Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) E. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui E. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų.

2. Ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: a) nustatyti laikinąją nepilnamečių vaikų S. Č. ir L. Č. gyvenamąją vietą su ieškove J. Č.; b) priteisti iš atsakovo E. Č. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 250 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje; c) paskirti ieškovę J. Č. šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; d) uždrausti atsakovui E. Č. be ieškovės J. Č. sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

3. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad vaikai ieškinio pareiškimo dieną faktiškai gyvena su ieškove, o ieškovė yra pajėgi tiek finansiškai, tiek emociškai pasirūpinti vaikais, užtikrinti vaikų saugumą, stabilumą bei visokeriopą paramą. Nurodė, kad mergaičių emocinis ryšys su mama yra stipresnis nei su tėčiu, o išvadą teikiančios institucijos anketoje konstatuota, kad ieškovės vaikams suteikia tinkamas gyvenimo sąlygas. Ieškovės teigimu, atsakovas manipuliuoja vaikų interesais, kelia žalą vaikų gerovei, nesugeba užtikrinti vaikų priežiūros, nebūna namuose kai vaikai yra jo žinioje, kas kelia pagrįstų abejonių atsakovo atsakingumu. Nurodė, kad atsakovas turi itin pavojingų priklausomybių alkoholiui bei kompiuteriniams žaidimams, nuteikinėja vaikus prieš ieškovę, kelia žalą vaikų psichologinei būklei. Ieškovės nuomone, siekiant užtikrinti vaikų saugumą nepilnamečių vaikų gerovė negali būti patikėta atsakovui.

4. Taip pat nurodė, kad atsakovas vienašališkai priėmė sprendimą be ieškovės sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, neinformavo ieškovės apie artėjančios kelionės detales. Ieškovės teigimu, tokie atsakovo veiksmai kelia pagrįstų abejonių dėl jo pajėgumo užtikrinti vaikų saugumą užsienio valstybėje. Todėl vaikų saugumo užtikrinimui atsakovui be ieškovės sutikimo turėtų būti draudžiama išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino iš dalies, uždrausdamas atsakovui E. Č. be ieškovės J. Č. sutikimo išvežti jų vaikus - S. Č. ir L. Č. iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Kitoje dalyje prašymo netenkino.

6. Teismas sprendė, kad ieškovė, išskyrus abstrakčius teiginius apie atsakovo manipuliacijas bei dukrų nuteikinėjimą prieš ieškovę, nesugebėjimą pasirūpinti dukromis, nenurodė jokių konkrečių savo prašymo motyvų, nepateikė jokių įrodymų, vadovaujantis kuriais būtų galima teigti, kad jos sutuoktinis atlieka ieškovei ar vaikams priešiškus veiksmus, sudarančius pagrindą teigti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas nurodė, kad ieškovė kartu su ieškiniu pateiktose Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2023 m. liepos 21 d. Anketose pripažino, jog sutuoktiniai sutarė dėl bendravimo tvarkos ir abu laikosi mediacijos procese pasiūlyto varianto, kuomet mergaičių laikina gyvenamoji vieta nustatyta laikantis 50/50 principo pas kiekvieną iš tėvų. Todėl laikė nesant pagrindo pripažinti, jog ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyti teiginiai yra objektyviai pagrįsti.

7. Teismas sprendė, kad abudu tėvai po lygiai prisideda prie vaikų išlaikymo, todėl laikino išlaikymo ieškovė neturi gauti.

8. Teismas nurodė, kad ieškovė nepagrindė savo reikalavimų. Pažymėjo, kad tai, jog įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nereiškia besąlygiško laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovo nesutikimas su ieškovės norima bendravimo su vaikais tvarka negali lemti ar įtakoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Vertino, kad ieškovė nepateikė pakankamai duomenų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumui nustatyti, todėl nėra pagrindo keisti sutartą mediacijos metu šalių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos tvarką su kiekvienu iš tėvų.

9. Pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pagrįstas tik reikalavimas taikyti atsakovui E. Č. draudimą be ieškovės J. Č. sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, kadangi tokia tikimybė egzistuoja.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. Apeliantas (atsakovas) E. Č. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, prašydamas pakeisti nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovės prašymo netenkini. Nurodo, kad:

10.1. spręsdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kaip abstrakčius ir visiškai niekuo neparemtus atmetė ieškovės teiginius, kuriais ji siekė pagrįsti būtinumą laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš atsakovo vaikams laikiną išlaikymą. Todėl šioje dalyje teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovės prašymo;

10.2. teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai pripažino esant pagrindą taikyti draudimą atsakovui išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kokios konkrečios aplinkybės sudarė pagrindą teismo išvadai, jog egzistuoja tikimybė, kad atsakovas išveš vaikus iš Lietuvos. Teikdama prašymą ir ieškovė nenurodė, kad atsakovas planuoja su vaikais iš Lietuvos išvykti visam ar ilgam laikui, o byloje nėra net duomenų, kad atsakovas galėtų turėti motyvų ar galimybių su vaikais išvykti iš Lietuvos (kad užsienyje turėtų turto, darbą, ryšių ar kad atsakovo niekas nesietų su Lietuva ar pan.);

10.3. ieškovės teiginys, jog atsakovas vienašališkai priėmė sprendimą be ieškovės sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos bei neinformavo ieškovės apie kelionę, nepagrįstas, kadangi nėra suprantama, kaip aplinkybė, jog atsakovas neva neatskleidė ieškovei apie planuojamos kelionės detales, yra susijusi su atsakovo tariamu nepajėgumu užtikrinti vaikų saugumą užsienio valstybėje. Pagrindą taikyti laikinąją apsaugos priemonę sudaro teismui pateikti konkretūs duomenys apie galimą grėsmę vaikų interesams, o ne niekuo nepagrįsti subjektyvūs šalies teiginiai;

10.4. ieškovė prašymą suformulavo taip, jog atsakovas turėtų ketinimų su vaikais išvykti visam laikui, nors atsakovas niekada neturėjo ir neturi ketinimų, paskatų ar motyvų ilgesniam laikui išvykti iš Lietuvos. Kita vertus, ieškovė puikiai žinojo, kad atsakovas buvo suplanavęs trumpalaikes atostogas Graikijoje, kadangi atostogos buvo suplanuotos ir kelionės paketas visai šeimai (įskaitant ir pačią ieškovę) buvo užsakytas bei iš dalies apmokėtas dar prieš ieškovei išsikraustant iš šeimos gyvenamosios vietos, o kelionė su visomis detalėmis (data, vieta, viešbučiu, maitinimu, pramogomis ir t. t.) prieš įsigyjant buvo detaliai aptarta su ieškove. Todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovas jai neatskleidė planuojamos kelionės detalių, yra manipuliacija siekiant suklaidinti teismą;

10.5. ieškovė teikdama prašymą nenurodė ir nepagrindė, kada ir kokie atsakovo veiksmai galėjo sukelti vaikams pavojų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

12. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalies, kuria buvo patenkintas ieškovės prašymas uždrausti atsakovui be ieškovės sutikimo išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Nors Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi sprendė ir nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo klausimus, tačiau šioje dalyje priimta nutartis nėra skundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas iš atskirojo skundo ribų, dėl šių klausimų nepasisako ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo argumentų pagrįstumo nevertina (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Dėl rašytinių įrodymų

14. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu teikia apeliacinės instancijos teismui įrodymus – turistinės kelionės sutartį ir susirašinėjimą žinutėmis bei elektroniniu paštu su ieškove bei advokatu E. K..

15. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

16. Iš atskirojo skundo argumentų matyti, jog apeliantas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumui bei ieškovės argumentams paneigti teikia papildomus rašytinius įrodymus, jais remiasi ginčydamas taikytą draudimą ieškovės J. Č. sutikimo išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai yra aktualūs sprendžiant ginčijamą klausimą, bei vadovaudamasis protingumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principais, priima atsakovo naujai pateiktus įrodymus ir vertina juos kompleksiškai kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl ginčo esmės

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir uždraudė atsakovui be ieškovės sutikimo išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nurodydamas, jog tokia egzistuojanti tikimybė pagrindžia šios apimties laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. <...> CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020).

19. Taigi, pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose lemia jų specifika – yra būtina apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus ir šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms. Kitaip tariant, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama laikinai sureguliuoti situaciją, tam, kad, kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti vaiko interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

20. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymą uždrausti atsakovui E. Č. be ieškovės sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos grindė tuo, kad atsakovas vienašališkai priėmė sprendimą be ieškovės sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, neinformavo ieškovės apie artėjančios kelionės detales, o tokie atsakovo veiksmai kelia pagrįstų abejonių dėl jo pajėgumo užtikrinti vaikų saugumą užsienio valstybėje. Apeliantas, gi atskirajame skunde nurodo, jog ieškovė nepagrindė šio prašymo ir neįrodė tokios grėsmės aplinkybės, jos teiginiai neatitinka tikrovės, o pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai pripažino esant pagrindą taikyti draudimą atsakovui išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių argumentus taikytų laikinųjų apsaugos priemonių aspektu bei pirmosios instancijos teismo motyvus, pritaria apelianto argumentams.

21. Iš tiesų, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, uždrausdamas atsakovui išsivežti vaikus be ieškovės sutikimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, pirmosios instancijos teismas rėmėsi abstraktaus pobūdžio teiginiu, jog tokia tikimybė egzistuoja. Pritartina pagrįstam apelianto teiginiui, jog vien tik egzistuojanti teorinė galimybė atsakovui išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos nėra pakankama tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Kaip jau buvo minėta, vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių tikslų šeimos bylose yra būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus dėl to, kad jų netaikius nepilnamečių vaikų interesams bus pakenkta. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nedetalizavo bei nenurodė, kokie atsakovo veiksmai kelia grėsmę nepilnamečių vaikų interesams, jog sudarytų pagrindą taikyti tokios apimties laikinąsias apsaugos priemones.

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismui, jog ieškovė pagrindė prašymą taikyti tokios apimties laikinąsias apsaugos priemones. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovas vienašališkai priėmė sprendimą be jos sutikimo išsivežti vaikus iš Lietuvos Respublikos, ieškovės neinformavo apie kelionės detales, tačiau tokias aplinkybes paneigia byloje pateikti įrodymai. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2022 m. spalio 21 d. organizuotos turistinės kelionės sutartį, iš kurios matyti, jog kelionė šeimai (taip pat ir ieškovei bei vaikams) buvo pirkta dar ginčo šalims gyvenant kartu, kelionės data daugiau nei po pusės metų laikotarpio, t. y. 2023 m. rugpjūčio 29 d. – 2023 m. rugsėjo 5 d. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dėl išvykimo į šią kelionę atsakovas ir prašė ieškovės leidimo, jį gavo praktiškai prieš kelionę, į šią kelionę vaikai ir skrido su atsakovu. Apelianto pateikti papildomi rašytiniai įrodymai paneigia ieškovės argumentą apie atsakovo vienašališkai priimtą sprendimą išsivežti vaikus ir Lietuvos Respublikos, laikant mažai tikėtina aplinkybę, jog sutartyje kaip keliaujantį asmenį nurodant ir ieškovę, pastaroji apskritai nežinojo apie kelionę ar kad į ją vykti ketinama su vaikais. Nėra nurodoma ir apie kokias turistinės kelionės detales, galimai pažeidžiančias nepilnamečių vaikų interesus, ieškovė nebuvo informuota. Pažymėtina, kad siekiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėtų būti pagrįsta galima egzistuojanti grėsmė nepilnamečių vaikų interesams, o savo ruožtu laikinosios apsaugos priemonėmis neturėtų būti sukuriama tokia situacija, kuomet dėl tarpusavio įtemptų santykių vienos iš šalių hipotetinių pasvarstymų pagrindu taikomi apsunkinimai kitai šaliai neatsižvelgiant į tai, ar galima grėsmė vaikų interesams egzistuoja.

23. Nors ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę grindė tuo, kad atsakovo veiksmai kelia pagrįstų abejonių dėl jo pajėgumo užtikrinti vaikų saugumą užsienio valstybėje, tačiau vėlgi, minėtas teiginys nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Taip pat nedetalizuota, kokius atsakovo veiksmus ieškovė laiko kaip keliančius grėsmę vaikų saugumui užsienio valstybėje. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad subjektyvaus pobūdžio vertinimas ar nuogąstavimai nagrinėjamu atveju, nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų, savaime nesuponuoja tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių būtinybės.

24. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas ketintų gyventi ne Lietuvos Respublikoje ar tokiu būdu ketintų negrąžinti vaikų į jų nuolatinę gyvenamąją vietą. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, atsakovo kelionė pagal savo pobūdį buvo trumpalaikė (turistinė), tai vienas iš būdų atsakovui kartu su nepilnamečiais vaikais praleisti atostogas, stiprinti tarpusavio ryšius bei santykius. Minėtos aplinkybės neįrodinėjo ir ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi laikytina, kad priimant skundžiamą nutartį ir šiuo aspektu nebuvo galimos grėsmės nepilnamečių vaikų interesams.

25. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog ieškovė nepagrindė poreikio taikyti tokios apimties laikinąsias apsaugos priemones, kurias pritaikė pirmosios instancijos teismas, todėl vertintina, kad nagrinėjamu atveju tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra perteklinis. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo nutarties dalį, kuria uždrausta atsakovui be ieškovės sutikimo išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, pakeisti ir ieškovės prašymo šioje dalyje netenkinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kitos atskirajame skunde akcentuotos aplinkybės neturi esminės reikšmės priimtam procesiniam sprendimui, todėl teismas plačiau dėl to nepasisako.

26. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad šis procesinis sprendimas šalims neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

tenkinti apelianto atskirąjį skundą.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovės J. Č. prašymo uždrausti atsakovui E. Č. be ieškovės sutikimo išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, netenkinti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.