- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-23
- Bylos Nr.
- I-6316-394/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01157-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- K. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja K. V. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (1-2 b. l.), prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja skunde nurodė, kad buvo laikoma Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2019-05-06 iki 2019-06-06 netinkamomis sąlygomis. Vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m be inventoriaus. Atvykusi į Šiaulių TI 2019-05-06 buvo patalpinta į kamerą Nr. 6, kurios plotas yra 22,55 kv. m, kameroje įrengtos 6 lovos, sanitarinis mazgas, lentyna, kameroje buvo laikomos šešios moterys, reiškia, kad kiekvienai priklausė 1,5 kv. m. Kameroje Nr. 90 taip pat laisvo ploto buvo tik 1,5 kv. m, neatskaičius baldais užimamo ploto. Kamerose Nr. 6 ir 90 pažeista higienos norma HN 134:2015: veisėsi pelėsis, atsilupęs tinkas, dažai, purvinos sienos ir lubos, pastoviai jautėsi nemalonus kanalizacijos kvapas, drėgna, trūko oro bei šviesos, nebuvo ventiliacijos. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų atsirado kosulys, kvėpavimo takų uždegimai, pūliniai ant kūno. Be to, kamerose turi būti tinkama įranga, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis, jei įmanoma, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, tačiau tokia galimybė jai nebuvo sudaryta. Šiaulių TI nėra jokio privatumo, klozetas yra „skylė“ prie durų, neaptverta iki lubų, nėra durų, buvo nuolat stebima pareigūnų bei kamerose esančių asmenų. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė didelį psichologinį sutrikimą, atsirado nuolatinė emocinė depresija.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (77 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (8-15 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustatė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 minėtas įsakymas panaikintas ir tuo pačiu įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui. Pareiškėja Šiaulių TI skundui aktualiu laikotarpiu buvo laikoma nuo 2019-05-06 iki 2019-06-06 kamerose Nr. 6, 95 ir 90, viena arba su dar 2-5 asmenimis ir jai teko nuo 3,76 iki 20 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas. Pareiškėjui visas kalinimo dienas kameros plotas atitiko nustatytus reikalavimus, todėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, o visiškai užtikrina asmenų privatumą. Kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas yra nuo 1,82 iki 2,37 m, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų.
Atsakovė nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų didinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma.
Atsakovė nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus. Kamerų aprūpinimas baldais matosi ir iš pridedamų nuotraukų, taip pat matosi, jog kamerose yra užtektinai ploto pajudėti ir pasimankštinti.
Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui.
Atsakovė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai, tad tai suteikia galimybę rūpintis savo higiena kiekvieną dieną. Europos Ministrų Komiteto Rekomendacijos valstybėms narėms dėl kalinimo sąlygų yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19,4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos.
Pareiškėjos dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėja nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos K. V. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėja nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jai nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikoma sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundu siekia, jog jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2019-05-06 iki 2019-06-06, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).
Iš byloje esančios 2019-06-20 pažymos Nr. 60/09-22394 (16 b. l.) matyti, kad pareiškėja K. V. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikoma nuo 2019-05-06 iki 2019-06-06, viso 24 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 6, 90 ir 95 viena arba su dar 2-5 asmenimis ir jai teko nuo 3,75 iki 17,52 kv. m., taigi visas 24 dienas pareiškėjai tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124, nei 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, dydžius – 22,5 kv. m kameroje Nr. 6, 19,95 kv. m kameroje Nr. 90 ir 17,52 kv. m kameroje Nr. 95 (16 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą - 1,653 kv. m kameroje Nr. 6, 1,330 kv. m kameroje Nr. 90 ir 2,290 kv. m kameroje Nr. 95 (17-18 b. l.) ir jose buvusių asmenų skaičių (1-6), nustatė, kad tik kameroje Nr. 6, kai joje buvo laikomi daugiausia 6 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgų plotą pareiškėjai teko 3,48 kv. m, t. y. mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kameroje Nr. 90, kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, ir kameroje Nr. 95, kai joje buvo laikomi 4 asmenys, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjai teko atitinkamai 3,72 ir 3,80 kv. m, t. y. daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (kameroje Nr. 6 – 5,76 kv. m, kameroje Nr. 90 – 5,94 kv. m, kameroje Nr. 95 – 4,37 kv. m (19-22 b. l.) ir apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas (49-54, 65-67 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjos galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta ir ji dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėja nurodė, kad kamerose, kuriose ji buvo laikoma, veisėsi pelėsis, atsilupęs tinkas, dažai, purvinos sienos ir lubos, pastoviai jautėsi nemalonus kanalizacijos kvapas, drėgna, trūko oro bei šviesos, nebuvo ventiliacijos.
Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę – nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (39-48 b. l.), iš kurių matosi, kad kamera Nr. 6 buvo tikrinama 2019 m. gegužės 6 d. ir 2019 m. birželio 3 d. grįžtamųjų valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės patikrinimų metu. 2019 m. gegužės 10 patikrinimo akte užfiksuota, kad šioje kameroje pašalinti oro temperatūros ir higienos normos 12 punkto pažeidimai, nustatyti 2019 m. sausio 10 d., tačiau įvertinus patalpas, ant lubų ir sienų (kampe virš sanitarinio mazgo) yra vizualiai matomas pelėsis (43-44 b. l.). 2019 m. birželio 7 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 6 atliekamas remontas (47-48 b. l.). Kamera Nr. 90 patikrinta 2019 m. kovo 18 d., patikrinimo metu santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus (39-40 b. l.). Iš Šiaulių TI direktoriaus atsakymo pareiškėjai į jos skundą dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 6 matosi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centras 2019 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. PA-2430 užfiksavo, jog dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 6 atitinka higienos normos reikalavimus, nustatytas pelėsis (37-38 b. l.). Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymoje apie 2018 metais atliktus remonto darbus (23-33 b. l.) nurodyta, kad 2018 metais buvo remontuojama pareiškėjos laikymo kamera Nr. 90, gegužės mėn. šioje kameroje nuvalytos nuo pelėsių, pertinkuotos ir perdažytos sienos ir lubos, išardyti seni WC vamzdynai ir įrengti nauji, įrengtas naujas WC su nuleidimo bakeliu, permontuota kriauklė. Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, laiko, kad pareiškėja kameroje Nr. 6 buvo laikoma pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI kameros vėdinamos per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.
Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių TI nėra jokio privatumo, klozetas - „skylė“ prie durų, neaptverta iki lubų, nėra durų, buvo nuolat stebima pareigūnų bei kamerose esančių asmenų.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (17-18 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjos laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis nuo 1,82 iki 2,37 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikoma pareiškėja, fotonuotraukos (49-54, 65-67 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinio mazgų zoną tik kameroje Nr. 95 atitvertas durimis, kamerose Nr. 6 ir 90 pakabintos užuolaidos, kamerose Nr. 90 ir 95 įrengti unitazai, kameroje Nr. 6 – sanitarinis įrenginys su šalto vandens nubėgimo sistema (52 b. l.). Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis arba užuolaida, paprastai pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018), tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikytina, jog privatumas pareiškėjai naudojantis sanitariniu mazgu kamerose Nr. 6 ir 90 nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 5-6 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėja galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių TI jai nebuvo sudaryta galimybė praustis, jei įmanoma, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėja neginčija, kad kartą per savaitę jai buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, visuomenės sveikatos centras higienos normos pažeidimų dėl naudojimosi dušu nenustatė (45-46 b. l.), todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas, todėl pareiškėjos pretenzijos dėl šilto vandens nebuvimo kamerose atmestinos, kaip nepagrįstos.
Pareiškėja nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jos sveikata, atsirado kosulys, kvėpavimo takų uždegimai, pūliniai ant kūno. Iš įrašų pareiškėjos asmens sveikatos istorijoje (55 b. l.) matosi, kad pareiškėja tik kartą skundėsi skausmu kairėje krūtinės ląstos pusėje, bet gydytojui nurodė, jog šį skausmą jaučia jau keletą metų, jokių įrašų apie kvėpavimo takų uždegimus, kosulį, bėrimus sveikatos istorijoje nėra, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo pareiškėjo sveikata.
Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjos patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjos teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdama pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėja patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjos laikymas kameroje pažeidžiant higienos normos reikalavimus (18 dienų), nustatytas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniais mazgais kamerose Nr. 6 ir 90 (24 dienos), nemalonus kvapas, nuolat sklindantis iš sanitarinių įrenginių, sukėlė pareiškėjai dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjos skundą bei priteisti jai visą jos reikalaujamą sumą – 3 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėja kalinimo laikotarpiu kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jos laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2613-552/2019, 2019-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-466-520/2019, 2019-05-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1367-624/2019 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 70,00 Eur. Todėl pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 70,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos K. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjai K. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 70,00 Eur (septyniasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.