Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Byloje nustatyta, kad 2010-04-21 ieškovas ir atsakovas sudarė mainų sutartį Nr. SPSK-S-10-08 (7-8 b. l.), pagal kurią ieškovas UAB „Endemik“ įsipareigojo atlikti atsakovo darbuotojų skiepijimą, privalomąjį periodinį profilaktinį sveikatos patikrinimą, o atsakovas UAB „Splius“ už tai įsipareigojo suteikti ieškovui reklamos paslaugas. Sutarties 1 punktas numato, jog šalių tarpusavio įsipareigojimai atliekami mainų pagrindu, t. y. šalys susitarė mainytis paslaugomis. Sutarties 5.1 punktas numatė, jog sutartis galioja nuo pasirašymo dienos iki 2010-12-31. Sutarties 5.4 punktas numatė, jog pasibaigus sutarties galiojimo laikui ir abiems pusėms neprieštaraujant, ji automatiškai pratęsiama dar vieneriems kalendoriniams metams, todėl minėta sutartis nei vienai iš šalių neprieštaraujant taip kasmet buvo pratęsiama automatiškai. Byloje taip pat nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo prieš tai nuo 2005 m. buvo sudarytos tapačios penkios mainų sutartys, t. y. bendradarbiavimas tarp ieškovo ir atsakovo analogiškomis sąlygomis vyko devynerius metus (94-97 b. l.). Ieškovui minėta sutartis tapo nuostolinga, todėl jis remdamasis sutarties 5.2 punktu 2014-02-11 išsiuntė atsakovui pranešimą, kad sutartis nutraukiama nuo 2014-02-28, bei buhalterinę pažymą dėl 14113,13 Lt skolos sumokėjimo (25-26 b. l.), tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti, nes sutarties 5.5 punktas numato kitokią atsikaitymo tvarką, todėl ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo.

Byloje ginčo dėl ieškovo atsakovui suteiktų paslaugų, sumos, už kurią jos buvo suteiktos, dydžio, dėl sutarties nutraukimo nėra. Byloje yra ginčas dėl prievolių įvykdymo būdo nutraukus sutartį. Ieškovas mano, kad už suteiktas paslaugas atsakovas turi atsiskaityti pinigais, atsakovas su tuo nesutinka, mano, kad jis turi atsiskaityti natūra, t. y. paslaugomis, ir remiasi sutarties 5.5 punktu.

Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu; jame nustatomos teisės ir pareigos. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Byloje nustatyta, kad 2010-04-21 ieškovas ir atsakovas sudarė mainų sutartį Nr. SPSK-S-10-08 (7-8 b. l.), pagal kurią ieškovas UAB „Endemik“ įsipareigojo atlikti atsakovo darbuotojų skiepijimą, privalomąjį periodinį profilaktinį sveikatos patikrinimą, o atsakovas UAB „Splius“ už tai įsipareigojo suteikti ieškovui reklamos paslaugas. Sutarties 1 punktas numato, jog šalių tarpusavio įsipareigojimai atliekami mainų pagrindu, t. y. šalys susitarė mainytis paslaugomis. Ieškovo atstovas nurodė, jog jis mano, kad šalis siejo dvi atlygintinų paslaugų teikimo sutartys, kurios buvo nutrauktos, todėl atsakovas privalo ieškovui sumokėti jo prašomą priteisti sumą. Atsakovo atstovė nurodė, jog jos manymu šalis siejo mišri: atlygintinų paslaugų teikimo ir mainų sutartis, šalys susitarė mainytis ir nuo 2005 m. mainėsi paslaugomis, už paslaugas pinigais niekada nebuvo mokama. Tą aplinkybę, kad už paslaugas niekada šalys neatsiskaitė pinigais, teismo posėdyje pripažino ir pats ieškovo atstovas.

Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą (CK 6.432 straipsnio 1 dalis). Taigi mainų sutarties dalykas yra daiktas, o ne paslaugos ar darbai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys sudaryta sutartimi įsipareigojo viena kitai teikti paslaugas: ieškovas įsipareigojo atlikti atsakovo darbuotojų skiepijimą, privalomąjį periodinį profilaktinį sveikatos patikrinimą, o atsakovas įsipareigojo ieškovui suteikti reklamos paslaugas, t. y. tarp šalių buvo sudarytas barterinių mainų sandoris. Sąvoka „barteriniai mainai“ (angl. barter - natūriniai (prekių) mainai) Civiliame kodekse ar kituose įstatymuose neįtvirtinta, tačiau vartojama verslo praktikoje. Sudariusi „barterinių mainų“ sutartį, viena šalis už gautas prekes, atliktas paslaugas ar darbus kitai šaliai atlygina ne pinigais, bet ekvivalentiškos vertės prekėmis, darbais ar paslaugomis. Atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą mainų sutarties dalyką, šalių sudarytą sutartį vertinant kaip vieną barterinių mainų sandorį, jis nekvalifikuotinas kaip mainų sandoris, reglamentuojamas CK XXIV skyriuje. Tais atvejais, kai už prekes, paslaugas ar darbus atsiskaitoma paslaugomis ar darbais, sutartys, kurių pagrindu susiklostė tokie teisiniai santykiai, kvalifikuotinos kaip mišrios, turinčios kelių sutarčių elementų. Sutarčių teisėje galiojantis sutarties laisvės principas suteikia teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, sudaryti Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, bei sutartis, turinčias kelių sutarčių elementų. Mišriai sutarčiai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje, jeigu ko kita nenustatyta šalių susitarimu arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.165 straipsnio 1, 3 dalys). Teismas sutinka su atsakovo atstovės argumentais, kad tarp šalių buvo sudaryta mišri sutartis, turinti mainų ir atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių elementų. Mainus reglamentuoja CK XXVI skyriuje įtvirtintos mainų teisės instituto normos, o atlygintinų paslaugų teikimą – XXXV skyriaus normos, jos ir taikytinos ginčo teisiniams santykiams bei bendrosios sutartims taikytinos teisės normos.

Ieškovo atstovas teigė, kad ginčo sutartimi įformintos dvi atlygintinų paslaugų teikimo sutartys. Atkreiptinas dėmesys, kad šalis savo nurodomus teiginius, kuriais remiasi byloje, turi įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Byloje nustatytos aplinkybės neatitinka ieškovo nurodyto teiginio. Ginčo sutartis įforminta vienu dokumentu, o ne dviem atskirais, ta pačia sutarties sudarymo data, vienu metu susitariant teikti paslaugas mainų pagrindu, už vienos šalies suteiktas paslaugas kita šalis atsiskaito suteikdama savo paslaugų už tokią pačią vertę. Atsakovas savo teiginių apie šalių ketinimus įrodymais nepatvirtino ir kilusių neaiškumų nepašalino. Vien faktas, kad mirus ieškovo akcininkui, pasikeitus valdžiai pasikeitė pozicija, todėl buvo pareikalauta už suteiktas paslaugas nutraukus sutartį atsiskaityti pinigais, šalių ketinimų atsiskaityti už suteiktas paslaugas ne paslaugomis, o pinigais nepatvirtina, nes nuo 2005 m. buvo mainomasi paslaugomis ir niekada per minėtą laikotarpį už paslaugas nebuvo atsiskaitoma pinigais, ką teismo posėdžio metu pripažino abi šalys. Nepateikus įrodymų, pašalinančių nurodytus prieštaravimus ir patikimai patvirtinančių sutartį sudariusių šalių ketinimus už suteiktas paslaugas atsiskaityti pinigais, teismas remiasi sutarties tekstu. Kadangi sutartyje nustatytos šalių teisės ir pareigos yra taip susijusios, jog patvirtina šalių valią sudaryti vieną sandorį, konstatuotina, kad ginčo sutartimi buvo įformintas vienas barterinių mainų sandoris, t. y. mišri sutartis, turinti atlygintinų paslaugų teikimo ir mainų sutarčių elementų.

Abi šalys remiasi sutarties 5.5 punktu, kuris numato, jog pasibaigus sutarties galiojimo laikui ir šalims jos nepratęsus arba vienai iš šalių ją nutraukus, šalys apskaičiuoja viena kitai suteiktų paslaugų vertę. Minėtai vertei esant nelygiai, šalis, kuri paslaugų suteikė už mažesnę vertę, įsipareigoja padengti skirtumą, suteikiant kitai šaliai papildomų paslaugų pagal galiojančius įkainius. Ieškovo atstovas mano, kad sutarties 5.5 punkte numatyta sąlyga vertintina kaip preliminarus susitarimas dėl paslaugų pirkimo sandorio sudarymo ateityje, nes nebuvo susitarta dėl konkrečių paslaugų teikimo mainų sutartyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, o jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2009; 2010 m. birželio 22 d, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju šalių susitarimas dėl mainų paslaugomis buvo įtvirtintas ne tik sutarties 5.5 punkte, bet ir 1 punkte, kur šalys aiškiai išreiškė savo valią, t. y. susitarė, jog įsipareigojimai viena kitos atžvilgiu vykdomi mainų pagrindu, būtent- natūra. Analogiški atlygintinų paslaugų mainų santykiai šalis sieja nuo 2005 metų, kai buvo sudaryta pirmoji mainų sutartis (94 b. l.). Devynerius metus šalys bendradarbiavo ir teikė viena kitai atlygintinas paslaugas už tokią pačią vertę. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas ieškovui suteikė paslaugų už 16752,79 Lt (98-99 b. l.). Be to, sutartyje aiškiai nurodytos konkrečios paslaugos, kurias viena kitai šalys teikė (asmens sveikatos priežiūros ir reklamos paslaugos), jos buvo teikiamos nuo 2005-06-01 iki 2014-02-28, t. y. visą sutarčių galiojimo laikotarpį, už jas buvo atsiskaitoma sutartyje nustatyta tvarka, vienai šaliai suteikus paslaugas pagal pateiktą užsakymą kita šalis jai teikė paslaugas už tą pačią vertę, o ne susitarta ateityje sudaryti pagrindinę sutartį dėl paslaugų teikimo. Taigi skiriasi ir sutarčių dalykas, preliminarios sutarties dalykas yra susitarimas dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, o ginčo sutarties dalykas – atlygintinės paslaugos, teikiamos mainų pagrindu. Pažymėtina, jog minėtas sutarties 5.5 punktas buvo minimas visose nuo 2005 m. tarp šalių sudarytose mainų sutartyse, tačiau minėto punkto pagrindu iki šiol nėra sudaryta jokia kita pagrindinė sutartis dėl paslaugų teikimo, kas neatitinka preliminariosios sutarties esmės ir paskirties (CK 6.165 str. 3 d.).

Byloje yra ginčas dėl prievolių įvykdymo būdo nutraukus sutartį. Ieškovo atstovas mano, kad nutraukus sutartį ir pasikeitus ieškovo valdžios pozicijai už suteiktas paslaugas atsakovas turi atsiskaityti pinigais. Atsakovo atstovė su tuo nesutinka, mano, kad atsakovas turi atsiskaityti natūra, t. y. paslaugomis, ir remiasi sutarties 5.5 punktu. Sutarties 5.5 punktu, kuris numato, jog pasibaigus sutarties galiojimo laikui ir šalims jos nepratęsus arba vienai iš šalių ją nutraukus, šalys apskaičiuoja viena kitai suteiktų paslaugų vertę. Minėtai vertei esant nelygiai, šalis, kuri paslaugų suteikė už mažesnę vertę, įsipareigoja padengti skirtumą, suteikiant kitai šaliai papildomų paslaugų pagal galiojančius įkainius. Pagal suformuotą teismų praktiką ginčo santykio teisinis kvalifikavimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, nes jis ieškovo nuorodomis į teisės normas nėra saistomas ir gali išspręsti bylą pritaikydamas kitą teisės normą. Tačiau ši teisė nėra besąlyginė, ją riboja atitinkamas draudimas teismui ginčo teisenoje išeiti iš ieškinio ribų. Spręsdamas šalių ginčą byloje, teismas atsižvelgia į ieškovo poziciją dėl atsakovo prievolių įvykdymo būdo bei byloje pateiktus atsakovo priešingus argumentus dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, jų įvykdymo būdo nutraukus sutartį ir netinkamai pasirinkto ieškovo teisių gynimo būdo, nenumatyto sutartimi, ir daro išvadą, kad šiame ginče būtina taikyti sutarties aiškinimo taisykles (CK 6.193 str. - 6.195 str.) bei vertinti galimus šalių atsakomybės pagrindus tiek pagal įstatymą, tiek pagal sudarytas sutartis. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Byloje nustatyta, kad ieškovą su atsakovu sieja ilgametis bendradarbiavimas mainantis vienas kito paslaugomis. 2005-06-01 tarp UAB „Splius“ (buvęs – UAB „Telerena“) ir UAB „Endemik“ buvo sudaryta mainų sutartis Nr. 050601 (94 b. l.), kuria šalys susitarė dėl atlygintinų paslaugų viena kitai teikimo mainų pagrindu. Sutarties 4.5 punktas numatė, kad sutarties nutraukimo dienai šalys perskaičiuoja abipusius įsiskolinimus ir dengia juos savo paslaugomis pagal galiojančius įkainius. 2006-08-24 tarp UAB „Splius“ (buvęs – UAB „Telerena“) ir UAB „Endemik“ buvo sudaryta mainų sutartis Nr. 060824 (95 b. l.), kuria šalys susitarė dėl atlygintinų paslaugų viena kitai teikimo mainų pagrindu. Sutarties 3.8 punktas numatė, kad sutarties nutraukimo dienai šalys perskaičiuoja abipusius įsiskolinimus ir dengia juos savo paslaugomis pagal galiojančius įkainius. 2006-10-18 tarp UAB „Splius“ (buvęs – UAB „Telerena“) ir UAB „Endemik“ buvo sudaryta mainų sutartis Nr. 061018 (96 b. l.), kuria šalys susitarė dėl atlygintinų paslaugų viena kitai teikimo mainų pagrindu. Sutarties 3.8 punktas numatė, kad sutarties nutraukimo dienai šalys perskaičiuoja abipusius įsiskolinimus ir dengia juos savo paslaugomis pagal galiojančius įkainius. 2007-10-05 tarp UAB „Splius“ (buvęs – UAB „Telerena“) ir UAB „Endemik“ buvo sudaryta mainų sutartis Nr. 071005 (97 b. l.), kuria šalys susitarė dėl atlygintinų paslaugų viena kitai teikimo mainų pagrindu. Sutarties 3.8 punktas numatė, kad sutarties nutraukimo dienai šalys perskaičiuoja abipusius įsiskolinimus ir dengia juos savo paslaugomis pagal galiojančius įkainius. 2010-04-21 tarp UAB „Splius“ (buvęs – UAB „Telerena“) ir UAB „Endemik“ buvo sudaryta mainų sutartis Nr. SPSK-S-10-08 (7-8 b. l.), pagal kurią ieškovas UAB „Endemik“ įsipareigojo atlikti atsakovo darbuotojų skiepijimą, privalomąjį periodinį profilaktinį sveikatos patikrinimą, o atsakovas UAB „Splius“ už tai įsipareigojo suteikti ieškovui reklamos paslaugas. Sutarties 1 punktas numato, jog šalių tarpusavio įsipareigojimai atliekami mainų pagrindu, t. y. šalys susitarė mainytis paslaugomis. Sutarties 5.1 punktas numatė, jog sutartis galioja nuo pasirašymo dienos iki 2010-12-31. Sutarties 5.4 punktas numatė, jog pasibaigus sutarties galiojimo laikui ir abiems pusėms neprieštaraujant, ji automatiškai pratęsiama dar vieneriems kalendoriniams metams, todėl minėta sutartis nei vienai iš šalių neprieštaraujant taip kasmet buvo pratęsiama automatiškai iki kol nuo 2014-02-28 ieškovo iniciatyva buvo nutraukta (25 b. l.). Sutarties 5.5 punktu, kuris numato, jog pasibaigus sutarties galiojimo laikui ir šalims jos nepratęsus arba vienai iš šalių ją nutraukus, šalys apskaičiuoja viena kitai suteiktų paslaugų vertę. Minėtai vertei esant nelygiai, šalis, kuri paslaugų suteikė už mažesnę vertę, įsipareigoja padengti skirtumą, suteikiant kitai šaliai papildomų paslaugų pagal galiojančius įkainius. Minėtas punktas atkartoja anksčiau sutartyse numatytus analogiškus punktus. Taigi šalis atlygintinų paslaugų mainų santykiai sieja nuo 2005 m. ir nuo to laiko sutarčių turinys išliko toks pats.