Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjas Virginijus Skaraitis,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje

V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, išsituokęs, turintis vidurinį išsilavinimą, nedirbantis (teigia, kad yra neįgalus, jam neterminuotai nustatyta III neįgalumo grupė), išsituokęs, vidurinio išsilavinimo, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), teistas: 2012 m. rugpjūčio 7 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo pagal BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., 145 str. 1 d. viešaisiais darbais 5 mėn., įpareigojant neatlygintinai per mėnesį išdirbti po 45 valandas, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs,

kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. K. 2014 m. gruodžio 25 d. apie 20 val. N. K. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo šeimos narei - kartu gyvenančiai buvusiai žmonai N. K. vieną kartą ranka sudavė į veido sritį, taip jai sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinamasis V. K. kaltę iš esmės pripažino visiškai, paaiškino, jog tą vakarą jam bežaidžiant su anūkais pasirodė, jog į jį buvusi sutuoktinė N. K. metė puodelį. Jis supykęs priėjo prie jos ir delnu sudavė N. K. per veidą. Pripažįsta, jog dėl šio smūgio N. K. galėjo jausti fizinį skausmą. Šiai išbėgus į kiemą ją pasivijo ir apglėbęs laikė bei prašė eiti namo, tačiau jos tyčia nespaudė ir nenorėjo sukelti fizinį skausmą. Tą vakarą buvo išgėręs alkoholio.

Motyvuojamoji dalis

Be visiško kaltinamojo kaltės pripažinimo, jo kaltė įrodyta šiais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais:

Nukentėjusioji N. K. parodė, jog besėdint jai ant sofos jos buvęs vyras V. K., su kuriuo ir kitais šeimos nariais šventė šv. Kalėdas, staiga atsistojęs priėjo prie jos bei ranka sudavė per veidą. Prieš tai V. K. žaidė su anūkais ir dėl ko jai sudavė, pasakyti negali. Dėl smūgio ranka juto fizinį skausmą. Ji, išsigandusi tokio V. K. elgesio, išbėgo pro duris į kiemą, tačiau ją V. K. pasivijo, paėmęs už kaklo neleido bėgti, prašė eiti namo. V. K. buvo išgėręs. Parodė, jog šiuo metu su V. K. yra pradėję spręsti klausimus dėl dalies namo atidalinimo, pretenzijų kaltinamajam nebeturi.

Liudytoja S. Š. taip pat parodė, jog jiems būnant kambaryje staiga V. K. ranka sudavė N. K. per veidą, ši išbėgo iš namų, V. K. ją nusivijo. Išėjusi į kiemą matė, jog V. K. stovi apkabinęs N. K. per kaklą ir neleidžia jai pabėgti. K. sūnus juos išskyrė.

Iš pareiškimo (b.l. 2) matyti, jog N. K. į policiją kreipėsi 2014-12-25, nurodė įvykio aplinkybes, paaiškino, jog V. K. sudavė vieną kartą į veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Iš blaivumo testo šaknelės (b.l. 25) matyti, jog V. K. 2014-12-25 21.31 val. nustatytas vidutinis girtumas (1,78 promilės etilo alkoholio koncentracija).

Visi šie tyrimo veiksmai atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, jais gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl vadovaujantis BPK 20 str., jie laikomi įrodymais.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma neginčytinai įrodyta, kad kaltinamasis V. K., būdamas neblaivus, tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš šeimos narį – kartu su juo viename name gyvenusią buvusią sutuoktinę N. K., tai yra viena karta ranka sudavė šiai per veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą, todėl V. K. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d. Teismas pripažįsta, jog V. K., suduodamas ranka per veidą N. K., suvokė, kad savo veiksmais sukels fizinį skausmą, numatė pasekmes ir to siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Tačiau teismas iš kaltinimo šalina nukentėjusiosios smaugimą kieme, kadangi to nepripažino pats kaltinamasis, to teisiamajame teismo posėdyje nepatvirtino nei nukentėjusioji N. K., nei liudytoja apklausta S. Š., paaiškinusios, jog kaltinamasis V. K. buvo apglėbęs nukentėjusiąją ir ją laikė, kad ši nebėgtų, tačiau jos atžvilgiu neatliko smaugimo ar tyčinio nukentėjusiosios kūno spaudimo tam, kad sukeltų fizinį skausmą. Teismas pripažįsta, jog ši veika, tai yra fizinio skausmo sukėlimas, gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, žmogus, atliekantis smurtinius veiksmus, suvokia, kad šiais smurtiniais veiksmais sukelia fizinį skausmą ir to siekia. Šiuo atveju nustatyta, jog V. K. tyčia buvo nukreipta ne į fizinio skausmo sukėlimą, o į nukentėjusiosios sulaikymą, kad ši nepabėgtų, nenustatyta, jog jis ją smaugė, todėl teigti, jog V. K. siekė sukelti fizinį skausmą, nėra pagrindo. Prokurorė teigia, jog tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja S. Š. ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo ne apie apglėbimą, ne apie sulaikymą, kad nepabėgtų, o apie mechaninį veiksmą, sukeliantį fizinį skausmą – smaugimą, tačiau šie teiginiai nebuvo patvirtinti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, jog nors prokurorė akcentavo, kad teismo posėdyje liudytojos S. Š. parodymai iš esmės skirtingi, su tuo negalima sutikti. Liudytoja S. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama tą patį vakarą, apklausa buvo gan abstrakti, nedetalizuojant V. K. smurtinio veiksmo kieme, o apsiribojant tik parašymu „paėmęs N. K. už kaklo ją smaugia“. Išklausius liudytojos parodymus teisme lygiai taip pat šiuo išsireiškimu galima apibūdinti ir nukentėjusiosios stiprų apglėbimą pečių ir kaklo srityje bei neleidimą išsilaisvinti. Tačiau tokie veiksmai nėra BK 140 str. 2 d. numatyta veika, jeigu nenustatyta tiesioginė tyčia sukelti fizinį skausmą. Šis kaltinimo patikslinimas (aplinkybės pašalinimas) esminių faktinių aplinkybių nepakeitė, kaltinamojo padėties nepablogino ir jo teisių nesuvaržė.

Kaltinamojo V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkinanti aplinkybė yra tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Teismas, skirdamas kaltinamajam V. K. bausmę dėl nusikalstamos veikos padarymo atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį: padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, kuriuo pasikėsinta į kito asmens fizinę sveikatą, suduotas vienas smūgis, delnu, iš esmės be priežasties, tačiau žymių pasekmių nesukėlė, nukentėjusioji pretenzijų kaltinamajam neturi. Taip pat atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę: yra anksčiau teistas už analogišką veiką, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs (b.l. 9-15) baustas administracine tvarka (b.l. 23-24), nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena sunkinanti, seniūnijos charakterizuojamas gan neigiamai, kaip sudėtingo charakterio, ūmaus būdo, ypač pasireiškiančio jam esant neblaiviam (b.l. 18). Remiantis BK 56 str. 1 d., asmeniui, teistam už tyčinį nusikaltimą ir vėl kaltinamam tyčinio nusikaltimo padarymu, paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tačiau siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiant įgyvendinti teisingumo principą, atsižvelgus į tai, jog kaltinamasis yra neįgalus (nurodo, jog turi III grupės neterminuotą neįgalumą), šiuo metu gyvena kitu adresu, geranoriškai sprendžia klausimus dėl turto padalinimo, kad išvengtų gyvenimo su nukentėjusiąja vienoje patalpoje, nukentėjusioji N. K. iš esmės atleido kaltinamajam, pretenzijų jam nereiškia, atsižvelgus į jau paminėtą pavojingumo laipsnį (smurto priežastis, intensyvumą ir trukmę), teismas kaltinamajam V. K. už nusikalstamos veikos padarymą skiria ne laisvės atėmimo bausmę, o sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, bausmės dydį parenka sankcijos ribose, arčiau minimumo. Į bausmės laiką įskaitomas V. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laiką nuo 2014-12-25 21.00 val. (b.l. 27) iki 2014-12-26 13.22 val. (viena para laikinojo sulaikymo para, ją prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms). Taip pat teismas įvertinęs nusikalstamos veikos pobūdį (smurtinė veika), taip pat nukentėjusiosios paaiškinimus, jog tai yra nebe pirmas kartas, kada kaltinamasis taip elgiasi jos atžvilgiu, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo asmens interesus, taiko ir baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą prisiartinti prie nukentėjusiojo asmens (BK 67 str. 1 d., 2 d. 8 p., 3 d., BK 72¹ str. pagrindai), draudimas skiriamas bausmės atlikimo laikotarpiui. Kadangi kaltininkas ir nukentėjusioji gyvena vienoje patalpoje, kaltininkas įpareigojamas gyventi skyrium iki teismo nustatyto termino pabaigos (BK 72¹ str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-303 str., teismas

nusprendžia:

V. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir paskirti 5 mėn. (penkių mėnesių) laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nėra susiję su darbu, bei per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į bausmės įskaityti V. K. laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. išbūtą laiką (vieną parą), ją prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d., 2 d. 8 p., 3 d., BK 72¹ str. 1 d., kaltinamajam V. K. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą prisiartinti prie nukentėjusiojo asmens N. K. bausmės atlikimo laikotarpiui.

Išaiškinti kaltinamajam, jog jam iki nustatyto termino pabaigos draudžiama bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja, lankytis vietose, kuriose būna nukentėjusioji.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, paskirtą V. K., iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikti tą pačią, nuosprendį pradėjus vykdyti – panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam teismui.