Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Z. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Z. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vasmangas“ dėl teisės į atvaizdą, privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo pažeidimų, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė J. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovo UAB „Vasmangas“ 7 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo už asmens teisės į atvaizdą, teisės į privatumą ir asmens garbės bei orumo pažeidimą.

Nurodė, kad 2007 m. birželio 27 d. laikraštyje „Širvinta" (laikraščio leidėjas - atsakovas UAB „Vasmangas“) 3 puslapyje buvo išspausdintas straipsnis pavadinimu „R. S. savivalei Širvintų rajone nėra ribų", po J. Z. fotonuotrauka buvo atspausdintas nuotraukos pavadinimas „J. Z. “. Vien iš šio fakto yra akivaizdu, kad nuotraukoje vaizduojamas asmuo buvo aiškiai identifikuotas, t.y. nurodyta ieškovės pavardė bei vardo pirmoji raidė, o pačiame straipsnyje nurodytas ir vardas. Tokiu būdu nuotraukoje užfiksuotas vaizdas sudarė sąlygas kitiems asmenims sužinoti, kad straipsnyje paskelbta informacija yra būtent apie ieškovę. Nurodė, kad ji nedavė sutikimo nei fotografuoti, nei publikuoti jos nuotraukų, todėl visuomenės informavimo priemonė - laikraštis „Širvinta" - pažeidė Civilinio kodekso 2.22 straipsnyje nustatytą asmens teisę į atvaizdą. Be to, buvo paskelbta privati informacija apie J. Z. . Straipsnyje buvo publikuoti šie teiginiai: „Būtent ji, dar prieš įsilaužiant į jos butą, pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams“, „Būtent šio valdininko kabinete ilgą laiką vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavo ir K. B. su J. Z. ". Straipsnyje buvo informuojama, kad K. B. yra neva R. S. draugas; K. B. neva terorizavo kavinės darbuotojus bei lankytojus; J. Z. neva turėjo nedorų ketinimų; K. B. ir J. Z. neva dalyvavo ilgą laiką vykusiuose pasitarimuose su R. S. . Tokiu būdu laikraštyje „Širvinta" buvo paskelbta privati informacija apie ieškovės veiklą, pomėgius, draugų pasirinkimą, nors tokiai informacijai skelbti sutikimo nebuvo duota. Ieškovė nėra viešas asmuo, todėl bet kokio pobūdžio informacijos apie privačių asmenų privatų gyvenimą paskelbimas netenkina ir negali tenkinti viešojo intereso. Taip pat nurodė, kad minėtame straipsnyje buvo paskelbti duomenys, žeminantys ieškovės garbę ir orumą, kadangi visas straipsnis konstruojamas neigiama linkme. Publikuojamame laikraščio straipsnyje yra aiškiai konstatuojama, kad K. B. neva R. S. atlikinėjo „stogo vaidmenį"; ne kartą terorizavo kavinės darbuotojus bei lankytojus; darbuotoja, prieš įsilaužiant į jos butą, pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams; R. S. kabinete ilgą laiką vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavo ir K. B. su J. Z. . Šiais teiginiais yra aiškiai konstatuojami tam tikri ieškovės atlikti veiksmai, sudaromas įspūdis, jog ieškovė yra nedora, taip pat amorali, negarbinga, palaiko artimus ryšius su įtakingu valdininku R. S. , t.y. dalyvauja pokalbiuose ir pasitarimuose, ji kaltinama atlikus teisės ir moralės normų pažeidimus. Tokios žinios žemina asmens garbę ir orumą pobūdžio bei formuoja neigiamą skaitytojų požiūrį į ieškovę.

Atsakovas UAB „Vasmangas“ su pareikštu ieškiniu nesutiko, kadangi ieškinys yra nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nurodė, kad laikraštyje buvo paskelbtas straipsnis apie viešą asmenį R. S. , jo aplinką, straipsnyje buvo paskelbta autoriaus nuomonė apie ieškovę, kuri buvo pagrįsta tikrais faktais. Nurodė, jog ieškovė buvo fotografuojama viešoje vietoje, prie kavinės „Alinavos karčema“, sutikimą fotografuotis davė konkliudentiniais veiksmais, be to, ji nuotraukoje nėra atpažįstama. Jokių privataus gyvenimo detalių apie ieškovę neatskleidė, jos garbės ir orumo nežemino.

Širvintų rajono apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, jog atsakovas publikavo ieškovės nuotrauką be jos sutikimo, atsakovo argumentą, jog sutikimas fotografuotis buvo duotas konkliudentiniais veiksmais, atmetė, kadangi ieškovė net nematė, kada ir kur buvo fotografuojama. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė buvo fotografuota viešoje vietoje, todėl jos sutikimo nereikėjo. Teismo vertinimu, ieškovės teisė į atvaizdą nebuvo pažeista, kadangi fotonuotraukoje atpažinti, identifikuoti moterį sudėtinga, nes joje pavaizduota moteris nusisukusi, nuotrauka neryški, nuotrauka, kurioje save atpažįsta ieškovė, nėra publikuota tikslu įžeisti ar pažeminti ją, ji nebuvo fotografuota tokioje situacijoje, kurioje joks protingas žmogus nenorėtų būti fotografuojamas, nuotraukos pobūdis nėra neetiškas ar nekorektiškas, taigi ji negali žeminti ieškovės garbės ir orumo.

Teismas sprendė, jog ieškovės teisė, saugoma CK 2.23 str. – teisė į privatų gyvenimą, nebuvo pažeista, nes straipsnyje buvo paskelbta vieša informacija, ieškovės draugų ratas, pasirinkimas nebuvo atskleisti, ieškovės ketinimai nelaikytini privataus pobūdžio informacija. Teismas, pripažinęs, jog ieškovė yra privatus asmuo, nes ji, būdama UAB „Dana ir Saulius“ vadovė ir vienintelė akcininkė, dėl einamų pareigų neturi teisės duoti privalomus nurodymus atskiriems visuomenės nariams ar kitaip daryti įtaką jų gyvenimui, jos veikla nėra reikšminga didelei visuomenės daliai, padarė išvadą, kad atsakovo visuomenės informavimo priemonės paskleista privataus pobūdžio informacija buvo leistina, kadangi ieškovės vardas, pavardė, veikla, jos pobūdis, netgi jos asmens kodas ir gyvenamosios vietos adresas, yra viešai skelbiama viešuose juridinių asmenų registruose, todėl bet kuris asmuo viešai gali su ja susipažinti ( 2003-11-12 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų 6 str.). Teismas konstatavo, jog ginčo straipsnyje nėra nurodyta, kas yra ieškovės draugai, su kuo ji bičiuliauja, iš straipsnio konteksto nėra aišku, ar straipsnyje neigiamai charakterizuojamas K. B. , yra ieškovės draugas, pažįstamas, ar atsitiktinis asmuo. Tai, kad straipsnyje nurodyta, jog ieškovė lankėsi valdininko kabinete, kur neva vykdavo pasitarimai, nerodo privataus gyvenimo detalių atskleidimo, ir tuo pačiu CK 2.23 str. pažeidimo, tai nelaikytina privataus asmens veikla ar užsiėmimu. Teismas nurodė, jog į asmens privataus gyvenimo sampratą nepatenka ir asmens ketinimai, nesvarbu kokie jie bebūtų: nedori, dori ar dar kokie.

Teismas padarė išvadą, kad teiginiais „būtent ji, .... pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams" bei „būtent šio valdininko kabinete ilgą laiką vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavo ir K. B. su J. Z. ...“, buvo išsakyta nuomonė, kuriai tiesos kriterijus netaikomas. Be to, išsakyta nuomonė, susijusi su realiai egzistavusių faktų buvimu. Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad teiginiai, kuriuose minima ieškovė, yra įžeidžiančio pobūdžio ir kad jais buvo pažeista ieškovės garbė ir orumas, nes išanalizavus visą straipsnio kontekstą, teismas nerado teiginių, rodančių, kad J. Z. su K. B. ir R. S. veikė išvien, pats straipsnis, jo antraštė nesusijusi su ieškovės asmeniu, ieškovė straipsnyje paminėta keliose vietose, tačiau niekur nenurodyta, jog ji yra K. B. ar R. S. draugė, ji nėra kaltinama atlikusi teisės ir moralės normų pažeidimus.

Ieškovė J. Z. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, konstatuodamas, jog ieškovės teisė į atvaizdą nebuvo pažeista, neatskleidė teisės į atvaizdą instituto esmės ir prasmės, netinkamai suprato šios teisės instituto taikymo sąlygas, šioje dalyje teismo sprendimas nesistemingas, tinkamai nemotyvuotas. Teismas formaliai pritaikė Civilinio kodekso 2.22 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jog ir viešoje vietoje asmuo nepraranda savo individualumo ir privatumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2004).

Kadangi ieškovė nesunkiai gali būti identifikuojama daugelio Širvintų rajono gyventojų iš nuotraukos bei kitos informacijos, pateiktos apie ją, tai lėmė jos teisės į atvaizdą pažeidimą. Teismo motyvas, jog neva fotografuojant ieškovę nebuvo siekiama pažeminti jos garbės ir orumo, yra ne tik nepagrįstas, bet ir visiškai nesusijęs su teisės į atvaizdą pažeidimu, nes tai yra du atskiri institutai.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo dėl teisės į privatumą pažeidimo, netinkamai kvalifikavo įvykusias faktines aplinkybes, tinkamai nemotyvavo, kokiu teisiniu pagrindu ieškovės teisė į privatumą negalėjo būti ginama.

Akivaizdu, kad laikraštyje „Širvinta" buvo paskleista privati informacija apie ieškovę, t.y. nurodoma mano veikla, draugų pasirinkimas, konkretūs veiksmai tam tikromis aplinkybėmis, tokiu būdu pažeista jos teisė privatų gyvenimą.

Teismas padarė visiškai nesusijusią išvadą, kad, kai informacija paskelbiama viešuose registruose, duomenys nebelaikomi asmens privataus gyvenimo dalimi. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad ši informacija apie ieškovės ketinimus atleisti darbuotojus, apie J. Z. dalyvavimą pasitarimuose su K. B. ir R. S. buvo užfiksuota kokiuose nors viešuosiuose registruose.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės garbė ir orumas nebuvo pažeisti. Teiginiuose „būtent ji, dar prieš įsilaužiant įjos butą, pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams" ir „būtent šio valdininko kabinete ilgą laiką vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavo ir K. B. su J. Z. " yra paskleista žinia, o ne nuomonė. Patys informacijos skleidėjai frazei „ J. Z. nedoriems ketinimams“ priskiria labai aiškius, konkrečius ir tiksliai apibrėžtus J. Z. poelgius, t.y., kad ji neva užgrobė G. B. turtą, uždarė ir neišleido J. S. , ją gąsdino, bandė priversti išeiti iš darbo.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nėra kaltinama atlikusi teisės ir moralės normų pažeidimus, kadangi teismas netinkamai pritaikė asmens garbės ir orumo gynimo sąlygas, neįsigilino į teisinį reguliavimą bei neanalizavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Kadangi laikraštyje „Širvinta" paskelbtos publikacijos tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikrų asmenų neteisėtus, amoralius poelgius siekiant susidoroti su G. B. ir sužlugdyti jo verslą, akivaizdu, jog ieškovės atžvilgiu tikslingai formuojama neigiama nuomonė.

Atsakovas UAB „Vasmangas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismo sprendimas priimtas visapusiškai, objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištyrus visus byloje esančius įrodymus bei įvertinus visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes. Apeliaciniame skunde apeliantė nepateikia jokių reikšmingų ar naujų argumentų savo reikalavimams pagrįsti.

Tai, kad atsakovas neapskundė Žurnalistų etikos inspektoriaus 2007-10-11 sprendimo, neturi reikšmės, nes skųsti tokį sprendimą yra jo teisė, bet ne pareiga, be to, tai nieko nebūtų pakeitę, ieškovė vis vien būtų pareiškusi ieškinį teismui siekiant sukelti atsakovui kuo daugiau ekonominių sunkumų.

Teismas teisingai vertino ir taikė sąlygas, numatytas Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalyje ir tinkamai argumentavo savo sprendimą šioje ieškinio dalyje. Kadangi fotografuojama buvo viešoje vietoje (ko neginčija ir pati apeliantė), tai ieškovės sutikimo ir nereikėjo. Laikraštyje išspausdintoje nuotraukoje apelianto identifikuoti neįmanoma, ieškovė yra nufotografuota iš nugaros ir nei vienos jo veido detalės nesimato. Apeliantė neteisingai nurodo, kad ją galėtų atpažinti dauguma Širvintų rajono gyventojų, nes iš kūno sudėjimo, rankų, kojų, plaukų kirpimo ir spalvos, aprangos, eisenos save gali atpažinti nebent pats asmuo, bet ne didelis ratas pašalinių asmenų. Tik prierašas „J. Z. “ duoda pagrindą identifikuoti, kad tai tikrai galėtų būti apeliantė.

Teismas pagrįstai sprendė, jog fotografuojant apeliantę, nebuvo siekiama pažeisti jos garbės ir orumo. Ieškovės sutikimo nereikėjo, nes jos atvaizdo panaudojimas buvo susijęs su jos tarnybine padėtimi.

Apeliantės apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys iš esmės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių ir todėl apeliantas šiose nutartyse suformuluotas taisykles taiko nagrinėjamai bylai visiškai nepagrįstai.

Teismas teisingai konstatavo, kad apeliantės lankymasis oficialiu darbo laiku pas viešą asmenį viešoje vietoje - aplinkos apsaugos agentūros Širvintų skyriaus vedėjo R. S. darbo kabinete nelaikytinas privačia veikla ar užsiėmimu.

Nors teismas tiesiogiai ir nepripažino, kad apeliantė yra viešas asmuo, tačiau netiesiogiai pripažino, kad vis dėlto kai kuriuose teisiniuose santykiuose apeliantė turi viešo asmens požymių. Teismas teisingai pripažino, kad apeliantės, kaip UAB „Dana ir Saulius" vienintelės akcininkės ir direktorės vardas, pavardė, asmens kodas yra paskelbti viešame Juridinių asmenų registre, kas šiuos duomenis daro ne privačiais, o viešais. Atitinkamai ir apeliantės veikla, kuri susijusi su šiais duomenimis yra vieša.

Jokie apeliantės privatūs duomenys laikraštyje „Širvinta" nebuvo paskelbti ir nebuvo pažeista jos teisė į privatumą, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Teismas savo sprendime teisingai konstatavo, kad apeliantės garbė ir orumas nebuvo pažeisti, kadangi teiginiuose buvo išsakyta tik nuomonė apie tam tikrus veiksmus ir įvykius, niekur apeliantė nėra kaltinama atlikusi teisės ir moralės normų pažeidimus.Teismas teisingai atmetė ir apeliantės reikalavimą priteisti 7 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kadangi teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepažeidė apeliantės teisės į atvaizdą, nepadarė privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo pažeidimų.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų (Civilinio kodekso 2.22 – 2.24 straipsnių) aiškinimo ir taikymo, o taip pat dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 d., 330 straipsnis).

Nustatyta, kad 2007 m. birželio 27 d. laikraštyje „Širvinta", kurio leidėjas yra atsakovas UAB „Vasmangas", 3 puslapyje buvo išspausdintas straipsnis, pavadinimu „R. S. savivalei Širvintų rajone nėra ribų“ ( b.l. 21), kuriame straipsnio autorius ima interviu iš verslininko G. B. . Šiame straipsnyje šalia pateiktos neigiamos informacijos apie Širvintų rajono aplinkosaugos inspektorių R. S. pateikiama informacija apie ieškovę: „Būtent šio valdininko kabinete ilgą laiką vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavo ir K. B. su J. Z. “; „Būtent ji, dar įsilaužiant į jos butą, pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams“. Šio straipsnio iliustracijai buvo išspausdinta J. Z. nuotrauka be jos sutikimo.

Pirmos instancijos teismas spręsdamas ieškovės reikalavimą dėl teisės į atvaizdą, padarė išvadą, kad ieškovė buvo fotografuojama viešoje vietoje, todėl jos sutikimo nereikėjo, ieškovė yra nufotografuota iš nugaros, nuotrauka neryški, atpažinti, identifikuoti moterį iš tokios nuotraukos sudėtinga, nuotrauka nėra publikuota tikslu įžeisti ar pažeminti ieškovę, todėl ieškovės teisė į atvaizdą nebuvo pažeista. Su tokia teismo išvada kolegija nesutinka.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl teisės į atvaizdą pažeidimo nurodo, kad teisės į atvaizdą apsaugos esmė yra ta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu (Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 1 dalis), tačiau asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje (Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, pažymi, kad, kilus klausimui dėl šios, teisės į atvaizdą ribojančios, normos taikymo, šioje konkrečioje byloje atsižvelgia į nustatytas reikšmingas aplinkybes ir netaikyti nurodytos teisės normos formaliai - kad fotografuota viešoje vietoje, nepraranda savo individualumo ir privatumo, todėl yra svarbi subjektyvi vidinė fotografuojamo asmens nuostata; jeigu asmuo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nenorą būti fotografuojamas, to turi būti paisoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. UAB „Lietuvos rytas”; bylos Nr. 3K-3-91/2004). Jau iš pačios nuotraukos matyti, kad ieškovė nepageidavo fotografuotis, arba ji buvo fotografuojama jai apie tai net nežinant, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nors buvo fotografuojama viešoje vietoje, tačiau ieškovė neprarado savo individualumo ir privatumo, todėl teismas be pagrindo nepripažino svarbia aplinkybe ieškovės elgesio fotografavimo metu ir nepagrįstai taikė Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, leidžiančią filmuoti asmenį be jo sutikimo. Net jeigu kolegija ir sutiktų su teismo nurodyta aplinkybe, jog sutikimas fotografuotis nereikalingas, tai nereiškia, jog sutikimo nereikia nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. v. R. Š., UAB „Brolių Tomkų leidyba“; bylos Nr. 3K-3-294/2003). Ši nuostata neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai teisė į atvaizdą ir asmens privatumą gali būti ribojama valstybės saugumo, visuomenės saugos ir šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti; ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. būtina sąlyga paskelbti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be to asmens sutikimo yra tik teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti tokią informaciją, tačiau šio intereso negalima sutapatinti su tiesiog visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Nagrinėjamoje byloje teismas tokių aplinkybių nenustatė. Kolegija taip pat nurodo, kad pateikta informacija neatskleidė įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų, dėl kurių būtų buvęs pagrindas spausdinti ieškovės atvaizdą per visuomenės informavimo priemonę. Nors kolegija ir sutinka su teismo argumentu, kad vien iš spausdintos nuotraukos laikraštyje nelengva identifikuoti ieškovę, tačiau atsižvelgiant į tai, jog po šia nuotrauka yra nurodyta nuotraukoje esančio asmens pavardė ir tai, jog apie ieškovę rašoma pačiame straipsnyje, su kuo sutiko abi šalys, skaitytojai laisvai gali identifikuoti ieškovę iš šios nuotraukos.

Pirmos instancijos teismas sprendė, kad teiginiais: „būtent ji, dar įsilaužiant į jos butą, pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams“ bei „būtent šio valdininko kabinete ilgą laiką vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavo ir K. B. su J. Z. “ buvo išsakyta nuomonė, ieškovė neįrodė, kad teiginiai yra įžeidžiančio pobūdžio ir šiais teiginiais buvo pažeista ieškovės garbė ir orumas. Kolegija su tokiomis teismo išvadomis nesutinka.

Civilinės atsakomybės už garbės ir orumo pažeidimą taikymo sąlyga yra tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimas. Teismas, nagrinėdamas konkrečios bylos faktines aplinkybes, turi atriboti žinią nuo nuomonės, nes už išsakytos nuomonės paskelbimą civilinė atsakomybė neatsiranda. Teismas šią pareigą vykdė, tačiau padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog teiginyje: „būtent ji, dar įsilaužiant į jos butą, pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams“ yra išsakyta nuomonė. Žinios nuo nuomonės atribojimo pagrindas yra tai, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes faktų ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įrodymais. Nagrinėjamame teiginyje yra nurodyta, jog ieškovės J. Z. ketinimai yra nedori. Nors atsakovas straipsnyje nenurodė konkrečių ketinimų, tačiau iš viso straipsnio konteksto, kuriame išspausdintas toks teiginys, skaitytojui pateikiama, kad neva prie Širvintose įvykusio skandalo pagrindinio kaltininko R. S. , kurio veiksmai straipsnyje pateikiami kaip neigiami ir turintys nusikaltimo požymių, prisidėjo geras jo draugas pastarajam atliekantis „stogo vaidmenį“ K. B. , o kartu su juo ir ieškovė J. Z. . Iš straipsnio konteksto būtent galima suprasti, kad tokie jos veiksmai yra nedori ketinimai įvardinti nurodytame straipsnio sakinyje, ji neteisėtai, nedorai ir amoraliai veikė kartu su R. S. ir K. B. , kuriam atsakovas priskyrė „stogo“ atlikėjo vaidmenį nusikalstamam pasaulyje vadinama apsauga. Kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai viso straipsnio kontekste teiginį apie ieškovę vertino kaip žurnalisto išsakytą nuomonę, nes žurnalistas straipsnyje suformavo apie ieškovę skaitytojui neigiamą nuomonę ir tai pateikė kaip žinią, t.y. kaip neabejotiną teiginį. Toks teiginys pripažintinas žeminančiu ieškovės garbę ir orumą (Civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Net ir nuomonė, kuri apibūdinama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais; gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 punktas). Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus; viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių; neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Visuomenės informavimo priemonių įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1, 4 punktai). Darytina išvada, kad žurnalistas visais atvejais privalo patikrinti ketinamą skelbti informaciją, laikydamasis profesinei veiklai keliamų reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas straipsnio autorius, todėl jis nėra patrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau atsakovas, spausdindamas anonimo straipsnį, dėl to nuo atsakomybės neatleidžiamas. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai laikė įrodyta aplinkybe, jog J. Z. lankydavosi R. S. kabinete, tai įrodyta byloje apklaustų liudytojų parodymais, tačiau šio teiginio esmė nėra ieškovės lankymasis valdininko kabinete, o pagal straipsnio prasmę ieškovė dalyvavo pasitarimuose pas valdininką, kuris pateikiamas skaitytojams kaip neigiamas valdininkas ir asmuo, ir leidžiama suprasti, kad šiuose pasitarimuose taip pat buvo tariamasi dėl neva tokių „nedorų“ R. S. darbų.

Pirmos instancijos teismas reikalavimą dėl teisės į privatų gyvenimą atmetė, spręsdamas, kad straipsnyje buvo paskelbta vieša informacija. Kolegija sutinka su teismo išvada, kad paskelbti apie ieškovę duomenys – jos vardas, pavardė, veikla – yra vieši duomenys, nes šie duomenys išviešinti VĮ Registro centro juridinių asmenų registre (b.l. 120-124). Teismas sprendime išdėstė ieškinio dalies netenkinimo motyvus su kuriais kolegija sutinka. Asmens privatūs duomenys (vardas, pavardė, darbo vieta) yra privataus gyvenimo dalis, tačiau nuo to momento, kai informacija paskelbiama viešuosiuose registruose, duomenys nebelaikomi asmens privataus gyvenimo dalimi, nes jie tampa vieši, o privačių asmens duomenų paskelbimu būtent ir siekiama viešumo tikslų, t. y. kad registre paskelbti privatūs asmens duomenys taptų prienami visiems suinteresuotiems asmenims. Tokią praktiką formuoja Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas bylas kasacine tvarka (nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-488/2007). Teismas pagrįstai sprendė, kad nurodyti ieškovės duomenys nėra privataus gyvenimo neliečiamybės pažeidimas. Nors ieškovė buvo nurodžiusi, kad atsakovas taip pat atskleidė jos draugų ratą, tačiau nei jos nurodytuose teiginiuose: „būtent ji, dar įsilaužiant į jos butą, pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams“ bei „būtent šio valdininko kabinete ilgą laiką vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavo ir K. B. su J. Z. “, nei visame straipsnyje tokių duomenų apie jos draugų ratą nėra, todėl ieškovė neįrodė, kad tokie duomenys buvo pažeisti (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Dėl išdėstyto kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas pažeidė ieškovės teisę į atvaizdą spausdindami laikraštyje „Širvinta“ J. Z. nuotrauką (Civilinio kodekso 2.22 straipsnis) bei atspausdinęs žinią: „būtent ji, dar įsilaužiant į jos butą, pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams“ būtent ji, dar įsilaužiant į jos butą, pasipriešino J. Z. nedoriems ketinimams“ bei „būtent šio valdininko kabinete ilgą laiką vyko pasitarimai, kuriuose dalyvavo ir K. B. su J. Z. “ paskleidė duomenis žeminančius jos garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės (Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 d.). Ieškovė prašė priteisti jai 7 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegija atsižvelgdama į paskleistų žinių būdą ir mastą – žinios paskleistos rajoniniame laikraštyje, todėl rajone buvo paskleistos gan plačiai, atsakovas siekė apie ieškovę sudaryti pakankamai blogą įspūdį, o atsižvelgiant į tai, kad ji yra ne tik privatus asmuo, bet ir verslininkė, siekė pakenkti ir jos verslui, ar šį siekį pavyko įgyvendinti, ieškovė neįrodinėjo, todėl teismas nevertina ar dėl straipsnyje paskleistų žinių realiai ieškovei buvo pakenkta. Taip pat kolegija įvertina tai, kad atsakovas neišspausdino ieškovės pateikto paneigimo ir nereagavo į Žurnalistų etikos inspektoriaus 2007-10-11 sprendimą, ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkina iš dalies ir sprendžia, kad priteistina 3000 Lt ieškovės naudai (1500 Lt už teisės į atvaizdą pažeidimo ir 1500 Lt ieškovės garbės ir orumo pažeidimą). Dėl nurodyto teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl teisės į atvaizdą, asmens garbės ir orumo gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 4 p.).

Priėmus naują sprendimą perskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos. Iš atsakovo priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos – žyminis mokestis sumokėtas už ieškinį ir už apeliacinį skundą proporcingai patenkintiems reikalavimams – po 90 Lt už nurodytus procesinius dokumentus (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Atmetęs ieškinį pirmos instancijos teismas panaikino ieškinio užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones visoje apimtyje, kadangi kolegija sprendė, jog dalis ieškinio yra tenkinama, todėl tenkinamoje dalyje laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti, tuo pakeičiant jų mastą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą iš dalies panaikinti, ir panaikintoje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį iš dalies patenkinti.

Priteisti iš UAB „Vasmangas“ 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 180 Lt bylinėjimosi išlaidų J. Z. naudai.

Laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Vasmangas“ piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą – pagal Širvintų rajono apylinkės teismo 2007-12-20 nutartį sumažinti iki 3 000 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.