Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis prie Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžiu M. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos ir likusios neatliktos 4 metų vieno mėnesio 2 dienų laisvės atėmimo bausmės pridėta skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir M. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 7 mėnesiams 2 dienoms.

M. M. pripažintas recidyvistu.

Iš M. M. priteista A. M. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš M. M. priteista Valstybei 8,38 Eur proceso išlaidų ir 1744,78 Eur nukentėjusiajam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. M. nuteistas už tai, kad 2024 m. spalio 13 d., vakaro metu, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), diržu sudavė nenustatytą skaičių kartų mažamečiui sugyventinės J. Š. sūnui A. M., gim. (duomenys neskelbtini), į nugaros sritį, padarydamas poodines kraujosruvas nugaroje ir kairio žasto nugariniame paviršiuje, taip nežymiai sutrikdė mažamečio nukentėjusiojo A. M. sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti skundžiamą nuosprendį ir sumažinti prie Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžiu M. M. paskirtos ir likusios neatliktos 11 metų laisvės atėmimo bausmės skundžiamu nuosprendžiu už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą pridėtą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį iki 3 mėnesių laisvės atėmimo. Apeliaciniame skunde nurodyti šie esminiai argumentai:

2.1. nuteistasis M. M. jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė ir A. M. diržu ar kitaip nemušė nei kaltinime nurodytu laiku, nei kitu laiku;

2.2. nuteistojo M. M. kaltė pagrįsta iš esmės tik mažamečių A. M. ir R. M. pirminiais žodiniais pasisakymais, kurie nėra tinkamai užfiksuoti, negalima objektyviai nustatyti jų turinio ir tuo pačiu įrodomosios galios, nesant jokių kitų objektyvių ir abejonių nekeliančių įrodymų. Visi kiti nuteistojo M. M. kaltę pagrindžiantys įrodymai yra išvestiniai iš mažamečių pirminių žodinių pasisakymų;

2.3. ikiteisminio tyrimo metu vaikai ne tik, kad kategoriškai paneigė nuteistajam M. M. inkriminuoto smurto vartojimo faktą, tačiau nurodė ir tai, kad prieš juos niekada nėra buvę diržo bausmių (R. teisėjui pasakė, kad diržo bausmių niekada nebūna); be to, parodė, kad jie prieš tai papasakojo netiesą, tai fantazija, tai jie sugalvojo;

2.4. vaikų nurodytas aplinkybes, kad nuteistasis M. M. nėra prieš vaikus smurtavęs patvirtina ir liudytojų J. Š. (vaikų mamos) ir J. Š. (vaikų močiutės) parodymai, kad jis yra ramus žmogus, kad J. Š. nėra mačiusi, kad jis būtų prieš ką nors iš šeimos pakėlęs ranką. Liudytojos J. Š. ir J. Š. patvirtino, jog mažametis A. M. linkęs meluoti, fantazuoti, prikurti, melagingai kaltinti kitus asmenis, įskaitant ir jo mokytojus ir motiną prieš jį smurtavus;

2.5. po kelių dienų, būnant sanatorijoje, A. M. J. Š. pasakojo, kad pirmadienį mokykloje jį buvo apstoję vyresni mokiniai, kad su kažkuo kuprine ar aprangos maišeliu jam trenkė;

2.6. A. M. yra daug dėmesio reikalaujantis vaikas, jam yra nustatytas (duomenys neskelbtini) sindromas, netipinis autizmas, lengvas protinis atsilikimas, o jo oda yra labai jautri ir jam lengvai atsiranda paraudimai, mėlynės, be to, jis kartais tiki tokiais dalykais, kuriuos jis pats susigalvoja, bando jais įtikinti kitus. Liudytoja J. Š. nurodė, kad A. M. kartais sako netiesą, dažnai mėgsta pameluoti ir prikurti, o A. M. brolis R. M. pritaria broliui ir jį užstoja;

2.7. siekiant nustatyti A. M. polinkį meluoti, fantazuoti ar panašiai, taip pat jo galimus įgimtas ar kitokius būdo ypatumus, susijusius su jo galimu polinkiu meluoti, fantazuoti, buvo prašoma tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme skirti nepilnamečiui A. M. teismo psichiatrijos ir psichologijos kompleksinę ambulatorinę ekspertizę ir ekspertams suformuluojant atsakyti į klausimus: ar A. M., atsižvelgiant į jo psichikos būklę, amžiaus ypatumus ir individualias psichologines savybes, gali suvokti ir adekvačiai perteikti bylos aplinkybes; ar galėjo suvokti jo atžvilgiu galimai atliktų veiksmų pobūdį, reikšmę, jiems pasipriešinti; ar A. M. būdingi fantazavimo, fabulacijų ar polinkio į konfabulacijas požymiai?;

2.8. liko nepašalinta abejonė, kad 2024 m. spalio 13 d., t. y. sekančią dieną po su A. M. įvykusios situacijos, kai jis nenorėjo ruošti namų darbų ir dėl to buvo ne kartą subartas (ir griežtesniu tonu, kas galėjo vaikui nepatikti), tyčia melavo, fantazavo, prikūrė ir taip sakė netiesą bei melagingai apkalbėjo nuteistąjį M. M. sudavus nukentėjusiajam A. M. diržu per nugarą, galimai tuo siekdamas vaikiškai atkeršyti už tai, kad nuteistasis M. M. liepė nukentėjusiajam A. M. daryti namų darbus;

2.9. buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas atmetus nukentėjusiojo A. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytas aplinkybes, kad jis sužalojimus nugaros srityje patyrė mokykloje dėl vyresnių klasių moksleivių prieš jį panaudotų fizinio smurto veiksmų. Šioje dalyje neatliktas tyrimas. Nebuvo bandoma išsiaiškinti, kuriuo metu ir kurioje vietoje, pasak nukentėjusiojo A. M., tai jam buvo padaryta ir kur tuo metu buvo jam priskirta mokinio padėjėja J. N.. Be to, ar ši padėjėja, pasak vaiko, nebuvo juo jo pasišalinusi kažkuriam laikui dėl jos asmeninių reikalų, o ji pati nenorėtų šios aplinkybės atskleisti dėl jai nepalankaus tokio situacijos vertinimo. Netirta, ar mokykloje nėra dvyliktokų ar kitų asmenų, kurie yra linkę engti mažesnius, silpnesnius, vartoti prieš juos patyčias, tam tikrą smurtą, įskaitant ir nukentėjusiojo A. M. nurodytus smurtavimo veiksmus su maišelio šniūreliais (dirželiais) ar panašiai. Šiai aplinkybei ištirti nebuvo pasinaudota teismo medicinos eksperto pagalba patikrinti (nustatyti ar atmesti) galimybę, kad nukentėjusiajam A. M. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti jo nurodytu būdu, tuo tikslu paskiriant atitinkamą užduotį ar skiriant atitinkamą ekspertizę; pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad mažamečių A. ir R. pirminiai žodiniai pasisakymai yra patikimi, jais teismas neabejoja, tačiau teismas iki galo taip ir nepašalino šiame skunde detaliai aptartų ir pagrįstų abejonių, prieštaravimų;

2.10. skundžiamame nuosprendyje nurodytos išvados yra mažai informatyvios ir dėl jų turinio, nesant byloje kitų neginčijamu įrodymų, kurie patvirtintų nuteistąjį M. M. atlikus nusikalstamus veiksmus, daryti vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados nėra galimybės. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinimas turi būti vertinamas kaip per daug kryptingas ir dirbtinai priderintas prie nuteistajam M. M. pareikšto kaltinimo. Skundžiamame nuosprendyje šių aplinkybių, duomenų turinys yra aiškinamas labai plečiamai, kryptingai ir šališkai. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas neleidžia skundžiamo nuosprendžio laikyti pagrįstu ir teisėtu, o byloje esančių įrodymų viseto nepakanka paneigti nekaltumo prezumpcijos. Byloje surinktus įrodymus teismas įvertino atsietai vienus nuo kitų, neatsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį;

2.11. pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną nuteistajam M. M. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartimi taikytas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminas jau buvo pasibaigęs, jam daugiau nei 4 metus buvo taikoma probacija ir su ja susiję įvairūs suvaržymai, apribojimai bei nepatogumai. Todėl tai sudaro pagrindą, taikant dalinį bausmių sudėjimą, prie Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos ir likusios neatliktos 11 metų laisvės atėmimo bausmės, pridėti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės minimalią dalį, t. y. 3 mėnesius laisvės atėmimo;

2.12. pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nuteistojo M. M. asmenybės pavojingumą, jau patirtas neigiamas pasekmes dėl nurodytos probacijos taikymo, dėl pačio baudžiamojo proceso, neigiamą išgyvenimą, taikytinos bausmės pobūdį bei galimybę jam padaryti tuo baudžiamojo įstatymo nustatytą poveikį. Todėl skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir dėl aiškiai pergriežtos bausmės.

3. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus atsiliepimu prašoma skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepimu nesutinkama su apeliacinio skundo argumentais ir nurodyta, kad:

3.1. pirmosios instancijos teismui nesivadovauti pirminiais mažamečių paaiškinimais apie įvykio aplinkybes nebuvo jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo mažamečio nukentėjusiojo A. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kad jis sužalojimus nugaros srityje patyrė mokykloje dėl vyresnių klasių moksleivių (dvyliktokų) jo atžvilgiu panaudotų fizinio smurto veiksmų;

3.2. mažametis nukentėjusysis A. M., jau duodamas pirminius paaiškinimus dėl ant jo kūno pastebėtų kraujosruvų, nenorėjo atskleisti sužalojimų atsiradimo aplinkybių, nes baiminosi, kad dėl to gali supykti tėtis ir mama. Mažamečiai prieštaringas aplinkybes ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl A. M. sužalojimo, nurodė būdami sąlygoti jų priklausomybės nuo motinos J. Š., kuri mažamečių vaikų akivaizdoje išreiškė apgailestavimą, kad M. M. paskyrus kardomąją priemonę (įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo A. M.), jis nebegalėjo dalyvauti šeimos gyvenime;

3.3. įtakos mažamečių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, prieštaringumui, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turėjo ir pačių mažamečių prisirišimas prie nuteistojo, kurį mažamečiai vadina tėčiu ir nori su juo gyventi bei aplinkybė, kad mažamečiai ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklausti ne iš karto po įvykusio įvykio (2024 m. spalio 13 d.), tačiau praėjus daugiau nei mėnesiui (2024 m. lapkričio 19 d.);

3.4. nuteistojo M. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką įrodyta remiantis bylos įrodymų visuma (liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvada), nesuteikiant nė vieniems iš jų prioritetinės reikšmės;

3.5. nesutinkama su nuteistojo apeliaciniame skunde pateiktais prašymais, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apklausti mažametį A. M. bei skirti jam teismo psichiatrijos ir psichologijos kompleksinę ambulatorinę ekspertizę. Išimtinai nuteistojo gynybos interesais nėra tikslinga kviesti ir papildomai apklausti mažametį A. M., kuriam įsitraukimas į baudžiamąjį procesą gali turėti neigiamų padarinių, kai baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių M. M. kaltę;

3.6. nuteistajam M. M. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 7 mėnesiams 2 dienoms. Nuteistajam M. M. paskirta bausmė individualizuota tinkamai ir nėra per griežta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis M. M. ir jo gynėjas R. Vaitekūnas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė D. Suvaizdytė - Makšimienė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo M. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taip pat nesutinkama su nuteistajam M. M. skundžiamu nuosprendžiu skirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo M. M. kaltės.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. M. neigia savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir nurodo, kad nukentėjusiojo mažamečio A. M. niekada nemušė nei diržu, nei kitais būdais; pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl jo kaltės, nepagrįstai vadovavosi mažamečių A. M. ir R. M. duotais pirminiais paaiškinimais. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į mažamečių A. M. ir R. M. 2024 m. lapkričio 19 d. duotus parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad nukentėjusįjį mažametį A. M. sužalojo kiti moksleiviai, o ne nuteistasis M. M. ir visi baudžiamojoje byloje surinkti bei nuteistąjį M. M. kaltinantys įrodymai yra išvestiniai iš mažamečių A. M., R. M. duotų pirminių paaiškinimų, todėl nėra pakankami jo kaltei pagrįsti.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė bylos įrodymus ir, vadovaudamasis jų visuma, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo M. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9. Skundžiamame nuosprendyje nuteistojo M. M. kaltė, padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta, be kita ko, pirminiais nukentėjusiojo mažamečio A. M. duotais paaiškinimais ugdymo įstaigoje (mokykloje) jam bendraujant su pedagogais ir pagal gautą iškvietimą atvykusiais policijos pareigūnais, kuomet ant jo nugaros 2024 m. spalio 14 d. buvo pastebėtos sužalojimų žymės. Nukentėjusysis mažametis A. M. tuomet paaiškino, kad jį diržu sužalojo tėtis, t. y. nuteistasis M. M.. Nukentėjusysis mažametis A. M. nurodė ir smurto naudojimo prieš jį priežastį, t. y. kad jis būdamas namuose neatliko ar netinkamai atliko jam skirtą rašymo užduotį. Šias nukentėjusiojo mažamečio A. M. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojų J. N., R. Z., S. Š., N. I., J. M. parodymai, o taip pat ir baudžiamojoje byloje esantis policijos pareigūnų tarnybinėmis vaizdo fiksavimo kameromis darytas vaizdo įrašas (1 t., b. l. 159–161), kuriame užfiksuota kaip policijos pareigūnams bei pedagogams bendrauja su nukentėjusiuoju mažamečiu A. M., šis paaiškina, kad jį diržu mušė tėtis. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis mažametis A. M. tą pačią dieną, t. y. 2024 m. spalio 14 d. nurodė ir vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams (2 t., b. l. 41–54), t. y. patvirtino savo patirtų sužalojimų atsiradimo aplinkybes ir priežastį, kurias prieš tai jau buvo nurodęs policijos pareigūnams ir ugdymo įstaigos pedagogams. Svarbu ir tai, kad smurto naudojimą diržu prieš nukentėjusįjį mažametį A. M. faktą apklausiamas vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams nurodė ir nukentėjusiojo brolis mažametis R. M., kuris nurodė tiesiogiai matęs smurto panaudojimą. Mažametis R. M. vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams paaiškino, kad nukentėjusiajam mažamečiui A. M. nuteistasis M. M. liepė rašyti pasakas, o patikrinus šios užduoties atlikimą, nuteistasis M. M. sudavė nukentėjusiajam diržu į nugaros sritį (2 t., b. l. 53). Tačiau kaip ir teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, duodami parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2024 m. lapkričio 19 d., tiek nukentėjusysis mažametis A. M., tiek ir jo brolis mažametis R. M. pirminių parodymų netvirtino, o parodė, kad nuteistasis M. M. diržu ar kitais būdais nemušė nukentėjusiojo, jog duodami pirminius paaiškinimus jie abu pamelavo (1 t., b. l. 65–67, 68–70). Nukentėjusysis mažametis A. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad jam nustatyti sužalojimai buvo kitų moksleivių atliktų smurtinių veiksmų prieš jį padarinys, kuomet jis buvo sužalotas mokykloje, persirengimo kambaryje, trinant jo nugarą sportinės aprangos krepšio šniūriukais (1 t., b. l. 65–67).

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl nustatytų prieštaravimų tarp mažamečio nukentėjusiojo A. M. ir mažamečio R. M. 2024 m. spalio 14 d. duotų pirminių paaiškinimų ir vėlesnių 2024 m. lapkričio 19 d. duotų parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, kad parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažamečiai A. M. ir R. M. davė praėjus daugiau kaip mėnesiui po smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį mažametį A. M., kad nukentėjusysis mažametis A. M. jau duodamas pirminius paaiškinimus tai darė nenoriai, kadangi baiminosi, jog jam pasakojant apie įvykį supyks tėtis (nuteistasis M. M.), kad dėl to jis negalės išvykti kartu su savo motina į suplanuotą kelionę į sanatoriją (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 43–44). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad pirminius paaiškinimus mažamečiai A. M. ir R. M. davė iškart po įvykio, jog jie buvo apklausiami atskirai vienas nuo kito, todėl jų duotų parodymų teisingumo negalėjo įtakoti kiti asmenys. Svarbu įvertinti, kad mažamečiai A. M. ir R. M. pirminių apklausų metu, negalėdami susižinoti vienas su kitu ir negalėdami būti įtakoti kitų asmenų, nurodė tas pačias aplinkybes ne tik dėl nukentėjusiojo mažamečio A. M. sužalojimo būdo, t. y. sudavimo diržu į nugaros sritį, tačiau ir to priežasties, t. y. neatliktos ar netinkamai atliktos rašymo užduoties. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertinta, kad mažamečių A. M. ir R. M. 2024 m. lapkričio 19 d. duoti parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo sąlygoti priklausomybės nuo jų motinos ir nuteistojo M. M., kurį mažamečiai vadina tėčiu. Šias išvadas patvirtina pačių mažamečių A. M. ir R. M. 2024 m. lapkričio 19 d. duotų parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją turinys. Iš 2024 m. lapkričio 19 d. atliktos nepilnamečio apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad nukentėjusysis mažametis A. M. davė parodymus, kad „Bijau pasakoti, kad tėtei nieko nenutiktų“, „Bijau pasakoti, kad tada tėtę policija uždarys į grotas“, kad „Mama liūdi, kad tėtės nebėra <...>“ (1 t., b. l. 65–67). Taigi, nukentėjusysis mažametis A. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, ne tik pakeitė savo pirminius paaiškinimus, tačiau ir tiesiogiai išreiškė nenorą pasakoti apie įvykį ir duoti parodymus apie tai, kad prieš jį diržu smurtavo nuteistasis M. M.. Mažametis R. M. 2024 m. lapkričio 19 d. duodamas parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat pakeitė savo pirminius paaiškinimus ir teigė, kad smurto naudojimo prieš savo brolį fakto jis tiesiogiai nematė. Mažametis R. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė ir tai, kad „Mama liūdnai reagavo, kad tėčio nebėra, pradėjo verkti, nieko nesakė“, „Jei papasakosiu, gali kas blogo tėtei nutikti, kad tėtės nebebus dėl kažko tai“, „Jei papasakočiau, tėtis nebegyvens su mumis“, „Jei papasakočiau dėl ko ant brolio yra mėlynės, tėtės nebebus“ (1 t., b. l. 68–70). Matyti, jog apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu abu mažamečiai išreiškė nenorą pasakoti apie įvykį ir patvirtinti savo pirminius paaiškinimus, kadangi jų motina neigiamai reagavo į įvykį (išreiškė mažamečiams liūdesį dėl nuteistojo M. M. teisinės padėties) ir baiminosi, kad nurodžius, jog prieš mažametį A. M. smurtavo nuteistasis M. M., šis gali daugiau kartu su jais nebegyventi. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis nukentėjusiojo mažamečio A. M. ir jo brolio mažamečio R. M. 2024 m. spalio 14 d. duotais pirminiais paaiškinimais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nors aplinkybės, kad smurtinius veiksmus diržu prieš nukentėjusįjį mažametį A. M. atliko nuteistasis M. M. nebuvo nurodytos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (BPK 186 straipsnis), tačiau šių nurodytų aplinkybių patikimumas buvo patikrintas visų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu. Be to, nukentėjusiojo mažamečio A. M. ir jo brolio mažamečio R. M. duoti pirminiai paaiškinimai neprieštarauja baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam mažamečiui A. M. nustatyti sužalojimai nugaros srityje, t. y. poodinės kraujosruvos, tikėtina padarytos kietu buku daiktu/daiktais ir galėjo susidaryti traumuojant odą diržu ar panašiu įrankiu (1 t., b. l. 126–129).

11. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nukentėjusiojo mažamečio A. M. 2024 m. lapkričio 19 d. atliktos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodytas aplinkybes, kad jam nustatyti sužalojimai buvo kitų moksleivių smurtinių veiksmų padarinys. Skundžiame nuosprendyje pagrįstai įvertinta, kad ugdymo įstaigoje nukentėjusysis mažametis A. M. yra nuolatos prižiūrimas mokinio padėjėjos J. N., kuri apklausos teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad šalia nukentėjusiojo mažamečio A. M. būna nuo jo paėmimo iš namų, per visą būvimo mokykloje laikotarpį iki jo gražinimo į namus, jog jo beveik nepaleidžia iš akiračio ir tikrai būtų pamačiusi, jeigu prieš A. M. smurtautų kiti moksleiviai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad būtent nukentėjusiojo mažamečio A. M. paaiškinimai, kad prieš jį smurtavo kiti moksleiviai yra išgalvoti ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu buvo nurodyti, siekiant padėti nuteistajam M. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma (pirminiai mažamečių A. M. ir R. M. paaiškinimai, liudytojų J. N., R. Z., S. Š., N. I., J. M. duoti parodymai, policijos pareigūnų tarnybinėmis vaizdo fiksavimo kameromis darytas vaizdo įrašas, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kiti rašytiniai įrodymai) patvirtina, kad nukentėjusiajam mažamečiui A. M. nustatyti sužalojimai buvo nuteistojo M. M. neteisėtų veiksmų padarinys. Šių baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu pagrįstų išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo mažamečio A. M. sveikatos būklės ar polinkio meluoti. Kaip ir teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad pakeisti savo pirminius paaiškinimus mažamečiai buvo įtakoti savo motinos ir jų pačių prisirišimo prie nuteistojo M. M.. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų iš esmės abejoti 2024 m. spalio 14 d. nukentėjusiojo mažamečio A. M. ir jo brolio mažamečio R. M. duotų pirminių paaiškinimų patikimumu ir nėra nustatyta, kad mažamečiai A. M. ir R. M., duodami pirminius paaiškinimus dėl įvykio 2024 m. spalio 14 d., siekė tyčia apkalbėti nuteistąjį M. M.. Todėl apylinkės teismas šiais įrodymais pagrįstai vadovavosi kaip pagrindžiančiais nuteistojo M. M. kaltę. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad baudžiamojoje byloje būtina atlikti papildomus tyrimo veiksmus (išsiaiškinti visas aplinkybes dėl prieš nukentėjusįjį mažametį A. M. mokykloje neva naudoto smurto, skirti nukentėjusiajam mažamečiui A. M. teismo psichiatrijos ir psichologijos kompleksinę ambulatorinę ekspertizę), o jų neatlikus ir atmetus mažamečio A. M. duotus parodymus, kad jis sužalojimus nugaros srityje patyrė mokykloje, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo byloje atliktu įrodymų vertinimu bei išvada dėl nuteistojo M. M. kaltės, kuri yra teisinga ir pagrįsta bylos įrodymų visetu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neapsiribojo tik nukentėjusiojo mažamečio A. M. ir mažamečio R. M. 2024 m. lapkričio 19 d. duotų parodymų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu vertinimu, kaip to iš esmės yra prašoma apeliaciniu skundu. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. išreiškia nepasitenkinimą skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl savo kaltės, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimą atliko netinkamai.

12. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nuteistojo M. M. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl nuteistojo M. M. kaltės, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nuteistajam M. M. paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydžio.

13. Apeliaciniu skundu nesutinkama su nuteistajam M. M. prie ankstesnio Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžio paskirtos ir likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės skundžiamu nuosprendžiu už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą pridėtos laisvės atėmimo bausmės dalies dydžiu. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. M. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžiu nuteistajam M. M. paskirtos ir likusios neatliktos 11 metų laisvės atėmimo bausmės (neatliktos laisvės atėmimo bausmės likutis 4 metai 1 mėnuo 2 dienos laisvės atėmimo) pridėta už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis – 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Apeliacinio teismo pozicija yra ta, jog ši pridėta laisvės atėmimo bausmės dalis nėra aiškiai per griežta. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Be to, BK 64 straipsnio 3 dalyje yra numatyta taisyklė, kad pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Tačiau galimos pridėti bausmės dalies maksimalus dydis BK nėra numatytas.

14. Pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 64 straipsnyje numatytų bausmių bendrinimo taisyklių bei įvertinęs už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirtinos bausmės rūšį bei dydį, nuteistojo M. M. asmenybę, jo naujos padarytos nusikalstamos veikos smurtinį pobūdį, praeityje padarytos nusikalstamos veikos smurtinį pobūdį, tinkamai parinko pridėtinos naujos bausmės dalies dydį. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis M. M. pripažintas recidyvistu, kadangi naują nusikalstamą veiką jis padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos metu. Ši aplinkybė pripažinta nuteistojo M. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta nuteistojo M. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną nuteistajam M. M. jau būtų buvęs pasibaigęs taikyto lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos terminas, kad jo probacijos metu jam jau buvo taikomi įvairūs suvaržymai nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Pažymėtina, kad nuteistajam M. M. taikyto lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos metu skirti įvairūs įpareigojimai ir draudimai buvo susiję išimtinai su jam taikyta probacija ir buvo skirti pataisyti nuteistojo elgesį ir padėti jo resocializacijai į visuomenę (Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Tačiau matyti, kad nuteistajam M. M. padarius naują tyčinę, smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, probacijos tikslai pasiekti nebuvo. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimų vietų įstaigos metu nuteistajam M. M. padarius naują nusikalstamą veiką, jis laikomas prieš tai jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės visiškai neatlikęs, todėl neatliktos bausmės dalis pagrįstai subendrinta su nauja nuteistajam M. M. skirta laisvės atėmimo bausme. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistąjį M. M. charakterizuojančių duomenų visumą ir padarė teisingas išvadas dėl jo neigiamo požiūrio į įstatymų laikymąsi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prie Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nuosprendžiu nuteistajam M. M. paskirtos ir likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės pridėta už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis – 6 mėnesiai, nėra aiškiai per griežta. Todėl apeliacinio skundo argumentai ir prašymas sumažinti nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą bausmę atmetami.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

15. Byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam M. M. pagal 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), išlaidų suma yra 183,33 Eur (3 t., b. l. 109, 110–111).

16. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (183,33 Eur) baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, yra nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo M. M. nepriteisti.