Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-07 · Administracinė byla Nr. I-9542-244/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-07
Bylos Nr.
I-9542-244/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03197-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-9542-244/2015 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03197-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui M. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. M. skunde (b. l. 1-3) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), jo naudai 10 000 Eur neturtinės žalos.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012-09-01 iki 2015-06-09 buvo kalinamas Vilniaus PN kamerose nežmoniškomis, žeminančiomis jo garbę ir orumą sąlygomis. Patyrė didelį stresą ir negatyvias emocijas, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, dalinai prarado regėjimą. Kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo spintelių ar lentynėlių, arba jos buvo sulaužytos, tiek sanitariniame mazge, tiek gyvenamojoje patalpoje neveikė oro šalinimo sistema, nebuvo natūralaus apšvietimo, todėl turėjo būti prietemoje arba naudotis dirbtiniu apšvietimu, kuris dirgino akis. Dėl akių uždegimo kreipėsi į gydytoją. Dėl blogo apšvietimo nusilpo regėjimas, o tai sumažino galimybę skaityti ir rašyti. Dažnai skaudėjo akis ir galvą. Kadangi langai dėl grotų atsidarydavo ne pilnai, kamerose trūko oro. Kameroje jis kalėjo žeminančiomis sąlygomis, kadangi jam teko ne daugiau kaip 2 m2 patalpos ploto, didžiąją patalpos dalį užėmė baldai ir kitas inventorius. Dėl kamerose laikomo didesnio nei leistinas asmenų skaičiaus (3-4 asmenys) nebuvo galimybės pavaikščioti, didžiąją dalį laiko teko sėdėti arba gulėti. Pasivaikščioti išvesdavo tik 1 val. per parą, tačiau ir kiemelyje dėl ploto trūkumo tai padaryti buvo sunku. Kiemelio plotas apie 5 m2, pasivaikščioti išvesdavo 3-4 asmenis. Dėl ploto trūkumo vieną valandą tekdavo stovėti, nes kiemelyje nėra įrengti suoliukai, nors teisės aktai tai nustato. Kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, arba jie buvo sugedę. Tekdavo apie pusvalandį belsti į duris. Tai kėlė jam didelį susirūpinimą, kad nelaimės atveju nesugebės išsikviesti pareigūnų. Jis yra tikintis žmogus, tačiau Vilniaus PN jam buvo atimta teisė bendrauti su dievu, nevedė į koplyčią ar bažnyčią, dėl to labai išgyveno. Minėti pažeidimai sukėlė jam diskomfortą, psichologinę kančią, pažeidė privatumą, sumenkino jo žmogiškąjį orumą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN, atsiliepime į skundą (b. l. 8–14) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas paaiškino, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno skunde minimose gyvenamosiose patalpose neturi galimybės, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats pareiškėjas skunde taip pat neįvardija, kokie asmenys jo nurodytais periodais bausmę atlikinėjo kartu su juo, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šioje patalpoje su kitais nuteistaisiais. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės), patvirtintose teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85. Šių Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi pareiškėjo nurodytose patalpose buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t.y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atkreipia dėmesį, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti drausmės grupėje, baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda, padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. M. M. drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvo laikomas, nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamojo ploto (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuose), tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose atitinka Taisyklių 111.2 punkto nustatytą normatyvą (3,6 kv. m). Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose ar gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos, kamerų tipo patalpos, baudos izoliatoriai bei gyvenamosios patalpos (bendrabučio tipo), kuriose M. M. gyveno bei atliko nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis. Minėtame teisės akte nėra nustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje, tik pažymėta, kad visi baldai pritvirtinami prie grindų ar sienų. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl gyvenamosios patalpos ploto trūkumų ir kalinimo sąlygų buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 10 000 Eur.

Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Pagal šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2012-08-13 iki 2015-06-09 atskirais laikotarpiais gyveno gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 201, 301, 303, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 3D, 7D, 9D, 10D, 11D (b. l. 8-14). Atskirais laikotarpiais pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus pataisos namų režimo pažeisimų kamerų tipo palatose Nr. 1K, 2K, 3K, 6K, 7K, 9K, 11K, 16K, 18K, 19K. Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami. Iš byloje patektų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 201, 301, 303, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 3D, 7D, 9D, 10D, 11D ir kamerų tipo palatose Nr. 1K, 2K, 3K, 6K, 7K, 9K, 11K, 16K, 18K, 19K nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų (b. l. 8-14). Be to, pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, būrio lokalinio sektoriaus teritorijoje. Iš pateikto plano matyti, kad gyvenamosios patalpos išeina į bendrą koridorių, tame pačiame koridoriuje yra įrengtos kitos bendro naudojimo patalpos. Nuteistieji neturi visą laiką praleisti vien tik gyvenamojoje patalpoje. Kadangi kiti nuteistieji dieną dalyvauja leidžiamose veiklose, dienos metu ne visi būna gyvenamojoje patalpoje.

Teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti šie baldai: metalinės lovos, spintelės ir taburetės kiekvienam asmeniui, (vietoje taburečių gali būti stalo ilgio suoliukas), maisto produktų spintelė arba lentyna, sieninė viršutinių drabužių pakaba.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas atitiko galiojančius įstatyminius reikalavimus, todėl skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpos ploto negalėjo M. M. sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, arba jie buvo sugedę, gyvenamajame kambaryje nebuvo tinkamo apšvietimo. Pagal sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 22 ir 23 punktus, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pareiškėjas nėra pateikęs Vilniaus pataisos namų administracijai jokių skundų dėl netinkamo apšvietimo gyvenamosiose patalpose ar kitų netinkamų kalinimo sąlygų, o šiuo metu nustatyti, koks apšvietimas ar kitos sąlygos buvo anksčiau dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima. Neįrodžius aptarto fakto dėl apšvietimo ar kitų kalinimo sąlygų netinkamumo, pažeidimai laikomi nenustatytais.

Visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Visos minėtos Vilniaus pataisos namų patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į BVK 86 str. nustatytą režimą bei reglamentuotas nuteistųjų teises, teisė lankyti koplyčią bei religines apeigas, nuteistiesiems laikomiems kamerų tipo patalpose nenumatyta. Baudos izoliatoriuose esantiems nuteistiesiems taip pat nenumatyta teisė lankyti koplyčią bei atlikti religines apeigas (BVK 146 str.). Atsakovė pagrįstai teigia, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kadangi nustatyta, jog Vilniaus pataisos namų pareigūnai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Atmesti pareiškėjo M. M. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska