- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-12
- Bylos Nr.
- 2S-501-368/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) V. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-293-457/2018.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė teismui pateikė ieškinį dėl nepilnamečiui vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo priteisti iš atsakovo V. J. laikiną išlaikymą jo dukrai L. R., gim. (data neskelbtina), teikiant jį periodinėmis išmokomis po 120 Eur per mėnesį. Nurodo, kad jos šeima gyvena tik iš gaunamų socialinių išmokų, todėl negali patenkinti minimalių ir adekvačių atsakovo dukters poreikių. Jos turtinę situaciją sunkina ir tai, kad ji turi mokėti iš jos priteistas bylinėjimosi išlaidas atsakovui kitoje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos taikė laikinąją apsaugos priemonę ir priteisė iš atsakovo V. J. laikiną išlaikymą dukrai L. R., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 120 Eur. Išaiškino ieškovei J. G., kad ji turi teisę pateikti šį vykdomąjį dokumentą (nutartį) vykdyti pasirinktam antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra vykdymo vieta.
Teismas nurodė, kad preliminariai įvertinus byloje pateiktus duomenis: vaikas yra 9 metų amžiaus, 72,40 Eur išlaikymas buvo nustatytas prieš aštuonerius metus, kada vaikas dar nelankė mokyklos; mergaitė nuolatinio pobūdžio sveikatos problemų neturi, ieškovė jai suteikia gyvenamąjį būstą, išlaikymui reikalingas lėšas pagal savo galimybes skiria tokias, kokių tuo metu vaikui reikia; ieškovė nedirba, slaugo neįgalų vyrą, gauna socialines pašalpas, tuo tarpu atsakovas nuo 2015 iki 2018 m. vasario mėnesio turėjo pastovų darbą, gavo darbo užmokestį, šiuo metu iš darbo yra išėjęs, registruotas darbo biržoje, jam skirta nedarbo socialinio draudimo išmoka. Atsakovas yra darbingo amžiaus, duomenų apie blogą jo sveikatos būklę, ribotą darbingumą byloje nėra, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas iš atsakovo priteisti laikiną išlaikymą iki sprendimo byloje priėmimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nutartį, apeliantas (atsakovas) V. J. prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
4.1.Taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir priteisti nepilnametei L. R. laikinąjį išlaikymą nebuvo pagrindo, nes vaiko turtiniai interesai bylos nagrinėjimo metu yra apsaugoti šalių sudaryta taikos sutartimi, patvirtinta Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-158-645/2010, kuria šalys yra susitarusios, kad V. J. teiks dukrai L. išlaikymą iki jos pilnametystės kas mėnesį mokės periodines išmokas, kurių dydis 250,00 Lt (72,40 Eur), atsakovas V. J. šią taikos sutartį vykdo tinkamai.
4.2.Skundžiama 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi teismas iš esmės sprendė išlaikymo padidinimo klausimą, nors nurodė, kad nevertino vaiko poreikių dydžio ir nesprendė ginčo. Teismas nepaisė CK 3.192 str. nuostatų, kad vaikų išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis. Atsakovas V. J. šiuo metu yra bedarbis, vienintelės jo pajamos - nedarbo socialinio draudimo. Ieškovė nors ir niekur nedirba, bet gauna sutuoktinio slaugos pašalpą, turi socialinį bustą su žemės sklypu, tvartu, todėl ir iš narnų ūkio gauna pajamų, be to, užsiima koncertine veikla, todėl turi galimybių prisidėti ir didesne dalimi prie dukros išlaikymo.
4.3. Skundžiama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nepasisakė dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-158-645/2010, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis dėl dukros L. išlaikymo, ir tokiu būdu sudarė galimybę ieškovei reikalauti iš V. J. išlaikymo dukrai ir pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 15 d. nutartį, ir pagal 2018 m. balandžio 25 d. nutartį dėl laikinojo išlaikymo priteisimo.
Apeliantas (atsakovas) V. J. pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą sustabdyti 2018 m. balandžio 25 d. vykdymą. Prašymą grindžia šiais argumentais:
5.1.Ieškovė J. G. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. dėl laikinojo išlaikymo vykdymui pateikė antstolei V. Š.. Kadangi atsakovas vykdo Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-158-645/2010, kurioje patvirtinta šalių taikos sutartis dėl dukros išlaikymo, todėl dar vienos nutarties (2018 m. balandžio 25 d.) dėl išlaikymo vykdymas neproporcingai pažeidžia jo interesus. Atsakovas išlaikymą vaikui šiuo metu turi mokėti pagal dvi teismo nutartis.
5.2. Šiuo metu yra bedarbis, ieškovė yra jam skolinga pagal Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje 2S-966-368/2017, vykdomasis raštas iki šiol nėra įvykdytas, nes J. G. neturi jokio turto ir pajamų, į ką būtų galima nukreipti išieškojimą.
Atsiliepimu į prašymą sustabdyti 2018-04-25 nutarties vykdymą, ieškovė J. G. prašo netenkinti atsakovo V. J. prašymo. Atsiliepimą į prašymą grindžia šiais argumentais:
6.1.Atsakovas nepageidauja teikti didesnį išlaikymą savo dukteriai, todėl vilkina bylą, reiškia nušalinimus teismui, neatvyksta į teismo posėdžius. Ieškovas turi visas galimybes gauti adekvačias pajamas, nes yra darbingas ir turėjo nuolatinį darbą iki ieškinio pateikimo teismui dienos, todėl mano, jog atsakovas darbo ir pajamų atsisakė tyčia, vengdamas pareigos išlaikyti dukterį.
6.3.Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad išlaikymas mokamas pagal du teismo sprendimus, nes taikos sutartis nėra teismo sprendimas, nors ir patvirtinta teismo nutartimi. Tai yra abiejų šalių valios išraiška, kuri gali būti panaikinta tik įstatymo nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas yra skirtas teisių ir teisėtų interesų apsaugai laikinam laikotarpiui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas Konstatuoja
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto (atsakovo) V. J. atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir iš atsakovo V. J. priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiui vaikui L. R., teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliantas V. J. teigia, kad priteisti nepilnametei L. R. laikinąjį išlaikymą nebuvo pagrindo, nes vaiko turtiniai interesai yra apsaugoti Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 15 d. nutartimi (patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis) civilinėje byloje Nr. 2-158-645/2010. Šalys yra susitarusios, kad V. J. teiks dukrai L. išlaikymą iki jos pilnametystės kas mėnesį mokės periodines išmokas, kurių dydis 250,00 Lt (72,40 Eur) ir atsakovas šią taikos sutartį vykdo tinkamai. Be to, teismas priteisdamas laikiną išlaikymą, neatsižvelgė, jog atsakovas V. J. šiuo metu yra bedarbis, vienintelės jo pajamos - nedarbo socialinio draudimo ir tuo pačiu sudarė galimybę ieškovei reikalauti iš V. J. išlaikymo dukrai ir pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 15 d. nutartį, ir pagal 2018 m. balandžio 25 d. nutartį dėl laikinojo išlaikymo priteisimo. Šie apelianto argumentai vertintini kritiškai.
Atsakovas V. J. taip pat prašo stabdyti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nutarties vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas abu atsakovo pateiktus procesinius dokumentus – atskirąjį skundą ir prašymą stabdyti nutarties vykdymą nagrinėja kartu.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas. Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi. Materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiem tėvams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgą Nr. AC-34-2, publikuotą „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Dėl šios priežasties taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui, iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – 1 mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už 1 (MMA) minimalią mėnesio algą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė iš atsakovo V. J. laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui L. R., gimusiai (data neskelbtina), mokamą po 120,00 Eur per mėnesį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atskirajame skunde atsakovas su priimta nutartimi nesutinka, grįsdamas tuo, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, neatsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantas teikia vaikui išlaikymą pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2010-03-15 nutartį (Liteko duomenimis vykdomasis dokumentas išduotas 2013-09-20 (CPK 179 str. 3 d.)), bei į šalių turtinę padėtį ir galimybes teikti tokio dydžio išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir neturinčius teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Nors atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog teikia materialinį išlaikymą po 72,40 Eur kas mėnesį nepilnametės dukros išlaikymui, tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju iškelta byla dėl išlaikymo dydžio pakeitimo patvirtina, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl teikiamo išlaikymo pakankamumo ir minimalių vaiko poreikių tenkinimo užtikrintumo. Apeliantas taip pat nesutinka su priteistu laikino išlaikymo dydžiu bei nurodo, kad jo pajamos nėra tokio dydžio, kad galėtų teikti priteisto dydžio išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje išlaikymo dydžio pagrįstumo klausimas nėra sprendžiamas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei realių galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, jo tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai ir ar bent dalį tokių poreikių atsakovas tenkina savanoriškai. Tuo tarpu šioje proceso stadijoje, kai sprendžiamas klausimas tik dėl laikino išlaikymo priteisimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), pakanka konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir realiai egzistuoja būtinybė taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes priešingu atveju, tokių priemonių netaikius, būtų pažeistos nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai. Taigi, taikant šią laikinąją apsaugos priemonę prioritetiškai ginami vaiko interesai, o tai reiškia, kad laikinas išlaikymas bet kokiu atveju turi būti tokio dydžio, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, galėtų patenkinti bent minimalius ir būtiniausius savo poreikius. Išlaikymas skirtas vaiko kasdieniams poreikiams patenkinti ir reikalingas nuolat, kiekvieną dieną, o ne kada nors ateityje, kai tėvai turės galimybę ar norą vaikų poreikius patenkinti, taigi svarbus ir vaiko išlaikymo stabilumo išsaugojimas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, priteisiant vaikui išlaikymą, būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minimaliai mėnesinei algai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu esant 400 Eur, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir atsižvelgdamas į tai, jog byloje nėra daugiau duomenų apie atsakovo turimą turtą, siekdamas užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, vadovaudamasis proporcingumo principu, kol nėra išsiaiškinta reali šalių turtinė padėtis, vaiko poreikių mastas (įvertinant vaiko amžių, būtinuosius ir specialiuosius jo poreikius), kol neįvertinti abiejų šalių veiksmai imantis priemonių gauti jų amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui, pagrįstai vertino, kad 120,00 Eur laikinas materialinis išlaikymas yra būtinas esminiams beveik devynerių metų amžiaus nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti. Kadangi abu tėvai turi vienodą pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką ir teikti bent pusės minimalios algos dydžio išlaikymą, kas sudaro 200,00 Eur, todėl atsižvelgiant į vaiko poreikiams patenkinti būtiną lėšų sumą, kartu preliminariai įvertinus šalių turtinę padėtį, priteista 120,00 Eur laikino išlaikymo vaikui suma, remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, yra protinga ir būtina, o pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo įpareigojimas teikti laikiną išlaikymą nepilnamečiam šalių vaikui iki ginčo išsprendimo pabaigos (teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos), buvo paskirta visiškai pagrįstai. Be to, apeliantas nepagrindė, kad pakanka mažesnės laikino išlaikymo sumos (72,40 Eur per mėnesį), siekiant užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius. Nors apeliantas teigia, kad jo turtinė padėtis yra sunki ir jis neišgalėtų mokėti priteisto dydžio laikino išlaikymo, tačiau pažymėtina, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, jis nenurodė ir nepateikė duomenų, kad jo galimybės dirbti būtų apribotos dėl jo sveikatos būklės.
Atsakovas V. J. atskiru prašymu prašo stabdyti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nutarties vykdymą.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad CPK normos, reglamentuojančios vykdymo veiksmų sustabdymą (626 – 627 straipsniai), nenumato galimybės ir nesuteikia teisės apeliacinės instancijos teismui stabdyti skundžiamos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – priteisto laikino išlaikymo priverstinio išieškojimo vykdymo, todėl šis apelianto prašymas netenkinamas.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, priteisdamas laikiną išlaikymą nepasisakė dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-158-645/2010 vykdymo ir tokiu būdu sudarė galimybę ieškovei reikalauti iš V. J. išlaikymo dukrai L. R. pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 15 d. nutartį, ir pagal 2018 m. balandžio 25 d. nutartį dėl laikinojo išlaikymo priteisimo. Toks apelianto argumentas vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi klausimai, susiję su vykdymo procesu - priverstiniu išieškojimu ir išieškomomis tų pačių ar skirtingų antstolių piniginėmis lėšomis yra priskiriami ne teismo, o antstolių kompetencijai. Nesutikdamas su antstolių veiksmais, apeliantas juos gali skųsti teismui.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Netenkinti atsakovo apelianto V. J. prašymo dėl 2018 m. balandžio 25 d. nutarties vykdymo sustabdymo.