusantrų metų nuo Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme nustatytos datos, negali turėti įtakos skundžiamo įsakymo teisėtumui, nes pareiškėja reikiamo išsilavinimo nebuvo įgijusi įstatymo nustatytu terminu.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.

Pažymėtina, jog pareiškėjos teisėtas lūkestis, kad ji, iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeistas, tačiau buvo pažeistas jos teisėtas lūkestis šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, eiti iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjos tarpvalstybiniame universitete „Rutenija“ įgytas aukštasis išsilavinimas nei iki 2007 m. spalio 31 d., nei vėliau, jau teisminio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, daro išvadą, kad ginčijamas įsakymas Nr. 7P-92 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikytina, kad pareiškėja iš antstolių buvo atleista nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-24 sprendimu administracinėje byloje Nr. A143–379/2009. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjama ir nurodyta bylos savo faktine situacija yra visiškai skirtingos, todėl vadovautis minėta byla nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo.

Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007-10-02 įsakymo Nr. 7P–100 panaikinimo

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, jog pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, Ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas Ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams.

Tvarkos 3 punkte įtvirtinta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą darbo dieną Ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui.

Tvarkos 8 punkte numatyta, kad antstolis iki Ministro įsakymo dėl jo atleidimo iš antstolių priėmimo dienos, o nesant galimybių – per penkias darbo dienas nuo tokio įsakymo priėmimo dienos, privalo pateikti Lietuvos antstolių rūmams bei Ministerijai šiuos inventorizavimo aktus: vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų (faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų įteikimo ir perdavimo) inventorizavimo aktą, išieškotojams neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų bei perimto, bet išieškotojams neperduoto turto inventorizavimo aktą, vykdymo išlaidų panaudojimo pagal nebaigtas vykdomąsias bylas inventorizavimo aktą ir archyvo inventorizavimo aktą.

Taigi vertintina, jog tokio įsakymo priėmimas yra ne Ministro teisė, o pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokio įsakymo priėmimas yra suponuojamas įsakymo dėl atleidimo iš antstolių priėmimo: įsakymas dėl atleidimo iš antstolių yra pirminis šios procedūros etapas, o įsakymas dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų perdavimo – antrinis, t. y. jis yra privalomas atleidimo iš antstolių procedūros elementas. Be to, tokioje situacijoje, kaip matyti iš Tvarkos 8 punkto, atitinkamas pareigas turi ir iš antstolio pareigų atleidžiamas asmuo.

Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, antstolio įgaliojimai pasibaigia atleidus jį iš antstolių. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007-09-28 įsakymu Nr. 7P–73 buvo atleista iš antstolio pareigų. Darytina išvada, kad Ministras, pasibaigus pareiškėjos, kaip antstolės, įgaliojimams, turėjo pareigą priimti įsakymą Nr. 7P-100, o pareiškėja savo ruožtu turėjo Tvarkos 8 punkte nustatytą pareigą dėl inventorizavimo aktų perdavimo. Taip pat pažymėtina, kad teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų buvusi pažeista įsakymo Nr. 7P-100 priėmimo procedūra ar jį būtų priėmęs tam neįgaliotas subjektas.

Taigi, nesant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje numatytų ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrindų, konstatuotina, kad įsakymas Nr. 7P–100 yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau atsižvelgus į tai, jog, kaip buvo konstatuota šioje nutartyje, pareiškėja laikytina atleista iš antstolių nuo 2007 m. lapkričio 5 d., įsakymo Nr. 7P-100 atžvilgiu taikytinas tas pats principas ir laikytina, kad jis buvo priimtas 2007 m. lapkričio 5 d.

Dėl prašymo kreiptis į Lietivos Respublikos Konstitucinį Teismą pagrįstumo

Apeliaciniame skunde prašoma sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams. Teisėjų kolegijai jokių abejonių dėl Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams, nekyla, todėl šiuo aspektu pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, interpretavo ir taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Pareiškėjos J. G. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasLaimė Baltrūnaitė