- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-12
- Bylos Nr.
- 2S-1001-656/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01260-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- A. Š.
- Atsakovas
- R. Š.
- Kategorijos
- 77.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apeliantės R. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. teismo nutarties kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovei R. Š. dėl gyvenamosios vietos nustatymo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas A. Š. kreipėsi į teismą prašydamas pakeisti sūnaus gyvenamąją vietą, nustatant ją su tėvu A. Š., priteisti iš motinos R. Š. nepilnamečiui sūnui J. Š. išlaikymą po 500 litų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnus sulauks pilnametystės, išlaikymą indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečio sūnaus laikiną gyvenamąją vietą su jo tėvu A. Š. iki galutinio sprendimo byloje įsiteisėjimo. Nurodė, kad sūnus, gyvendamas su motina, patyrė smurtą artimoje aplinkoje ir tikėtina, kad sūnui gyvenant su atsakove bus galimai daromas spaudimas dėl jo gyvenamosios vietos pakeitimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-13 nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino. Teismas priimdamas nutartį atsižvelgė į pateiktą teismui 2014-01-27 raštą Nr. 10-17-S-2619 „Dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 17-1-00181-14“ Nurodė, kad iš traumą patyrusio paciento apžiūros lapo matyti, kad nepilnamečio J. Š. kairėje šlaunyje ir kairiame žaste yra paviršiniai sužalojimai, nubrozdinimai. Apžiūrinčiam gydytojui vaikas nurodė, kad 2014-01-24 jį mušė mamos draugas su elektros laidu. Atsižvelgiant į ieškovo pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad dabartinėje gyvenamojoje vietoje nepilnamečiui J. Š., gimusiam 2005-04-14, yra nesaugu. Siekiant apginti nepilnamečio interesus, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti nepilnamečio laikiną gyvenamąją vietą su tėvu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-12 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo A. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirajame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra nemotyvuota, o teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones neįsitikinęs ar ieškinio reikalavimas bent tikėtinai pagrįstas. Apeliantės nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas priimdamas nutartį rėmėsi raštu Nr. 10-17-S-2619 „Dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 17-1-00181-14“, tačiau neatsižvelgė, kad nėra jokių aiškių duomenų, leidžiančių suprasti kokiomis aplinkybėmis šis tyrimas pradėtas ir aš šis tyrimas susijęs su ieškovo ieškinyje minimomis aplinkybėmis, t.y. su tuo jog neva mažametis sūnus J. Š. gyvena nesaugioje aplinkoje. Be to, ieškovas prašydamas nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo, pats negalėjo užtikrinti sūnui būtiniausių poreikių, t. y. švariai ir tvarkingai jo aprengti bei pasirūpinti kitų daiktų, reikalingų vaiko poreikius patenkinti.
Ieškovas su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-12 nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atskirajame skunde ieškovas nurodė, kad apžiūrinčiam gydytojui vaikas pats nurodė, kad jį mušė mamos draugas elektros laidu, o atsakovės pateiktas elektroninis laiškas dėl vaiko daiktų tik įrodo, kad atsakovė nesutiko perduoti jų. Pažymėjo, kad dalį vaiko daiktų atsakovė perdavė tik įspėjus, kad dėl atsakovės elgesio bus kreiptasi į vaiko teisių apsaugos skyrių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis, kuria patenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti sūnaus laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu A. Š. teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Vadovaujantis LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos LR CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, gali būti taikomos ne tik santuokos nutraukimo bylose, bet ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (LR CK 3.170 straipsnis, 3.174 straipsnis). Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir spręsti ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad esminiu kriterijumi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą laikytini vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiu, jog skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota. Įvertinus nutarties turinį ir išdėstytus motyvus, yra pagrindas pripažinti, kad nutartis atitinka CPK 291 straipsnio reikalavimus. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bet ir konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko teisės ir interesai. Pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi raštu Nr. 10-17-S-2619 „Dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 17-1-00181-14“. Iš traumą patyrusio paciento apžiūros lapo (b. l. 11) matyti, kad vaikui buvo padaryta tyčinių sužalojimų, įvardintas sužalojimo pobūdis (sumušimai ir nubrozdinimai) bei įvardinti vaiko J. Š. nusiskundimai, kad jį sužalojo mamos (apeliantės) draugas elektros laidu. Be kita ko, teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad apeliantė atskiruoju skundu neigia smurto buvimo faktą, tačiau pati nepateikia jokio paaiškinimo dėl sužalojimų atsiradimo. Teismas neturi pagrindo netikėti kompetentingos institucijos išvada, įrodančia, kad vaikas patyrė sveikatos sužalojimų. Juo labiau, kad apeliantė nepateikė priešingų argumentų, teismas vertina, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas atmeta apeliantės argumentus, kad ieškovas nepakankamai rūpinasi sūnumi, nenupirko mokyklai būtinų daiktų (drabužių, sportinių batelių ir kt.), nes pateikė šį faktą įrodantį elektroninį laišką ( b. l. 22). Esant tokiam vaiko poreikiui, apeliantė ir pati galėjo pasirūpinti sūnaus gerove perduodant jam reikalingus daiktus. Teismas sutinka su apeliantės teiginiu, kad vaiko įprastos aplinkos keitimas gali ateityje neigiamai atsiliepti vaiko psichinei sveikatai. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas vertina, kad vaiko saugios aplinkos užtikrinimas yra prioritetinis klausimas. Esant bent menkiausioms abejonėms, kad vaiko atžvilgiu įprastoje aplinkoje gali būti panaudotas smurtas, būtina imtis priemonių. Šių priemonių tikslas yra maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Taigi nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi įvertinti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturiniams interesams konkrečioje byloje, ypatingai – užtikrinti vaiko apsaugą nuo bet kokio esamo ar galimo smurto šeimoje. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu iki ginčo išsprendimo iš esmės.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.