Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E.J.Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-782-508/2011

Teisėjas: A.Grauželis Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00725-2010-0

2011 m. gruodžio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjui advokatui Ryčiui Šimkui, nuteistajam V. J., nukentėjusiajam E. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

Iš V. J. priteista nukentėjusiajam E. T. 13500 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. B. - 300 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš V. J. priteista 1772,28 Lt. Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo E. T. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis 2010 m. gegužės 29 d. apie 1.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, daugiabučio namo kieme, vandališkais veiksmais, pasireiškusiais tuo, kad pašalinių asmenų akivaizdoje, medinio stalo koja, ne mažiau du kartus smogė į automobilį Audi 90, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį V. B., taip suskaldydamas 500 litų vertės priekinį stiklą, 100 litų vertės galinių šoninių durelių stiklą ir sulankstydamas 500 litų vertės kėbulą, tuo padarydamas nukentėjusiajai V. B. 1100 litų turtinę žalą, bei smogė ne mažiau du smūgius į automobilio Alfa Romeo, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio D. S., priekinį stiklą ir dešinės pusės priekinių durelių stiklą, apgadindamas automobilį ir tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Be to, jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, t.y. 2010 m. gegužės 29 d. apie 1.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini)rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, daugiabučio namo kieme, turėdamas tikslą atkeršyti už anksčiau įvykusį konfliktą, tyčia medinio stalo koja sudavė smūgį į automobilio Alfa Romeo, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio D. S. dešinės pusės priekinių durelių stiklą, kuriam sudužus, medinio stalo koja ir dūžtančio stiklo šukėmis pataikė automobilio priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjusiam E. T. į kairės akies vokų-nosies sritį, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo E. T. sveikata.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistąjį ir jo gynėją, nukentėjusįjį, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, sprendžia, kad nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo V. J. nusikalstamus veiksmus pagal LR BK 284 str. 1 d., 135 str. 1 d. ir teisingai paskyrė bausmę, laikantis bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis tvirtina, jog nusikalto dėl prieš tai prieš jį pavartoto smurto, dėl ko jis buvo šoko būsenoje, nesavas, nukentėjusiojo sužaloti jis nenorėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nukentėjusiojo E. T. sveikata buvo sutrikdyta dėl tyčinių V. J. veiksmų ir kad apeliantas nukentėjusįjį sunkiai sužalojo veikdamas netiesiogine tyčia.

Sunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad savo veiksmais gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, ir, nors nenorėjo sunkiai sutrikdyti sveikatos, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 136 straipsnį (staiga labai susijaudinus) kvalifikuojamas tada, kai nukentėjusiojo sveikata sutrikdoma kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Pagrindinė sąlyga sunkiam sveikatos sutrikdymui kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar itin įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Tik esant šių sąlygų visumai, veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas staiga labai susijaudinus.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis E. T. smurto prieš V. J. nevartojo, jo niekaip neįžeidė. Teigti, kad V. J. buvo susijaudinęs dėl prieš jį pavartojo smurto, taip pat nėra pagrindo. Kaip matyti iš liudytojų ir paties nuteistojo parodymų, V. J. pirmasis atliko smurtinius veiksmus. Jis pats konfliktavo bei sudavė gatve ėjusiems vaikinams, kadangi šie eidami gatve triukšmavo. Vėliau V. J. atėjo į butą, kuriame buvo vaikinai, su kuriais jis anksčiau konfliktavo. Tarp V. J. ir bute buvusių vaikinų vėl kilo konfliktas, kurio metu buvo sužalotas V. J.. Po V. J. atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų jis grįžo namo, nusiprausė ir tik tada nusprendė atkeršyti jį sumušusiems vaikinams. Dėl to jis pasiėmė medinę stalo koją ir vėl nuėjo prie daugiabučio, kur atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veikus, t.y., medine stalo koja sudaužė automobilių stiklus ir sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. T. sveikatą. Visus šiuos veiksmus V. J. atliko būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Įvertinus visą įvykių seką, nėra pagrindo išvadai, kad nusikalstamus veiksmus V. J. atliko staiga labai susijaudinęs, kadangi tarp jo atžvilgiu pavartojo smurto ir paties nuteistojo nusikalstamų veiksmų praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas. Jis ėjo smurtauti pykdamas ir keršto sumetimais.

Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis V. J. nukentėjusįjį E. T. sužalojo neatsargiai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis parodė, kad jis matė, jog jį sumušę vaikinai sėdi automobiliuose. Pareikalavus išlipti, šie nelipo. Todėl apeliantas su medine stalo kopija pradėjo daužyti automobilių priekinius stiklus ir šoninių durelių stiklus. Įvertinusi tokius apelianto veiksmus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis, nors ir nenorėjo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatos, tačiau medine stalo koja stipriai smūgiuodamas į automobilio stiklus, matydamas, kad automobilyje sėdi žmonės, suvokė, kad tokiais veiksmais jis gali sutrikdyti sveikatą, tačiau nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Taigi nuteistasis V. J. dėl sunkių padarinių atsiradimo buvo abejingas, todėl laikytina, kad nukentėjusiojo sveikatą sunkiai sutrikdė netiesiogine tyčia, ką pagrįstai konstatavo ir apylinkės teismas.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja V. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 6 p. ar 10 p. Kaip jau minėta, nukentėjusysis E. T. jokių neteisėtų veiksmų V. J. atžvilgiu neatliko. Jis nuteistojo tą dieną išvis nebuvo nematęs. V. J. pats pirmas išprovokavo konfliktą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, priėjo prie gatve ėjusių vaikinų, priekaištaudamas, kad šie triukšmauja, o po to šiems vaikinams sudavė smūgius ir pasišalino. Vėliau jis pats atėjo į butą, kuriame buvo vaikinai, su kuriais jis konfliktavo gatvėje, buvo agresyviai nusiteikęs. Bute įvyko apsistumdymas, kurio metu buvo kažkiek sužalotas ir pats V. J.. Po kurio laiko V. J., norėdamas išsiaiškinti, vėl atėjo į įvykio vietą. Vaikinai, su kuriais jis anksčiau konfliktavo, jau sėdėjo automobiliuose, rengėsi išvažiuoti, niekas jokių neteisėtų veiksmų V. J. atžvilgiu neatliko, jo neprovokavo. Nežiūrint to, nuteistasis, būdamas įpykęs, reikalavo, kad jaunuoliai išliptų iš automobilių, o šiems nepaklusus, daužė automobilių langus, ko pasekoje nukentėjusiajam E. T. sunkiai sutrikdė sveikatą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad jam paskirta per griežta bausmė. Vadovaujantis LR BK 54 str. 1 d., teismas bausmes skiria Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose ir laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 d.).

Skiriant bausmę V. J., pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. J. padarė du tyčinius (nesunkų ir sunkų) nusikaltimus. LR BK 135 str. 1 d. sankcijoje yra numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. J. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba, yra jauno amžiaus, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, į kilusias pasekmes, paskyrė V. J. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė žymiai mažesnį, negu sankcijos vidurkis (vidurkis 5 metai 1 mėnuo 15 dienų). Nuteistajam už sunkų sveikatos sutrikdymą paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajam V. J. paskirta teisinga, tinkamai individualizuota bausmė, ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pagrindo, vadovaujantis LR BK 62 str., tenkinti apelianto prašymą skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nėra. LR BK 54 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė – teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. LR BK 62 str. reglamentuojami atvejai, kada gali būti taikoma išimtis iš LR BK 54 str. 1 d. įtvirtintos bendros taisyklės. Vadovaujantis LR BK 62 str. 1 d., bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi tam, kad apeliantui būtų pripažinta švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo galimybė, jis turėjo pats savo noru atvykti ar pranešti apie nusikalstamą veiką bei prisipažinti ją padaręs, nuoširdžiai dėl to gailėtis ir (ar) padėti ikiteisminiam tyrimui ar teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, visiškai ar iš dalies atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Teismas nustatė V. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. V. J. atlygino tik nedidelę dalį nukentėjusiajam E. T. padarytos žalos. Nagrinėjamu atveju nenustatytas savanoriškas atvykimas ir pranešimas apie veiką. Taigi LR BK 62 str. 1 d. taikymas, nesant visų privalomų sąlygų, negalimas.

Skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę, vadovaujantis LR BK 62 str. 2 d. nuostatomis taip pa nėra pagrindo. Pagal LR BK 62 str. 2 d. švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Šios sąlygų visumos byloje nenustatyta. Nors žala atlyginta iš dalies, tačiau byloje nustatyta tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, nėra nei vienos iš BK 62 straipsnio 1 dalies 1-6 punktų numatytų aplinkybių. Tad LR BK 62 str. 2 d. taikymas V. J. atžvilgiu taip pat yra negalimas.

Atmestinas kaip nepagrįstas nuteistojo prašymas skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, vadovaujantis LR BK 54 str. 3 d. LR BK 54 str. 3 d. nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad LR BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 d. ar 2 d., ir kad, taikydamas LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. LR BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas. Nuosprendyje išsamiai pasisakyta, kad, įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (vienas iš nusikaltimų yra sunkus, tyčinis, smurtinio pobūdžio, sukėlęs nepataisomas pasekmes, nes nukentėjusysis E. T. neteko regėjimo viena akimi) ir nuteistojo asmenybę, išimtinių aplinkybių LR BK 54 str. 3 d. prasme šioje baudžiamojoje byloje nėra. Teisėjų kolegija pritaria tokiai išvadai ir pažymi, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusysis nuteistajam atleido, prašė kaltininkui neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, negali nusverti minėtų faktų, susijusių su vieno iš padarytų sunkaus nusikaltimo žmogaus sveikatai pavojingumo laipsniu. Be to, reikia įvertini ir nusikaltimo padarymo aplinkybes. V. J. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Jis buvo agresyviai nusiteikęs, pirmasis inicijavo konfliktą su gatve ėjusiais vaikinais. Vėliau jis niekieno nekviečiamas atėjo į svetimą butą, kur vėl įsivėlė į konfliktą, kurio metu pats buvo sužalotas. Vėlesnis V. J. elgesys vėlgi pasireiškė agresyvumu. Jis iš namų atėjo pasirengęs nusikalstamiems veiksmams (pasiėmęs medinę stalo koją), daužė automobilių, kuriuose sėdėjo jaunuoliai, langus, matydamas, kad automobiliuose yra žmonių. Įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, kilusias sunkias pasekmes, negalima pritarti apelianto teiginiams, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant laisvės atėmimo. Nors V. J. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas iš esmės teigiamai, atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino, nors ir nedidelę dalį žalos, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kilusias pasekmes, nusikaltimo padarymo aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad V. J. paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, prieštarauja teisingumo principui.

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė skundžiamu nuosprendžiu paskirta motyvuotai, vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, reglamentuotais LR BK VIII skyriuje, todėl nėra abejonių dėl paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.