Vilniaus apygardos teismo nutartis

Be to, juridinis asmuo, išskyrus bendriją, atliekantis administratoriaus funkcijas, pagal iki 2011-03-20 galiojusį LR Aplinkos ministro 2008 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. D l-75 privalėjo būti atestuotas statybos techninio reglamento STR 1.02.10:2008 „Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo įmonių atestavimas“ nustatyta tvarka ir būti apdraudęs savo veiklą daugiabučių namų administravimo srityje civilinės atsakomybės draudimu. Atestavimo tikslas - nustatyti įmonių pasirengimą profesionaliai vykdyti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkcijas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintuose Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniuose nuostatuose. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad nebuvo atestuotas. Ieškovas pripažino, jog administravimas nebuvo registruotas viešame registre. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų - ieškovo sutarčių su tiekėjais, nenurodyta, kad ieškovas veikia kaip administratorius.

2. Ieškovas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo ir tai, jog neva administravimas nustatytas sutarties pagrindu. 2008-08-22 nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis sieja tik UAB „Perspektyvios idėjos“ ir atsakovus. Sutartis susaisto tik jos šalis, todėl turi teisinės įtakos tik jos šalims. Tai - sutarties uždarumo principas, šiuo atveju reiškiantis, kad jei šalis įsipareigoja nereikšti pretenzijų, tai pareiškusi pretenzijas ji bus atsakinga tik prieš kitą sutarties šalį, bet ne trečiąjį asmenį (materialiosios teisės prasme). Pagal LR CK 6.101 straipsnį kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą, tačiau pažymėtina, jog tai turi būti daroma įstatymo nustatyta tvarka. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (LR CK 6.109 str. l d.). Šiuo atveju byloje tokių įrodymų nėra. LR CK 6.110 str. numato, kad reikalavimo perleidimo tvarką nustatančios taisyklės taikomos perleidžiant ir kitas teises, jeigu įstatymai nenumato ko kita.

3. Ieškovo ir Atsakovu susiklosčiusiuose santykiuose Atsakovai yra laikytini vartotojais.

Kadangi Atsakovai yra fiziniai asmenys, kurie komunalines paslaugas gauna iš subjektų, kurie pastoviai ir nuolatos teikia tokias paslaugas (verslininko) - asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl Atsakovai yra laikytini vartotojais tarp Ieškovo ir Atsakovų susiklosčiusiuose santykiuose. Todėl aiškinant ir vertinant tarp Ieškovo ir Atsakovų susiklosčiusius santykius dėl paslaugų suteikimo, turi būti atsižvelgiama į CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklę. Apeliantai nori pažymėti, jog ieškovas buvo nesąžiningas santykiuose su Apeliantais, kadangi į Apeliantų nurodomus prašymus pateikti neva suteiktų paslaugų detalizaciją nereagavo nei siunčiant notariškai patvirtintą prašymą nei elektroniniu paštu. Ieškovas taip pat pripažino faktą, kad nepateikė neva teikiamų paslaugų patvirtintų įkainių. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Ieškovas neįrodė, jog Atsakovams buvo pateikti Ieškovo minimi balsavimo biuleteniai. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog Atsakovams buvo suteiktos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos. Tik sąskaita faktūra kartu su įrodymais patvirtinančiais atliktus sąskaitoje-faktūroje nurodytus darbus gali būti tinkamu įrodymu dėl tam tikrų išlaidų. Be to, sąskaitų faktūrų paskaičiavimai netgi matematiškai nesutampa (pvz. 2010-03-01 PVM sąskaita-faktūra LSPI Nr. 77 1 grafa „šiluma butams“ padauginus kiekį su kaina gaunasi 251,43, o ne 252,05, grafoje bendro naudojimo patalpų šildymas 102,97 padauginus su 0,11 gaunasi 11,32, o ne 11,11, grafoje Nr. 6 kiekį padauginus iš kainos gaunasi 24,71, o ne 24,51, 8 grafoje kiekį padauginus iš kainos gaunasi 26,77, o ne 26,82). Nebuvo balsavimo dėl teikiamų paslaugų sąrašo ir įkainių. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Atsakovai pridėtas prie ieškinio sąskaitas turi apmokėti per Ieškovo nurodytą terminą, todėl atmestinas ir Ieškovo reikalavimas apmokėti palūkanas. Būtent ieškovui, kaip paslaugos tiekėjui, tenka teisėtų paslaugų suteikimo ir atsakovo prievolės jam dydžio įrodinėjimo našta.

Svarbu pažymėti, kad Atsakovai už laikotarpį iki 2011 m. vasario 28 d., nors ir su ženkliais vėlavimais, apmokėdavo Ieškovui už pastarojo teikiamas paslaugas pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras, taigi galima daryti išvadą, kad Atsakovai nekėlė Aupairos teikiamų paslaugų teisėtumo klausimo, pripažino tas aplinkybes, jog Aupaira faktiškai vykdo Gyvenamojo namo administravimą, teikia jo priežiūrai būtinas paslaugas bei apmoka už gyventojų komunalines paslaugas, taip pat pripažino Ieškovo išrašomų PVM sąskaitų faktūrų pagrindą teisėtu, sąskaitose nurodytų mokėtinų sumų dydį ir kt. Atsakovai pripažįsta, kad tarp jų ir Aupairos buvo susiklostę teisiniai santykiai.

Nuo 2011 m. kovo mėn. Atsakovai, neteisėtai ir nesąžiningai pasinaudodami tuo, kad Aupaira dar nebuvo paskirta bendrosios nuosavybės administratoriumi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu (nors Gyvenamojo namo savininkų dauguma balsavimu išreiškė pritarimą tam), piktybiškai ėmė vengti mokėti už Ieškovo teikiamas paslaugas.

Vyriausybės nutarimo 4 punktu savivaldybių administracijų direktoriams arba jų įgaliotiems atstovams yra siūloma skirti administratorių, jei patalpų savininkai per 6 mėnesius nuo namo pripažinimo tinkamu naudoti dienos neįsteigia namo bendrojo naudojimo objektams valdyti patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, arba jei patalpų savininkai raštu kreipiasi į savivaldybės administracijos direktorių, prašydami skirti administratorių, priėmę šį sprendimą pagal LR CK 4.85 straipsnį. Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo skirti šio gyvenamojo namo administratoriaus anksčiau nei 2010-09-22, t.y. Gyvenamojo namo pridavimo valstybinei komisijai dieną. Balsavimas raštu dėl daugiabučių namų, esančių Vilniuje, B. D. g. 15 ir A. Š. g. 12, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus paskyrimo buvo vykdomas nuo 2011-01-28 iki 2011-02-17. Paaiškėjus balsavimo rezultatams, Aupaira 2011-02-15 kreipėsi į VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centrą, prašydama išduoti atestatą daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros administratoriaus paslaugoms teikti. 2010-03-21 Aupaira gavo VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro atsakymą apie tai, kad Aupairos atestavimo procedūra stabdoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro priimtą įsakymą dėl atestavimo panaikinimo. Tuomet Aupaira nedelsdama (2011-03-31) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama paskirti ją gyvenamųjų namų, esančių Vilniuje, B. D. g. 15 ir A. Š. g. 12, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi. Atsižvelgiant į tai, kad po minėto atestavimo panaikinimo Vilniaus miesto savivaldybės administracija tiksliai nežinojo, kuo vadovaujantis savivaldybė turi įvertinti, ar bendrovė, norinti teikti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo paslaugas, atitinka keliamus reikalavimus, tarp Ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prasidėjo beveik metus trukęs susirašinėjimas. Taigi dėl nuo Ieškovo nepriklausančių aplinkybių (pasikeitus teisės aktams savivaldybės institucijos nebuvo iki galo aiški butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo tvarka bei kandidatams į administratorius keliami kvalifikacijos reikalavimai), Ieškovas buvo paskirtas Gyvenamojo namo administratoriumi praėjus metams nuo Ieškovo kreipimosi. Ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos susirašinėjimas faktiškai baigėsi 2012-03- 28, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui priėmus įsakymą Nr. 30-606 dėl Ieškovo paskyrimo gyvenamųjų namų B. D. g. 15 ir A. Š. g. 12, Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų administratoriumi. Tarp Ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykusi korespondencija patvirtina, kad Ieškovas, siekdamas būti paskirtas Gyvenamojo namo administratoriumi, atliko visus nuo jo priklausiusius veiksmus, įvykdė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir Energetikos departamento nurodymus bei pateikė visus reikiamus dokumentus.

Apeliantai painioja du skirtingus Aupairos, kaip subjekto, vykdančio Gyvenamojo namo administravimą bei priežiūrą, veikimo etapus. Aupaira Gyvenamojo namo administratoriumi administracinio akto (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo) pagrindu galima laikyti tik nuo įsakymo priėmimo momento, t.y. nuo 2012-03-28 (priimtas įsakymas Nr. 30-606, kuris vėliau buvo pakeistas nauju 2012-09-28 įsakymu Nr. 30-1858). Tuo tarpu iki administracinio akto priėmimo momento, Gyvenamojo namo administravimas negalėjo vykti administracinio akto pagrindu, nes tokio akto paprasčiausiai nebuvo. Gyvenamojo namo administravimas prasidėjo civilinių santykių, atsiradusių tarp Gyvenamojo namo statytojo UAB „Perspektyvios idėjos“ bei Aupairos, pagrindu, statytojui siekiant užtikrinti nenutrūkstamą energetinių išteklių bei komunalinių paslaugų tiekimą pastatytiems daugiabučiams namams. Būtent tokia yra įprasta praktika statybos sektoriuje, kuomet gyvenamųjų namų administravimu (įskaitant energetinių išteklių bei komunalinių paslaugų tiekimą, buitinių atliekų išvežimą, konteinerių stovėjimo aikštelės sanitarinę priežiūrą, vykdo bendrojo naudojimo patalpų, laiptinių, teritorijos valymą ir priežiūrą, rūpinasi namo statytojas iki tol, kol butų ir kitų patalpų savininkai įsteigia bendriją, sudaro jungtinės veiklos sutartį arba administratorių skiria savivaldybės meras, valdyba arba įgaliotas asmuo. Kadangi iki 2012-02-28 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-606 priėmimo Gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigė bendrijos, nesudarė jungtinės veiklos sutarties, o administratorius nebuvo skirtas administracinio akto pagrindu, Aupaira nuo 2010-02-01 pradėjo ir toliau tęsė Gyvenamojo namo administravimą ir priežiūrą, kurie buvo būtini Gyvenamojo namo išlaikymui ir tinkamam funkcionavimui. Iki 2011 m. vasario 28 d. Atsakovai mokėjo pagal Ieškovo išrašomas PVM sąskaitas faktūras, kas akivaizdžiai reiškia, jog jie pripažino Gyvenamojo namo administravimo faktą. Tuo tarpu nuo 2011-01-28 iki 2011-02-17 vykdyto balsavimo metu dauguma Gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų, kuriems buvo pateikta išsami informacija apie Aupairos taikomus administravimo mokesčius ir paslaugų įkainius (jie, be kita ko, yra maždaug 25 proc. žemesni už Vilniaus miesto savivaldybės institucijų nustatytą ribą) išreiškė pageidavimą, kad jų bendrosios nuosavybės administratoriumi administracinio akto pagrindu būtų paskirta Aupaira.

Teisiškai nereikšmingi ir Apeliantų argumentai dėl administratoriaus atestavimo ir kitų tariamų neteisėto atstovavimo aspektų. Į nurodytas aplinkybes tinkamai atsižvelgė Pirmosios instancijos teismas, savo sprendime akcentuodamas du esminius dalykus: pirma, Ieškovas administracinio akto (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-03-28 įsakymo Nr. 30-606, taip pat vėlesniais įsakymais 2012-09-28 Nr. 30-1858 ir 2012-12-28 Nr. 30-2593 pratęsiant Ieškovo paskyrimo Gyvenamojo namo administratoriumi terminus) pagrindu buvo tinkamai paskirtas Gyvenamojo namo administratoriumi; antra, Ieškovo paskyrimui iš anksto pritarė Gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų dauguma.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime jau buvo pažymėjęs, kad Atsakovai, nurodydami save kaip vartotojus, konkrečiai nenurodė, kokios sutartys (sutarčių sąlygos) pažeidžia jų kaip sutarties šalies teises ir teisėtus interesus. Apeliantai savo apeliaciniame skunde nurodo, jog tarp jų ir Ieškovo susiklostę santykiai dėl paslaugų teikimo turi būti aiškinami pagal CK 6.193, 6.188 straipsnių nuostatas, tačiau Apeliantai vėl nepateikia jokių konkrečių sutarčių ir jų sąlygų, dėl kurių galimai kyla jų aiškinimo abejonės. Apeliantai taipogi teigia, jog Ieškovas buvo nesąžiningas santykiuose su Apeliantais, nes neva nepateikė suteiktų paslaugų detalizacijos. Pažymėtina, kad visos Aupairos teikiamos paslaugos kiekvieną kartą buvo detalizuojamos Atsakovams pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, išvardinant visas teikiamas paslaugas bei jų įkainius, o paslaugos (pvz., patalpų, laiptinių valymas, šiukšlių išvežimas, teritorijos valymas ir priežiūra bei kt.) teikiamos nuolat pagal faktinį poreikį. Atsakovai, būdami Gyvenamojo namo savininkais nuo 2008-08-28 d., žinojo apie visas teikiamas paslaugas, matė jų rezultatus, todėl elgiasi nesąžiningai tyčia vengdami vykdyti savo prievoles, t.y. tinkamai mokėti už jų naudai teikiamas paslaugas.

Apeliantai patys nesąžiningai vykdo savo prievoles. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas sprendime, butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Atsakovams ne tik buvo teikiamos patalpų, laiptinių valymo, šiukšlių išvežimo, teritorijos valymo ir priežiūros bei kitos susijusios paslaugos, tačiau Ieškovas taip pat mokėjo už Atsakovų sunaudojamą karštą vandenį, tiekiamą šilumą, dėl to patyrė išlaidų. Tokie nesąžiningi Atsakovų veiksniai vertinti kaip nepagristas praturtėjimas (nepagristas sutaupymas), pagal CK 6.242 str. Teismai praktikoje ne kartą yra nurodę, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 693/2003; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama atsakovų apeliacinio skundo ribose.

Ieškovas teigia, kad statytojas UAB „Perspektyvios idėjos“ buvo sudaręs sutartį su ieškovu L. Š. personaline įmone „Aupaira“ dėl komunalinių paslaugų teikimo naujai pastatytiems daugiaaukščiams namams, B. D. g. 15 ir A. Š. g. 12, Vilniuje. Ieškovas namo administravimo, priežiūros paslaugas teikė nuo 2010-02-01. Viename iš jų, B. D. g. 15-10, Vilniuje nuosavybės teise butą su automobilių stovėjimo aikštele bei dalimi žemės sklypo po daugiabučiu namu yra įsigiję atsakovai (b. l. 17-31). Kaip leistų teigti bylos medžiaga, iki pat namo B. D. g. 15, Vilniuje, pridavimo Valstybinei komisijai, t. y. 2010-09-22, ieškovas vykdė administravimo funkcijas bei teikė būtinas paslaugas gyventojams namo eksploatavimui (buvo sudaręs sutartis dėl elektros energijos, šilumos, šalto ir karšto vandens teikimo, buvo išvežamos šiukšlės, prižiūrėjo bendro naudojimo patalpas). Kaip pripažįsta ieškovas, iki 2011 metų kovo 31 d. atsakovai, kaip buto savininkai, nors ir vėluodami, tačiau dalimis mokėjo už teiktas jų butui komunalines paslaugas bei bendro naudojimo patalpų priežiūrą.

Skunde apeliantai teigia, kad ieškovas nuo 2010-02-01 negalėjo administruoti namo, B. D. g. 15, Vilniuje. Sutiktina, kad būtent vykdomoji institucija (Vilniaus miesto savivaldybės administracija) turi ne tik išimtinę teisę, bet ir pareigą skirti administratorių (CK 4.84 str. 3 d., 4.236 str. 2 d., 4.250 str., 4.251 str., LR Vyriausybės 2001-05-23 nutarimas Nr. 603 ,,Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“), jeigu gyventojai neįkuria daugiabučių namų savininkų bendrijos ar nesudaro jungtinės veiklos sutarties dėl bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo ir priežiūros. Tačiau tik namą 2010-09-22 pridavus valstybinei komisijai ir daugiabučio namo savininkams neįkūrus bendrijos bei nesudarius jungtinės veiklos sutarties (CK 4.83 str. 3 d.), Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo ne tik išimtinę teisę, bet ir pareigą skirti administratorių. Teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybės administracija skiria administratorių, jei patalpų savininkai per šešis mėnesius nuo namo pripažinimo tinkamu naudoti dienos neįsteigia patalpų savininkų bendrijos ar nesudaro jungtinės veiklos sutarties. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad namas, B. D. g. 15-10, Vilniuje, negalėjo būti neadministruojamas laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2011-01-30. Ieškovas minimu laiku teikė visas būtinas paslaugas gyvenamojo namo ir pagalbinių patalpų eksploatavimui ir šiuo laikotarpiu neskaičiavo administravimo mokesčio. Kaip teigia ieškovas, balsavimas raštu dėl daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus paskyrimo buvo vykdomas nuo 2011-01-28 iki 2011-02-17. Byloje pateiktas 2011-05-01 Balsavimo raštu dėl daugiabučių namų, esančių B. D. g. 15 ir A. Š. g. 12, Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus paskyrimo, Protokolas, iš kurio matyti, kad butų skaičius B. D. g. 15, Vilniuje yra 59, už ieškovo paskyrimą bendrosios nuosavybės administratoriumi balsavo 41. 2012-03-28 įsakymu Nr. 30-606 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius paskyrė L. Š. personalinę įmonę „Aupaira“ administruoti B. D. g. 15, Vilniuje namą (b. l. 53). 2012-09-28 Savivaldybės administracijos įsakymu Nr. 30-1858 buvo pratęstas administratoriaus paskyrimo terminas iki 2013-12-31 ir 2012-12-28 Įsakymu toks terminas pratęstas iki 2017-12-31. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie administracijos įsakymai yra galiojantys, nenuginčyti ir apeliantai pirmosios instancijos teismui nereiškė jokių priešpriešinių reikalavimų, neginčijo ne tik pačių balsavimo rezultatų, bet ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtų sprendimų, kurių pagrindu administratoriumi paskirta ieškovo įmonė. Tai, dėl kokių priežasčių atsakovai nedalyvavo balsavime, šioje byloje reikšmės neturi. Netgi vertinant šią aplinkybę, kad atsakovai dėl vienokių ar kitokių priežasčių balsavime nedalyvavo, jie turėjo teisę su tokiais rezultatais nesutikti ir galimai juos ginčyti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovai, kaip namo bendrasavininkai, patys nesiekė kitais būdais, kaip pavyzdžiui, sudaryti tiesiogines sutartis su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis ir/ar įgyvendinti jų kaip bendraturčių pareigas, numatytas CK 4.83 str. 3 d., 4.85 str., kita tvarka ar su kitais asmenimis. Pagaliau tiesiogiai atsiskaityti už jiems suteiktas komunalines paslaugas su tokių paslaugų tiekėjais. Laikotarpiu nuo namo pridavimo valstybinei komisijai, t.y. 2010-09-22 iki 2011-05-01, kai buvo balsuojama už ieškovo įmonės paskyrimą šio namo administruojančia įmone, byloje nepateikti duomenys, kad namo būtų ir kitų patalpų bendrasavininkai (tame tarpe ir atsakovai) būtų ėmęsi veiksmų, įgyvendinant jiems suteiktą teisę įkurti butų ir kitų patalpų savininkų bendriją ar sudaryti jungtinės veiklos sutartį. Priešingai ieškovas, kaip asmuo teikęs administravimo paslaugas šiam namui iki jo pridavimo valstybinei komisijai, jau 2011-03-31 kreipėsi dėl jo paskyrimo administratoriumi (b. l. 255). Ta aplinkybė, kad tarp ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ilgą laiką vyko susirašinėjimas (b. l. 229 - 235) ir, kad pasikeitus teisės aktams iki pat 2012-03-28, kada Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimu ieškovas buvo paskirtas šio namo administratoriumi, ieškovas vykdė šio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimą, nors ir nebuvo priimto sprendimo jo atžvilgiu, neatleidžia atsakovų, kaip šio namo buto bendrasavininkų, nuo pareigos tinkamai atsiskaityti už suteiktas komunalinių mokesčių bei kitų patalpų administravimo ir eksploatavimo paslaugas. Nors apeliantai kelia klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymo Nr. 30-606 neteisėtumo, tačiau toks įsakymas nėra panaikintas ir atsakovai neginčijo šio įsakymo administracine tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, reaguodama į pastabas, ištaisė šį įsakymą, priimdama 2012-09-29 naują Įsakymą Nr. 30-1858, kuriuo ne tik ieškovo įmonė buvo paskirta Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore, bet ir nustatyta jai priskirtų administruoti daugiabučių namų nuosavybės administravimo mokesčiai, kurių atsakovai neginčijo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors iki 2012-03-28, kada ieškovas Įsakymu Nr. 30-606 buvo paskirtas Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi, iki pat šio administracinio akto priėmimo, kito administracinio akto šiuo klausimu priimta nebuvo, kaip ir nėra duomenų, kad atsakovai būtų ėmęsi kitų priemonių (įstatymo nustatytose ribose), jog kitu būdu būtų vykdomas šio daugiabučio namo administravimas (sukurta bendrija ar panašiai). Tuo tarpu nenutrūkstamas energetinių, komunalinių paslaugų tiekimas daugiabučiame name yra būtinas. Todėl aplinkybė, kad ieškovas nuo 2010-02-01 vykdė ir tęsė šio gyvenamojo namo administravimo paslaugas iki pat Įsakymo dėl jo paskyrimo administratoriumi, priėmimo, negali paneigti atsakovų, kaip buto savininkų, pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti už suteiktas jų butui tiek komunalines, tiek ir kitas buto eksploatavimo paslaugas, kuriomis jie naudojosi visą laikotarpį, nuo 2010-02-01 iki 2012-09-30. Kaip patvirtino ieškovas, atsakovai iki 2011-03-31, nors ir vėluodami, bet iš dalies atsiskaitinėjo už jų butui suteiktas paslaugas, tuo pačiu pripažindami prievolę atsiskaityti. Ta aplinkybė, kad ieškovas nebuvo atestuotas, apeliaciniame skunde nurodytu laikotarpiu, vertinant sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, reikšmės neturi, kadangi vėliau tokio atestavimo iš viso buvo atsisakyta (b. l. 224).

Vertinant apeliantų argumentus apie tai, kad jų nuomone, ieškovo pateiktos PVM sąskaitos -faktūros nėra detalizuotos ir/ar galimai nepateikti duomenys, kad atsakovai šias sąskaitas turi apmokėti per Ieškovo nurodytą terminą, atmestini kaip nepagrįsti. Vertinant byloje pateiktas PVM sąskaitas - faktūras, pažymėtina, kad jos yra detalizuotos, jose aiškiai įvardijami sunaudotų paslaugų kiekiai ir kaina. Apeliaciniame skunde įvardinti netikslumai apskaičiuojant paslaugų kainą nėra esminiai (įvertinant bendrasavininkų kiekį) ir iš esmės nekeičia priteistinos skolos dydžio. Atsakovai nustatytų paslaugų įkainių neginčijo (nereiškė reikalavimo ir neskundė administracinių aktų šiuo klausimu). Atsakovai iš dalies už teiktas paslaugas atsiskaitė, taip pripažindami savo pareigą už įvykdytą prievolę atsiskaityti, bei sutikdami ir su teiktų paslaugų kainomis. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais dėl palūkanų priteisimo. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad neteisingai ir neaišku kaip ieškovas nustatė terminą, per kurį PVM sąskaitose - faktūrose nurodyti mokesčiai turi būti sumokami. Viena vertus, ieškovas yra sudaręs sutartis su paslaugas teikiančiomis įmonėmis, pagal kurias numatyta ne tik tokių paslaugų teikimas, bet ir atsiskaitymo tvarka. Pažeidus atsiskaitymo terminą (30 kalendorinių dienų), ieškovas turi mokėti delspinigius. Pažymėtina, kad ieškovas yra tarpininkas tarp paslaugas (elektrą, šilumą, vandenį ir panašiai) teikiančių įmonių ir namo butų savininkų, kurie už suvartotas paslaugas privalo atsiskaityti laiku ir nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovai santykiuose su ieškovu yra vartotojai, tačiau vartotojai turi sąžiningai naudotis savo teisėmis. Prašydami ginti jų interesus, aiškiai įvardinti, kokiu būdu ir kaip, jų kaip vartotojų teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Vien abstraktus argumento dėl vartotojų teisių gynimo įvardijimas, neleidžia teigti, kad jų teisės ir interesai yra pažeistos. Šiuo aspektu pirmos instancijos teismas tinkamai vertino atsakovų nurodytas aplinkybes ir padarė teisingą išvadą.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Vadovaujantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo (LR CPK 263 str. 1 d.).

Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal byloje esančius įrodymus, ieškovas yra sumokėjęs 1361,25 Lt sumą už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme (b. l. 241 - 246). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Rekomendacijų 8.11 punkto nuostatomis, už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą maksimalus dydis negali viršyti 1500 Lt sumos. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, atsižvelgia į minėtas rekomendacijas ir bylos sudėtingumą, konstatuoja, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos pagrįstos ir lygiomis dalimis priteistinos iš apeliantų ieškovo naudai [LR CPK 79 str., 93 str. 1 d., 3 d.].