- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-07-07
- Bylos Nr.
- 2-221-522/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00133-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irina Serafin
- Pareiškėjas
- V. N.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų
- Advokatai
- Irina Kizina
- Kategorijos
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. N. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuo 1951 m. spalio 23 d. iki 1954 m. pabaigos, pareiškėjos tėvo Z. K. įkalinimo metu pareiškėja V. N. (Kriaunaitytė), būdama nepilnamete, negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Nurodė, kad ji yra Z. K., gimusio 1908 m., ir V. K., gimusios 1916 m., vienturtė dukra. Pareiškėjos tėvai jau mirė. Po antrojo pasaulinio karo Zigmas ir V. K. gyveno kartu su pastarojo motina V. K. jos nuosavame name Kriaunų kaime Širvintų rajone. 1951 m. sovietų okupacijos metu., kai pareiškėja dar buvo kūdikis, jos tėvą Z. K. areštavo už tai, kad jis priešinosi okupaciniam režimui ir palaikė ryšius su miške stovyklaujančiais partizanais. 1951 m. spalio 23 d. Z. K. buvo neteisėtai represuotas ir suimtas. Jis buvo nuteistas 25 metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje ir buvo ištremtas į R. M. autonominę respubliką. Vėliau, pritaikius amnestiją, bausmė sumažinta iki 10 metų ir 1958 m. balandžio 25 d. buvo paleistas. 1968 m. Z. K. mirė. Šias aplinkybes pareiškėja sužinojo iš savo motinos, kuri mirė 2010 m., pasakojimų, o taip pat iš šalia gyvenančių kaimynų, kurių šeimas taip pat palietė okupacinės valdžios represijos ir tremtis. Pareiškėja iš kaimynų sužinojo, kad kai tėvas buvo areštuotas, jai buvo 1 metai ir 8 mėnesiai. Motina, siekdama apsaugoti vaiką nuo tremties, atidavė ją kitiems žmonėms, kad jie ne tik ją prižiūrėtų, bet ir slėptų nuo represinės valdžios. Tokiu būdu pareiškėja pradėjo gyventi pas kitame kaime gyvenančius Kanapienius ir dėl nuolatinės grėsmės būti ištremtiems, gyveno pas juos apie 3-4 metus. Kurį laiką pareiškėja dar gyveno pas kitame kaime gyvenančius giminaičius – Murauskus. Būdama jau 4-5 metukų pareiškėja pati pamena, kaip Šešuolių kaime buvo okupacinės valdžios štabas ir žmones paimdavo iš namų dienomis. Pareiškėją nuolat lydėjo nesaugumo jausmas, nes šalia nebuvo mamos ir teko gyventi ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Iš tų laikų pareiškėja prisimena neapykantą valdžiai ir nepažįstamų žmonių baimę. Kuomet tėvas grįžo iš tremties, 1958 m., šeima jau gyveno savo namuose, Kriaunų kaime, Širvintų r. 1990 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad pareiškėjos tėvas Z. K. buvo neteisėtai represuotas ir neteisėtai išbuvo laisvės atėmimo vietoje nuo 1951 m. spalio 23 d. iki 1958 m. balandžio 25 d., o 2014-02-19 išdavė pažymėjimą, kuriame pažymėta, kad Z. K. pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Šiuo metu pareiškėja yra senatvės pensininkė ir turi teisę į gauti įstatymų nustatytas socialinės rūpybos bei kitas lengvatas ir valstybės paramą, o Valstybės socialinio draudimo fondas mokės jai priedą prie pensijos, jeigu bus nustatytas tremtinių arba jiems prilygstančių asmenų teisinis statusas. Lietuvos ypatingajame archyve žinių apie tai, kad pareiškėja ir jos tėvai buvo oficialiai įtraukti į ištremiamų asmenų sąrašą, nerasta.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime nurodė, kad susipažino su pareiškėjos V. N. pareiškimu ir nurodė, kad faktą, jog pareiškėjos tėvas Z. K. buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietose nuo 1951-10-23 iki 1958-04-25 įrodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 20174-02-19 pažymėjimas Nr. 8P-23. O prielaidą, jog slapstymosi faktas yra buvęs leistų daryti pagrįsti liudytojų parodymai.
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisę gauti nukentėjusių asmenų valstybines pensijas turi Lietuvos Respublikos piliečiai, įrašyti į Lietuvos Respublikos registrą ir kurie negauna iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos ar kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos, politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai, pateikę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus (reabilitacijos pažymas), patvirtinančius politinių kalinių ir tremtinių teisių atkūrimą, arba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotus nuo okupacijos nukentėjusio asmens – politinio kalinio, tremtinio ar buvusio beglobio vaiko teisinio statuso pažymėjimus. Prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, remiantis įstatymų nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 str. 1 d. numato, kad teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 445 str.). Įstatymų leidėjas numato pareiškėjui pareigą aiškiai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas bei pateikti įrodymus, patvirtinančius prašomą nustatyti faktą (CPK 178 str.).
Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. nustatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad pareiškėja V. N. (iki santuokos – Kriaunaitytė) yra Z. K. ir V. K. duktė (b.l. 6). Pareiškėjos tėvas Z. K. 1968 m. rugpjūčio 31 d. mirė (b.l. 9). Iš 2014-02-19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduoto pažymėjimo Nr, 8P-23 matyti, kad Z. K. buvo neteisėtai represuotas ir Lietuvos TSR VSM kariuomenės karinio tribunolo 1952 m. kovo 28-29 d. nuosprendžiu pagal RTFSR BK 17 ir 581a straipsnį nuteistas dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje, penkeriems metams atimant teises, nustatytas RTFSR BK 31 straipsnio a, b, c punktuose, konfiskuojant visą turtą. Laisvės atėmimo vietoje buvo nuo 1951 m. spalio 23 d. Paleistas 1958 m. balandžio 25 d. iš Mordovijos ATSR pataisos darbų stovyklos. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Lietuvos ypatingojo archyvo rašte nurodyta, kad duomenų apie Z. K., V. K., V. K. įtraukimą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1948-1951 m. iš Širvintų r., Šešuolėlių apyl., Kriaunų k. už Lietuvos TSR ribų nerasta (b.l. 13). Pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuo 1951 m. spalio 23 d. iki 1954 m. pabaigos, jos tėvo įkalinimo metu ji, būdama nepilnamete, negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje vietoje. Pareiškėja pareiškime nurodė ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad 2051 m. spalio mėnesį areštavus jos tėvą Z. K., ji su mama buvo priverstos slapstytis bijant ištrėmimo. Ją, dar visai mažą, mama slėpė tai pas kaimynus Kanapienius, tai pas savo giminaičius Murauskus, gyvenančius tame pačiame kaime. Į namus pargrįždavo labai retai ir labai trumpam. Apie tai ji girdėjo iš savo tėvo ir mamos, nes pati dėl to, kad buvo maža, negali prisiminti. Tėvas apie tai kalbėdavo nenoriai, tačiau girdėjo, kaip mama grįžusiam tėvui pasakodavo, jog jai buvo sunku, nes turėdavo nakvoti ne namie, o pareiškėja buvo slepiama pas kitus žmones. Į namus grįžo gyventi tik pradėjusi eiti į pirmą klasę. L. V. Kalesnykas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis gyveno tame pačiame Kriaunų kaime, kur gyveno ir pareiškėja. Tuo metu, kai ištrėmė pareiškėjos tėvą Z. K., ištrėmė ir jo tėvą bei kaimynę. Jis jau ėjo į pirmą klasę ir pats atsimena, kad pareiškėja liko mažytė. Prisimena, kad po pareiškėjos tėvo ištrėmimo, kažkur dingo ir ji. Kadangi ir jis pats buvo tokioje pat situacijoje, žino, kad ją mama slėpė bijant ištrėmimo. Žino, kad slėpė ją pas svetimus žmones tame pačiame kaime. Po Stalino mirties pareiškėjos mama dažniau grįždavo namo ir parsiveždavo pareiškėją. Liudytojas A. L. teismo posėdžio metu nurodė, jog jis iš savo tėvų girdėjo, kad ištrėmė Kriaunaitį, o pareiškėja, būdama maža, buvo slepiama pas svetimus žmones, kad apsaugoti ją nuo tremties. Jis ir pats lygiai taip buvo slepiamas pas kitus žmones. Visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėja nuo 1951 m. spalio 23 d. iki 1954 m. pabaigos negalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuo 1951 m. spalio 23 d. iki 1954 m. pabaigos, pareiškėjos V. N. tėvo Z. K. įkalinimo metu, pareiškėja V. N. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas siekiant pripažinti nukentėjusio asmens - tremtinės statusą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą apeliaciniu skundu.