Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Reitan Convenience Lithuania“ su skundu (I t., b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. sausio 16 d. nutarimą Nr. ATK2-06/14 (toliau – ir Nutarimas) taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) pažeidimus ir bylą dėl ekonominės sankcijos taikymo nutraukti nesant TKĮ pažeidimo.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Departamentas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, sudarydamas 2013 m. liepos 29 d. Prekybos vietos valdymo paslaugų sutartį (toliau – ir Valdymo sutartis) su mažąja bendrija (toliau – ir MB) „Artikulas“ pažeidė TKĮ 12 straipsnio 1 dalį. TKĮ nepateikia nei mažmeninės prekybos tabako gaminiais sąvokos, nei atskleidžia šios veiklos turinio, tačiau iš TKĮ 2 straipsnio 17 dalies formuluotės galima daryti išvadą, kad mažmeninė prekyba tabako gaminiais yra laikomas tabako gaminių pardavimas galutiniam vartotojui, t. y. vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas dėl tabako gaminių pardavimo. Tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.305 straipsnio 1 dalyje, tiek Mažmeninės prekybos taisyklių 7 punkto 6 dalyje vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis apibrėžiama, kaip pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Taigi, mažmeninė prekyba tabako gaminais yra suprantam kaip veikla, kurios metu yra sudaroma tabako gaminių pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas, t. y. tabako gaminių savininkas, perduoda tabako gaminius nuosavybės teise pirkėjui pastarojo asmeniniams poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Pareiškėjo įsitikinimu, svarbus buvo būtent Valdymo sutarties turinys, kurį atsakovas vertino tik formaliai, neatsižvelgdamas į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens tikruosius ketinimus sudarant bei vykdant Valdymo sutartį. Nei pareiškėjo, nei trečiojo suinteresuoto asmens tikrieji ketinimai nebuvo nukreipti į licencija suteiktų teisių perdavimą. Valdymo sutarties šalys, žinodamos griežtą teisinį reglamentavimą, nesiekė jo specialiai savo veiksmais pažeisti. Valdymo sutarties tikslas buvo optimizuoti verslo valdymą bei pagerinti galutiniams vartotojams teikiamų paslaugų kokybę (pareiškėjo tikrieji ketinimai sudarant Valdymo sutartį) ir nuosavo nedidelio verslo plėtojimas, teisėtai naudojantis pareiškėjo turimų prekės ženklų teikiamais pranašumais (trečiojo asmens tikrieji ketinimai sudarant Valdymo sutartį). Pažymėjo, kad MB „Artikulas“ pagal Valdymo sutartį teikia pareiškėjui organizacinio pobūdžio – prekybos vietos valdymo ir eksploatavimo – paslaugas. Valdymo sutarties 1.9 punkte aiškiai ir kategoriškai nurodyta, kad trečiasis asmuo neturi teisės veikti pareiškėjo vardu, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas išduoda trečiajam asmeniui specialų rašytinį įgaliojimą. Pareiškėjas niekada nėra išdavęs MB „Artikulas“ įgaliojimo verstis licencijoje Nr. T0156K nurodyta veikla. Prekių, esančių kioske, savininkas yra pareiškėjas. Būtent pareiškėjas šias prekes perka, pristato bei parduoda galutiniam vartotojui, t. y. pareiškėjas nuosavybės teisę į prekes perduoda ne trečiajam asmeniui, o tiesiogiai pirkėjui (galutiniam vartotojui), įsigyjančiam prekę kioske. Be to, pareiga kasos kvite nurodyti kartu pareiškėją ir trečiąjį suinteresuotą asmenį kyla tiek iš Valdymo sutarties 7.6 punkto, tiek iš viešosios teisės normų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1283 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymas Nr. V-255 „Dėl kasos aparatų naudojimo taisyklių patvirtinimo“). Akcentavo, jog kasos kvite yra nurodomi visi išsamūs prekių pardavėjo – pareiškėjo duomenys, tuo tarpu kasos kvite nurodomas tik kasos aparato naudotojo pavadinimas, ir taip yra daroma būtent tam, kad tiek vartotojams, tiek institucijoms būtų akivaizdžiai suprantama, jog būtent pareiškėjas yra prekių pardavėjas, o kartu – ir asmuo, kuriam yra išduotos licencijos tam tikrai veiklai vykdyti. Trečiasis asmuo negauna jokių pajamų iš prekybos, ir ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas nėra perdavęs MB „Artikulas“ jokių teisių, kurias suteikia pareiškėjui išduota licencija verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais. Pareiškėjo ir MB „Artikulas“ teisiniai santykiai savo esme yra analogiški darbuotojų „nuomos“ santykiams, t. y. trečiasis asmuo pagal Valdymo sutartį atlieka tam tikras funkcijas – teikia paslaugas pareiškėjo naudai. Mano, jog TKĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas turėtų būti suprantamas kaip draudimas sąmoningai objektyviai ir formaliai, tiesiogiai įvardijant, sudaryti sutartis su kitais asmenimis ar išduoti tokiems asmenims įgaliojimus verstis licencijoje numatyta mažmenine prekyba tabako gaminiais.