- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-17
- Bylos Nr.
- 2S-106-340/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07304-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- UAB „Interio“
- Atsakovas
- UAB „Etalinkas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Interio“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Interio“ ieškinį atsakovui UAB „Etalinkas“ dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Etalinkas“ 22 184 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuojant atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, atitinkančias ieškinio sumą. Nurodė, kad reikalaujama suma yra didelė, atsakovas nepripažįsta, kad atlyginimą pagal sutartį gavo nepagrįstai, sąmoningai vengia grąžinti gautus pinigus. Ieškovo manymu, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010-07-10 nutartimi ieškovo UAB „Interio“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios leistų teismui manyti, kad atsakovas imasi ar gali imtis kokių nors veiksmų, apsunkinančių galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovo reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės (netinkamas sutarties vykdymas) atsakovui buvo žinomos jau nuo 2009-08-26. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir į šioje byloje keliamo ginčo dalyką, nėra pagrindo manyti, kad atsakovas sužinojęs apie teisminį procesą slėps pinigines lėšas ar turtą, taip apsunkindamas galimą ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas pažymėjo, kad ieškinio suma pati savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė duomenų, kad reikalaujama suma yra didelė atsakovui.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-07-10 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškovo UAB „Interio“ prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuojant atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, atitinkančias ieškinio sumą. Apelianto vertinimu, atsakovo veiksmai, kuriais siekiama kaip įmanoma labiau vilkinti nuostolių atlyginimą savaime rodo, kad atsakovas gali imtis veiksmų, dėl kurių būtų neįmanoma ar itin sudėtinga įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia ta aplinkybė, kad atsakovas nepripažįsta 22 184 Lt dydžio atlyginimą už programinės įrangos sukūrimą gavęs nepagrįstai, t. y. sąmoningai beveik metus vengia grąžinti gautus pinigus. Atsakovo veiksmai leidžia spręsti apie tikimybę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, todėl yra būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Apelianto vertinimu, teismas neįvertino, kad net iš pirmo žvilgsnio nebloga tam tikro juridinio asmens finansinė padėtis realiai gali būti visiškai kitokia, o surinkti duomenys apie finansinę būklę negarantuoja, jog yra išnykusi grėsmė teismo sprendimui įvykdyti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovo reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikytinas nepagrįstu, nes teisminis ginčas tarp šalių nesudaro pagrindo iš anksto vieną ginčo šalių laikyti nesąžininga ir vengsiančia vykdyti įsiteisėjusią teismo nutartį. Nurodo, kad deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos bei atskirojo skundo medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.
Pagal CPK 144 str. 1 d. nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis numato CPK 145 str. 1 d. Joje, be kita ko, nustatyta, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose, kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Įstatyme tiesiogiai apibrėžta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas.
Kolegija pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti: pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir, antra, nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą.
Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindžia didele reikalavimo suma atsakovui, bei tuo, kad atsakovas sąmoningai beveik metus vengia grąžinti gautus pinigus.
Teismų praktikoje didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas jas taikyti; teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Kolegijos vertinimu, atsakovo, juridinio asmens atžvilgiu, ieškinio suma – 22 184 Lt, nelaikytina labai didele, ir negali būti laikoma pakankamu pagrindu, pagrindžiančiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Nagrinėjamu atveju, apeliantas argumentuodamas laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą atsižvelgiant į reikalavimo sumą bei atsakovo turtinę padėtį, nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas kaip apeliacinė instancija nagrinėja apygardos teismo bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų (CPK 27 str. 1 p., 301 str. 3 d.). Todėl atsižvelgiant į tai skiriasi faktinių aplinkybių vertinimo kriterijai palyginus su bylomis, kuriose ieškinio suma neviršija vieno šimto tūkstančių litų.
Be to, kolegija pažymi, jog vadovaujantis CPK 4 str. teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Tačiau ir tai nereiškia privalomumo jais vadovautis a priori ir nesuteikia jiems įstatymo ar Vyriausybės nutarimo galios. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinė instancija, nėra saistomas Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos, formuojamos praktikos.
Taip pat kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad aplinkybė, jog atsakovas sąmoningai beveik metus vengia atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, todėl tikėtina, kad ir toliau vengs atsiskaityti yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodyta aplinkybė yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė įrodymų, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą (CPK 178 str.), todėl ir šiuo pagrindu prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai netenkintas.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2010-07-10 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).
Iš apelianto (ieškovo) UAB „Interio“ valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 8,40 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Interio“ 8,40 Lt (aštuonis litus, 40 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).