Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-28 · Administracinė byla Nr. I-2671-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-28
Bylos Nr.
I-2671-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01657-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2671-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01657-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 28 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 6570,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-7).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2014-06-05 iki 2017-07-31 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytose gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. 20 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 30 kv. m., joje įrengta 14 miegamųjų vietų (7 dviaukštės lovos), šį plotą dar labiau mažino patalpoje įrengtų baldų užimamas plotas. Gyvenamojo pastato stogo dangoje buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą, be to, ši gyvenamoji patalpa buvo įrengta vietoje buvusio sandėlio ir neremontuota, lubos praleidžia lietaus vandenį, grindų dažai atsilupę. Pareiškėjui taip pat nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti dušu, kadangi 160 būrio nuteistųjų turėjo suspėti nusiprausti per vieną valandą. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus susidarydavo eilės prie sanitarinių įrenginių. Kitose gyvenamosiose patalpose kalinimo sąlygos buvo panašios ir neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, sveikatos pablogėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 12-18) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Informacija apie atliktus remontus įstaigoje nekaupiama. Pataisos namų 2-jo sektoriaus gyvenamosiose patalpose, kuriose yra įrengti 12, 20, 22 būriai, stogo danga dengta bitumine danga ir asbesto joje nėra. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nuteistųjų gyvenamąsias patalpas nuolat valo ir tvarko patys nuteistieji, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Jei nuteistieji gerai atliktų savo pareigas, patalpose neatsirastų pelėsis, parazitai, graužikai. Dušine nuteistieji gali naudotis kartą per savaitę. Byloje nėra įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014-06-05 iki 2017-07-31.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas perpildytose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2014-06-12 iki 2015-05-26 – 20 būrio 4 brigadą, kurios plotas 43,37 kv. m., įrengta 13 vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,33 kv. m. (43,37/13) ploto, nuo 2015-05-26 iki 2015-10-08 - 22 būrio 1 brigadą, kurios plotas 62,50 kv. m., įrengta 20 vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,12 kv. m. (62,50/20) ploto, nuo 2015-10-08 iki 2016-06-09 – 12 būrio 4 brigadą, kurios plotas 49,43 kv. m., įrengta 15 vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,29 kv. m. (49,43/15) ploto, nuo 2016-06-09 iki 2017-07-31 - 20 būrio 4 brigadą, kurios plotas 43,37 kv. m., įrengta 13 vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,33 kv. m. (43,37/13) ploto (b. l. 20, 23).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 20 būrio 4 brigadoje buvo įrengta 14 miegamųjų vietų (7 dviaukštės lovos), tačiau jokių objektyvių duomenų savo argumentams pagrįsti į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 20 būrio 4 miegamojoje patalpoje buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime bei pažymose apie V. V. gyvenimo sąlygas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl miegamų vietų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini.

Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamoji patalpa buvo įrengta buvusiame sandėlyje, ji buvo apleista ir neremontuota, lubos praleido lietaus vandenį, grindų dažai atsilupę.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015-11-01), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose (HN 76:2010 19 p.). Pagal Higienos normos HN 76:2010 62 punktą, laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (HN 76:2010 28 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34, 35 punktus, laisvės atėmimo vietos bendrojo naudojimo ir gyvenamosios patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas gyvenamosiose patalpose. Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017-08-31 pažymos Nr. 77-2738 (b. l. 23) matyti, kad įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas sandėlyje. Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamų patalpų, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad jis buvo apgyvendintas apleistame sandėlyje, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 52-55). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpos apleistos ir neremontuotos, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus (20 būryje 160 nuteistųjų) nespėdavo nusiprausti po dušu, laukdavo eilėse prie sanitarinių įrenginių.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad nuteistiesiems suteikiama galimybė išsimaudyti po dušu kartą per savaitę. Iš Pravieniškių PN-AK pateikto 2-jo sektoriaus nuteistųjų maudymosi duše grafiko matyti, kad 20 būrys į dušą eina trečiadieniais nuo 16.00 val. iki 17.00 val. (b. l. 46). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam iš viso nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau pažymi, kad dėl didelio nutiestųjų skaičiaus ne visada spėdavo pasinaudoti sanitariniais įrenginiais bei laukdavo eilėse.

Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete - po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 12 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai ir 4 pisuarai, prausykloje - 8 praustuvės, 20 būrio sanitariniame mazge – 4 unitazai ir 2 pisuarai, prausykloje – 5 praustuvės, 22 būrio sanitariniame mazge – 6 unitazai, 6 praustuvės, 7 dušo sieteliai. Tačiau konkrečių duomenų, kiek nuteistųjų naudojosi minėtais sanitariniais įrenginiais, byloje nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su nuteistųjų aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, minėtos aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad II-jo sektoriaus gyvenamojo pastato stogo dangoje buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą. Tačiau atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamojo pastato stogo danga bituminė ir asbesto joje nėra. Minėtas aplinkybes patvirtina Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017-08-31 pažyma Nr. 77-2738 (b. l. 23). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie stogo dangos įrengimą. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad II-jo sektoriaus gyvenamojo pastato stogo dangoje yra asbesto. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl nepakankamo aprūpinimo sanitariniais įrenginiais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasinėmis kančiomis, išgyvenimais, depresija, sveikatos pablogėjimu ir pan. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės) pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą dėl nepakankamo aprūpinimo sanitariniais įrenginiais, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. V. (V. V.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis