Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-22 · Administracinė byla Nr. I-1367-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-22
Bylos Nr.
I-1367-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05796-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
R. R. J., V. L.
Atsakovas
Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1367-484/2016(Proceso Nr. 3-61-3-05796-2013-6)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. R. J. ir V. L. skundus atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neišmokėtos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. R. J. padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priskaičiuotą ir neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (pareiginę algą (koeficientą) ir priedą už kvalifikacinę kategoriją) dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (b. l. 1-6).

Pareiškėjas V. L. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lukiškių TI-K 2013 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 22-1608; 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už pareigūnų kvalifikacines kategorijas dydžius (b. l. 30-33).

Pareiškėjų tvirtinimu, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisės aktai, riboję darbo užmokestį, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijoje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, jiems turi būti išmokėta susidariusi darbo užmokesčio dalies nepriemoka.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (b. l. 12-19, 39-46), atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, išreiškė poziciją, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti jiems nepriskaičiuotą darbo užmokesčio dalį turėtų būti tenkinami tik ta apimtimi, kuria darbo užmokesčio nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio. Akcentavo, kad būtent įstatymų leidėjui kyla pareiga per protingą laikotarpį nustatyti asmenų patirtų praradimų dėl atitinkamų Valstybės tarnybos įstatymo normų pripažinimo antikonstitucinėmis kompensavimo mechanizmą.

Mano, kad pareiškėjų reikalavimų neatidėliotinas įgyvendinimas įsiteisėjus teismo sprendimui sudarytų sąlygas nepagrįstai suteikti prioritetą pareiškėjų interesams prieš kitus Lukiškių TI-K dirbančius asmenis, kurie taip pat įgijo teisę į dėl antikonstitucinio teisinio reglamentavimo nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalies kompensavimą įstatymų leidėjo nustatyta tvarka, neatitiktų teisingumo principo ir sudarytų sąlygas pabloginti kitų dirbančių asmenų padėtį dėl jiems priklausančio einamojo darbo užmokesčio mokėjimo, atsižvelgiant į ribotus darbo užmokesčiui skirtus asignavimus, kurių dalis turėtų būti panaudota pareiškėjų reikalavimams įgyvendinti. Atsižvelgdamas į tai, Lukiškių TI-K prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams arba išdėstyti dalimis, nustatant priteistą sumą išmokėti proporcingomis dalimis per dvejus metus. Taip pat atsakovai pareiškėjų reikalavimams prašė taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Byloje kilo ginčas dėl statutiniams valstybės tarnautojams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d iki 2013 m. rugsėjo 30 d pareiškėjai ėjo statutinių valstybės tarnautojų pareigas Lukiškių TI-K, o darbdavys, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir atsakovo Lukiškių TI-K darbuotojų darbo užmokesčio kortelių išrašai (b. l. 21-22, 48-49). Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją. Atsakovai prašo pareiškėjų reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas. Pareiškėjai prašo teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., tačiau į teismą R. J. kreipėsi 2013 m. spalio 25 d. (b. l. 1), V. L. – 2013 m. spalio 28 d. (b. l .30), t. y. praleidę terminą kreiptis į teismą: R. J. iki 2010 m. spalio 24 d., V. L. – iki 2010 m. spalio 27 d. Pareiškėjai nepateikė teismui prašymų atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjų skundų reikalavimai nurodyta apimtimi atmestini (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisako dėl skundo reikalavimų priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią R. J. nuo 2010 m. spalio 25 d., V. L. – nuo 2010 m. spalio 28 d.

Šioje byloje aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi, ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Lukiškių TI-K– Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju, nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinami.

Pareiškėjas V. L. taip pat prašo teismo panaikinti Lukiškių TI-K 2013 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 22-1608. Šį reikalavimą teismas laiko išvestiniu iš reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką. Teismui netenkinus reikalavimo priteisti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjų R. R. J. ir V. L. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė