- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-04
- Bylos Nr.
- 2A-69-267/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Badaugienė, Petras Rimantas Brazys, Danutė Burbulienė (pran.)
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- R. B.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007-10-31 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei R. B., dėl 100000 Lt piniginio reikalavimo priteisimo ir atsakovės R. B. priešieškinį ieškovui A. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės R. B. 100000 Lt pagal 2006-10-17 paskolos sutartį bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2006-10-17 su atsakove sudarė sutartį, pagal kurią jis atsakovei paskolino 100000 Lt. Pagal šią sutartį atsakovė paskolintus pinigus įsipareigojo grąžinti iki 2006-11-17. Teigė, kad, suėjus paskolos grąžinimo terminui, jis ne kartą ragino atsakovę grąžinti paskolintus pinigus, tačiau atsakovė vengė tai daryti. Ieškovas 2006 m. gruodžio mėn. kreipėsi į antstolį R. Kudrauską, kad pastarasis išsiųstų priminimą – pretenziją apie nesumokėtą skolą. Atsakovė ir po šio priminimo skolos nesumokėjo. Todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.
Atsiliepimas
Atsakovė R. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį ieškovui A. P. del sandorio pripažinimo negaliojančiu, kuriuo prašė pripažinti 2006-10-17 sudarytą sutartį negaliojančia bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas jos naudai. Nurodė, kad abu žemės sklypus, kuriuos ji įsigijo ir kurių vidutinė rinkos vertė pirkimo metu buvo 5000 Lt, rekomendavo A. P., kuris dalyvavo ir juos perkant. Kai tarėsi dėl paskolos, pasiskolinamus pinigus ketino grąžinti greitai, nes su Airijoje dirbančiu sūnumi buvo susitarusi, kad jis paims paskolą iš banko ir tuomet grąžins skolą. Atsakovė teigė, kad sutartį pasirašė, tačiau sutartyje nurodytos 100000 Lt sumos iš A. P. realiai negavo, nes pinigai jai nebuvo perduoti. Pažymėjo, kad pats pinigų perdavimo momentas sutartyje nėra užfiksuotas. Rašydama ir pasirašydama sutartį atsakovė teigė įsivaizdavusi, kad pinigus gaus po kelių dienų, nes taip pažadėjo A. P., todėl pasirašytą sutartį ji supratusi kaip ketinimo sudaryti paskolos sutartį įforminimą. Ji manė, kad A. P. pinigus perves į jos banko sąskaitą arba atveš grynais po 6 dienų, tuomet manė ir bus susitarta galutinai. Tačiau jis pažado neištesėjo, todėl ji suprato, kad pinigų realiai nebegaus. Nurodė, kad sutartyje pinigų perdavimo momento nenurodė, nes tuo metu nemanė, jog tai būtina. Todėl konkrečiai neužfiksavus, jog pinigai buvo perduoti, sutarties tekstą, atsakovės manymu, reikėtų vertinti tik kaip ketinimo suformulavimą. Teigė, kad atsakovės metinėje pajamų ir turto deklaracijoje nėra užfiksuota, kad ji pasiskolino sutartyje nurodytą pinigų sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės 100000 Lt ieškovo naudai, o atsakovės priešieškinį atmetė. Tuo pačiu teismas priteisė iš atsakovės R. B. 1000 Lt atstovavimo išlaidų ieškovo A. P. naudai, 2900 Lt žyminio mokesčio bei 29,30 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovo ieškinys yra įrodytas, o atsakovės priešieškinys neįrodytas. Teismas pirmiausia analizavo paskolos raštelio surašymo aplinkybes, jo turinio, pinigų perdavimo vienos šalies kitai aplinkybes. Ištyręs visas šias aplinkybės pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas savo reikalavimą įrodinėja leistina įrodinėjimo priemone - įstatymo nustatyta forma sudaryta rašytine paskolos sutartimi, patvirtinančia tiek sutarties sudarymo faktą, tiek sutarties sąlygas - skolos dydį ir jos grąžinimo terminą. Įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad atsakovė 2006-10-17 pasirašydama paskolos sutartį, pripažino, kad ieškovas perdavė jai 100000 Lt paskolą. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės teiginį, kad Šiaulių apskrities VMI pateiktoje turto deklaracijoje nėra duomenų apie 2005-2006 metais ieškovo suteiktas paskolas, todėl tokios paskolos suma atsakovei nebuvo perduota. Pažymėjo, jog nors ieškovas tokios sumos nedeklaravo, tačiau ieškovo galimybė suteikti paskolą yra įrodyta kitais jo pateiktais rašytiniais įrodymais - ieškovas turėjo individualią įmonę, dirbo, todėl turėjo pajamas, kurios akivaizdžios iš pateiktų jo ir jo sutuoktinės sąskaitos išrašų. Nurodė, jog atsakovės nurodyta aplinkybė, kad pinigai buvo skolinami konkrečių žemės sklypų įsigijimui taip pat patvirtina, kad jos ketinimas, kuriam realizuoti buvo sudaryta sutartis, yra įgyvendintas. Be to, aplinkybę, kad šalys per keletą parengiamųjų posėdžių ketino sudaryti taikos sutartį ir derino jos sudarymo sąlygas, teismas įvertino kaip išvestinį tarp šalių buvusių faktinių paskolinių santykių įrodymą. Iš byloje surinktų įrodymų ir sutarties teksto turinio teismas padarė išvadą, jog ieškovas perdavė atsakovei paskolos sumą, o atsakovė pinigus gavo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į atsakovės teiginių prieštaringumą ir nenuoseklumą, kadangi teismo posėdyje ji nurodė, kad tikėjosi, jog pinigus gaus į savo sąskaitą arba grynais, o priešieškinyje yra nurodžiusi, jog pavedimu perduoti pinigus dėl jai nežinomų priežasčių ieškovas nenorėjo. Teismas nurodė, jog netikėtina, kad jauna, aukštąjį išsilavinimą turinti atsakovė, savo ranka rašytų ir pasirašytų sutartį, turint omenyje ypač didelę pinigų sumą, realiai jų nematydama ir nebūdama suskaičiavusi. Sutartyje nurodytą sąvoką „pasiskolinusioji“ teismas išaiškino kaip reiškiančią aplinkybę, jog pinigų perdavimas jau įvyko, t.y. atsakovė pinigus gavo faktiškai, o ne ketina gauti kada nors ateityje. Todėl sutartyje parašytą žodį „skolinuosi” teismas įvertino kaip visiškai atitinkantį paskolos sutarties turinyje išreikštą šalių valią ir iš jos kylančias pasekmes bei įrodantį, kad pinigai buvo perduoti faktiškai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės argumentą, kad 2006-10-17 sutartis yra preliminarioji sutartis. Nurodė, jog šalių ginčijama sutartis neatitinka preliminariajai sutarčiai keliamų reikalavimų. Teismas padarė išvadą, jog pačios atsakovės parašytame 2006-10-17 paskolos sutarties tekste jos įsipareigojimas grąžinti ieškovui pinigus iki 2006-11-17 būtent ir patvirtina faktinį pinigų gavimą. Patenkinęs ieškinį, teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės ieškovo bei valstybės naudai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė R. B. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti iš ieškovo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės motyvai yra tokie:
1. Byloje pagrindinė aplinkybė, kurią pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, yra ieškovo pinigų perdavimo atsakovei faktas. Tuo tarpu pinigų perdavimo aplinkybę patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė, o atsakovė teismui pateikė eilę įrodymų, patvirtinančių jos parodymus bei paneigiančius ieškovo pateiktą sutartį, kurių teismas visiškai netyrė ir nevertino. Todėl, nesant tinkamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, paskolos sutartis negali būti pripažįstama sudaryta. Teismo išvados byloje padarytos išimtinai pagal ieškovo parodymus, jos neatitinka sutarties turinio bei prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
2. Pirmosios instancijos teismas, nesiaiškindamas, ar sandorio turinys atitinka šalių valią, pažeidė CK 6.193 str. nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles. Atsakovės priešieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai buvo pateikti Šiaulių rajono apylinkės teismui ir jie patvirtina tą faktą, kad ieškovas atsakovei pinigų nei sudarant sutartį, nei po jos (kaip buvo žadėjęs) neperdavė, todėl pinigų perdavimo faktas nebuvo užfiksuotas nei sutartyje, nei kitokia forma.
3. Teismas padarė visą eilę nepagrįstų išvadų, kurios buvo daromos paimant atskiras bylos aplinkybes ir taikant jas išimtinai tik ieškovo naudai, pažeidžiant įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles. Teismas, nagrinėdamas bylą buvo šališkas ieškovo atžvilgiu, nes visiškai nesiaiškino ieškovo parodymų teisingumo. Bylos išnagrinėjimui iš esmės pakako ieškovo paaiškinimų, nepagrįstų jokiais kitais rašytiniais įrodymais, tuo tarpu atsakovės parodymai nebuvo tinkamai įvertinti, atsakovės pateikti įrodymai neištirti bei neįvertinti.
4. Teismas atsakovės priešieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto dėl apgaulės visiškai netyrė ir sprendime net nenurodė, kodėl toks atsakovės reikalavimas nebuvo ištirtas, įvertintas ir dėl jo sprendimas nepriimtas. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus atsakovės pareikštus reikalavimus byloje, kas laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Be to, teismas sprendime pasisakė ir įrodymus vertino preliminariosios sutarties prasme, nors atsakovė niekada neteigė, kad 2006-10-17 sutartis yra preliminari. Tokie teismo veiksmai, išvados tik pažymi, kad teismas tinkamai neištyrė bylos aplinkybių, padarė nepagrįstas išvadas, nustatė klaidingas faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, buvo šališkas, siekė patvirtinti ieškovo paaiškinimus, o ne nustatyti tiesą byloje.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti skunde nurodytais pagrindais. Ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą priteistos skolos dalyje palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu ( CPK 326 str. 1d.1 p.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius santykius, ir tenkindamas pareikštą ieškinį, bei atmesdamas priešieškinio reikalavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ( CPK 185 str., 263 str.).
Kolegija, sutikdama su apylinkės teismo sprendime išdėstytais argumentais, jų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų juos sugrupavusi:
Motyvuojamoji dalis
Dėl materialinės teisės normų taikymo
CK 6.193 straipsnyje įtvirtintose sutarčių aiškinimo taisyklėse nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir atsižvelgiant į abiejų šalių tikruosius ketinimus, faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu ir kitokius šalių veiksmus. Įstatymu siekiama derinti tiek vidinės valios, tiek jos išorinės išraiškos reikšmę sandoriui, taip pat abiejų sandorio šalių interesus. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.
Pagal LR CK 6.870 straipsnio nuostatas paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Esminės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjos įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, tarp šalių susiklosto paskolos teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju sutartyje nurodyta paskolos suma -100 000 Lt ir paskolos gavėjos įsipareigojimas grąžinti paskolą iki 2006-11-17. Šalių ginčas kilo dėl 2006-10-17 paskolos sutarties esminės sąlygos – ar ieškovas (paskolos davėjas) perdavė pinigus atsakovei (paskolos gavėjai).
Ieškovas paskolos sutartinių santykių buvimą tarp jo ir atsakovės R. B. įrodinėja teismui pateikta rašytine 2006-10-17 sutartimi (b. l. 6). Ši sutartis surašyta atsakovės ranka. Ginčo šalys teismui paaiškino, kad sutarties tekstas buvo šalių suderintas. Todėl kolegijos vertinimu galima daryti išvadą, kad sutarties tekstas atitiko šalių valią.
CK 6.156 straipsnis įtvirtina sutarties laisvės principą. Pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties laisvė reiškia tai, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai.
Sutarties tekste paskolos gavėja – R. B. save įvardino kaip „pasiskolinusiąją“ iš paskolos davėjo („skolintojo“) 100 000 Lt. Žodis „pa-si-skol-in-us-ioji“ – būtojo kartinio laiko įvardžiuotinis dalyvis. Būtasis laikas bendrinėje kalboje vartojamas kai kalbama apie praeityje įvykusį veiksmą. Sutartyje įrašyti žodžiai „pasiskolinusios“ ir „pasiskolinusioji“ turi priešdėlį „pa-“, kuris suteikia žodžiui jau įvykusio veiksmo, kai jau yra rezultatas, reikšmę (pvz., paskaitė, parašė – procesas jau padarytas). Nagrinėjamu atveju sutarties pasirašymo momentu paskolos gavėjos įvardinimas „pasiskolinusioji“, remiantis bendrinėje kalboje nusistovėjusia reikšme, turi būti suprantamas tik kaip patvirtinimas, kad paskolos pinigai jau perduoti paskolos gavėjai. Todėl, įvertinusi sutarties surašymo ir pasirašymo aplinkybes bei lingvistinę sutarties teksto reikšmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2006-10-17 sutartimi buvo raštiškai įteisinti tarp šalių atsiradę paskoliniai santykiai, o pinigų perdavimo faktą patvirtina šalių pasirašytos paskolos sutarties tekstas. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad atsakovė R. B., būdama išsilavinusi verslininkė, pasirašiusi ne vieną sutartį, turėdama pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, pati surašydama ir pasirašydama ginčo paskolos sutartį, galėjo ir turėjo teisingai suvokti šios sutarties turinį (esmines sutarties sąlygas) ir pasekmes (sutarties šalių teises ir pareigas). Dėl to negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pinigų perdavimo faktas nebuvo užfiksuotas ginčo sutartyje.
Vertindama ar atsakovė galėjo būti suklaidinta, surašant ir pasirašant paskolos sutarties tekstą, teisėjų kolegija taiko protingumo kriterijų (CK 1. 5 straipsnis), t. y. atsakovės elgesį vertina atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad teisių ir pareigų, atsirandančių sutarties pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (LR Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 3K-3-514/2005).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo šalis iki sutarties sudarymo siejo geri tarpusavio santykiai, ieškovas tarpininkavo atsakovei sudarant žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis; atsakovė atskleidė ieškovui savo verslo planus. Šalys susitarė, kad ieškovas paskolins atsakovei jam priklausančius pinigus -100 000 Lt, o atsakovė įsipareigojo juos grąžinti iki 2006-11-17. Šalių draugiški santykiai lėmė jų tarpusavio pasitikėjimą, dėl to sutartyje nebuvo nustatytas palūkanų mokėjimas. Susitarimą šalys patvirtino rašytine paskolos sutartimi, kurią atsakovė teigia suvokusi tik kaip raštu įformintą šalių ketinimą ateityje sudaryti paskolos sutartį. R. B. negalėjo paaiškinti, kokias civilines teises ir pareigas buvo siekiama sukurti tokiu sandoriu, kurį ji įvardino tik „ketinimo įforminimu“, kodėl jos ranka surašytame tekste nėra net užuominos apie tai, kada šalys įsipareigoja tik ateityje sudaryti paskolos sutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo sutartis buvo sudaryta 2006-10-17 atsakovės namuose sodų bendrijoje, vėlai vakare. Todėl nelogiška manyti, kad ieškovas tamsiu paros metu būtų beprasmiškai gaišęs laiką ir važiavęs į užmiestyje esančius atsakovės namus vien tam, kad pasirašyti niekuo neįpareigojantį „ketinimų įforminimą“. Be to pati atsakovė ginčija šalių pasirašytą sandorį, kaip paskolos sutartį - specialiuoju sutarčių negaliojimo pagrindu, numatytu LR CK 6.875 straipsnyje. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. B. šį sandorį apibūdino kaip preliminarią sutartį (b. l. 180), apeliaciniame skunde atsakovė šį sandorį įvertina net kaip paskolos raštelį ir neigia savo ankstesnius parodymus. Tokie nenuoseklūs ir net prieštaringi atsakovės paaiškinimai, leidžia teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu. Juolab, kad apeliaciniame skunde ir priešieškinio pareiškime nurodyti skirtingi sandorių negaliojimo pagrindai (CK 6.875 str., 1.91 str. 5 d. ir 1. 93 str.).
Negalima sutikti su apeliantės teiginiais, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė priešieškinio dalyje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto dėl apgaulės, t. y. turinčio valios trūkumų (CK 1.91 str. 5 d.). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės R. B. nagrinėjamoje byloje pareikštas priešieškinio reikalavimas dėl jau minėtos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, kurie bent kiek būtų susiję su valios trūkumu, sudarant sutartį. Bylos nagrinėjimo eigoje kaip faktinis ieškinio pagrindas nurodomos aplinkybės, susijusios su kreditoriaus - A. P. - neįvykdyta prievole perduoti pinigus (CK 6.875 str.).
Apeliantė nurodo, kad ginčijamą paskolos sutartį ji sudarė dėl apgaulės, nes ieškovas suklaidino ją dėl esminių sandorio aplinkybių – pinigų perdavimo, nuslėpdamas aplinkybes, kad jis realiai neturi 100 000 Lt. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė atsakovės valios trūkumų, sudarant ir pasirašant ginčijamą sutartį. Minėta, kad ginčo paskolos sutartis buvo pasirašyta šalių suderinta valia. Tai pripažįsta ir pati R. B. apeliaciniame skunde nurodanti, kad ieškovas apgaule gavo jos surašytą ir pasirašytą sutartį, kurią atsakovė vertina kaip paskolos raštelį. Tokiu būdu atsakovė pripažįsta, kad ginčijama sutartis yra skolos dokumentas, o skolos dokumento buvimo pas kreditorių faktas, pagal LR CK 6.65 str. nuostatas įrodo, jog paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjai sutartyje nurodytus pinigus -100 000 Lt. Jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas pasinaudojo apgaule, gaudamas iš atsakovės jos pasirašytą sutartį, ieškovė teismui nepateikė. Normaliai atidus ir protingas asmuo niekada nepasirašytų ir neperduotų skolos dokumento, negavęs pinigų, o atsakovė tvirtina pasielgusi būtent taip. Tai pripažįsta ir atsakovė, apeliaciniame skunde nurodanti, kad niekada nebūtų pasirašiusi teismui pateiktos sutarties, jei būtų žinojusi tikruosius ieškovo ketinimus.
Vertindama tokius atsakovės paaiškinimus teisėjų kolegija taiko protingumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis), t. y. atsakovės elgesį vertina objektyviuoju požiūriu kaip neprotingą ir nesąžiningą, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Pagal LR CK 1.5 str. 1 d. nuostatas neatidžiai, nerūpestingai ir neapdairiai besielgiančio asmens teisės neginamos.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčijamos sutarties prasmės ir teisėtumo.
Dėl įrodymų vertinimo ir proceso teisės normų taikymo.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Šių taisyklių esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje. Nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme, nenustatyta, kad teismas būtų pažeidęs įstatymu reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, teismo padarytos išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analize.
Atmestini ir apelianto argumentai dėl CPK 6 str., 12 str., 14 str., 17 str., 21 str. pažeidimo taikant CPK 176 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas taikydamas CPK 176 str. nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse pateikto šios normos aiškinimo, kad teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Tai reiškia, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, nes faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004-09-29 nutartis Nr.3K-3-516/2004).
Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir visiškai sutinka su apylinkės teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovas pateiktais rašytiniais įrodymais įrodė, jog paskolino atsakovei 100 000 Lt. Atsakovė nepateikė jokių leistinų įrodymų, pagrindžiančių paskolos sutarties negaliojimo faktą, nors LR CPK 178 str. įpareigoja atsakovą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu.
Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo paskolos sutartis yra galiojanti, ir priteisdamas iš atsakovės 100 000 Lt negrąžintos paskolos materialinės ir proceso teisės normų nepažeidė ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos 6.870 - 6.875 straipsnių normų aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į CPK 320 str. 2 d. nuostatą, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, kolegija apeliacinį skundą atmeta.
Iš atsakovės priteistinos pašto išlaidos valstybei (CPK 93 str., 88 str.).
Tačiau teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliaciniame teisme, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo įvykdymo. Teismas šio reikalavimo nenagrinėjo ir nesprendė. Nors šis reikalavimas pagal LR CPK 312 straipsnio nuostatas neatsiejamai susijęs su pareikštu ieškiniu, apeliacinėje instancijoje negali būti nagrinėjamas, nes šio reikalavimo tenkinimo atveju būtų pažeistos LR CPK 313 straipsnio nuostatos, draudžiančios apelianto atžvilgiu priimti blogesnį sprendimą, negu yra skundžiamas, nes sprendimą skundė tik viena iš šalių -atsakovė. Todėl šioje reikalavimo dalyje byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007-10-31 sprendimą palikti nepakeistą.
Neišspręsto reikalavimo dalyje dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui.
Priteisti iš atsakovės R. B. 3, 54 Lt pašto išlaidų valstybei.