- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-22
- Bylos Nr.
- A-2634-492/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04302-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Laisvės atėmimo vietų ligoninei
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. V. 2015 m. rugpjūčio 25 d. paštu išsiuntė teismui skundą, įvardytą pareiškimu, kuriame prašė jam iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytoja, atlikusi tyrimus, nenustatė, kad jis serga plaučių tuberkulioze ir neskyrė gydymo, tačiau Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad J. V. turi būti laikomas atskirai nuo kitų asmenų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje Nr. 349. Pažymėjo, kad šalia yra laikomi nuteistieji, sergantys atvira plaučių tuberkulioze, ir jie vedami į tą patį pasivaikščiojimo kiemelį. J. V. nuomone, taip jam buvo daromas tiek fizinis, tiek moralinis spaudimas, o į jo prašymus perkelti į kitą kamerą nebuvo reaguojama.
2015 m. rugsėjo 18 d. pareiškime pareiškėjas prašė jam iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad nors nuo 2006 m. serga plaučių tuberkulioze, jam nebuvo skirtas tinkamas gydymas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė pareiškėjo J. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjo teiginys, kad jis neserga plaučių tuberkulioze, neatitinka tikrovės. 2014 m. lapkričio 26 d., 2015 m. kovo 13 d., 2015 m. liepos 31 d., 2015 m. rugpjūčio 6 d. ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. išrašuose iš J. V. medicininių dokumentų tarp kitų diagnozių yra pažymėta židininė plaučių tuberkuliozė nepilno tvirtėjimo fazėje. Pagal ligos anamnezę, susirgimas buvo nustatytas 2004 m., asmuo keletą kartų gydėsi, bet gydymą vis nutraukdavo. Pareiškėjui buvo skiriamas priešvirusinis ir prieštuberkuliozinis gydymas. Pažymėjo, kad pagal asmenų skirstymo į kameras reikalavimus, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojų išvadas yra laikomi kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Esant duomenų, kad J. V. serga plaučių tuberkulioze, jis buvo laikomas gyvenamojoje kameroje atskirai nuo asmenų, kurie aktyvia tuberkuliozės forma neserga.
Atsakovas pažymėjo, kad skirtingai nuo turtinės, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaroma dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Net tais atvejais, kai neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, asmuo turi pagrįsti reikalaujamos priteisti kompensacijos dydį. Nurodė, kad J. V. prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nekonkretizavo, kaip neturtinė žala jam pasireiškė. J. V. skundą grindė prielaida, kad kontaktas su plaučių tuberkulioze sergančiais asmenimis būtinai turi sukelti užsikrėtimą tuberkuliozės infekcija, tačiau nepateikė jokių faktinių duomenų bei nenurodė aplinkybių, kad jo sveikatai buvo padarytas neigiamas poveikis. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas traktuoja kaip siekį pasipelnyti iš valstybės (sąžiningų mokesčių mokėtojų).
Lietuvos valstybės atstovas nurodė, kad žala atlyginama tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai neįvykdo įstatymuose nustatytų pareigų, atlieka veiksmus, kuriuos draudžiama atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Be to, civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Atsakovas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė pareiškėjo skundo dalį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje palikti nenagrinėtą.
Laisvės atėmimo vietų ligoninė paaiškino, kad paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, pacientų skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Remdamasis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatomis bei Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais, trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad J. V. pirmiausia privalėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o nesutikdamas su šios komisijos priimtu sprendimu – į bendrosios kompetencijos teismą. Taigi, pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo J. V. skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas esant šioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Esminė valstybės atsakomybės sąlyga yra neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) nustatinėjamas pirmiausia, kadangi gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 11 punkte taip pat įtvirtinta, kad suimtieji ir nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, pagal gydytojų išvadas uždaromi kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.
Teismas nustatė, kad J. V. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2004 m. buvo diagnozuota židininė plaučių tuberkuliozė, nepilno tv. fazė, inkapsuliuotas pleuritas. Šios ligos diagnozė pareiškėjui buvo patvirtinta ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog J. V. ginčo laikotarpiu laikotarpiu nepertraukiamai sirgo atvira plaučių tuberkulioze, todėl jis atitiko požymius asmenų, kurie pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtų ar nuteistų asmenų. Tai reiškia, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas. Nenustačius, kad valstybės pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad J. V. tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui nesuformulavo pagrindo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis būtų patyręs dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Nurodė, kad byloje yra nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas nurodė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, t. y. laikymo kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis. Atsižvelgęs į tai, kad faktiniu J. V. skundo pagrindu laikomi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmai viešojo administravimo srityje, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą skundo dalį palikti nenagrinėtą. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad manydamas, jog patyrė žalą dėl netinkamo sveikatos paslaugų teikimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsniu, jis turi teisę kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
III.
Pareiškėjas J. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą pagal jo skundą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliantas paaiškina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teiginiai, jog jis serga aktyvia plaučių tuberkuliozės forma, neatitinka tikrovės. Mano, kad taip įstaigos administracija nori nuimti atsakomybę nuo pareiškėją netinkamai gydančių gydytojų bei pareigūnų, nesilaikančių saugumo reikalavimų ir sudarančių pavojingas sąlygas J. V. sveikatai. Pažymi, kad serga uždara tuberkuliozės forma, o tai reiškia, kad jis kitų asmenų užkrėsti negali. Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų neatsakomybės pareiškėjui iškyla grėsmė, kadangi į pasivaikščiojimo kiemelį bei dušą vedami ir atvira tuberkuliozės forma sergantys asmenys, o jokios priemonės aplinkai dezinfekuoti nėra naudojamos. Be to, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojai nesilaiko higienos normų, kadangi maistas su tomis pačiomis pirštinėmis yra teikiamas tiek sveikiems, tiek uždara ir atvira tuberkuliozės formomis sergantiems asmenims. Jeigu, kaip nurodo atsakovo atstovas, J. V. serga aktyvia tuberkuliozės forma, pareiškėjui kyla klausimas, kodėl jo niekas apie tai neinformuoja ir neskiria gydymo. Mano, atsakovas privalo atsakyti už pareiškėjo šmeižimą. J. V. taip pat prašo sudaryti nepriklausomą sveikatos komisiją, kuri nustatytų tikslią jo diagnozę.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašo J. V. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pažymi, kad apeliantas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio pobūdžio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Ši žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.
Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio, 6.263 straipsnio bei 6.271 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, atsakovas pažymi, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, įstatyme nustatytos žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Atkreipia dėmesį, kad J. V. savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Apelianto nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, o jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais – pareiškėjas tiesiog pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo ji pasireiškė, nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus, reikalingus bylos aplinkybėms išsamiai ištirti bei objektyviai įvertinti situaciją. Apelianto reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas traktuoja kaip siekį pasipelnyti iš valstybės (sąžiningų mokesčių mokėtojų).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinė byla pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai šiame procesiniame sprendime remiamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.
Pažymėtina, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė su 2016 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. SPR-2884 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui grąžino voką, adresuotą nuteistajam J. V., ir pažymėjo, kad šis asmuo (duomenys neskelbtini) mirė. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė, kol paaiškės pareiškėjo J. V. teisių perėmėjai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar yra atsiradę pareiškėjo J. V. teisių perėmėjai. Atsižvelgus į tai, kad praėjo ilgas laiko tarpas nuo pareiškėjo mirties fakto ir nebuvo gauta duomenų apie J. V. teisių perėmimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi administracinė byla buvo atnaujinta.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, jog teisių perėmimas po fizinio asmens mirties sprendžiamas pagal paveldėjimo teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5 knygoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-748/2013).
Nagrinėjamu atveju iš valstybės įmonės Registrų centro testamentų registro išrašuose (b. l. 68, 72, 77 ) pateiktos informacijos akivaizdu, kad testamentų registre nėra įregistruotų J. V. testamentų ir palikimo priėmimo faktų ar palikimo atsisakymo faktų, dėl pareiškėjo palikimo priėmimo į notarų biurą iki 2017 m. kovo 21 d. niekas nesikreipė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad nėra gauta duomenų apie pareiškėjo teisių perėmimą, sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje procesinių teisių perėmimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnį nėra galimas, o ši aplinkybė sudaro pagrindą administracinę bylą nutraukti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 5 punktas, 133 straipsnis). Pažymėtina, kad tokia praktika taip pat yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1035/2007 ir 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-748/2013.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 5 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.